Prezidento Gitano Nausėdos ir Remigijaus Žemaitaičio konfliktas dėl dviejų ministrų skyrimo Vyriausybėje kaitina politinę atmosferą. „Nemuno Aušra“ šiandien žada pateikti savo kandidatus – kyla klausimas, ar jie bus patvirtinti, ar koalicija pradės byrėti?
Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja filosofas Kęstutis Girnius, Seimo narys, socialdemokratas Robertas Kaunas, teisės profesorius Egidijus Kūris.
Kęstuti, jūsų akimis, kas vyksta?
K. Girnius: Aš, manau, kad koalicija yra truputį silpna, prezidentas žino, kad ji yra silpna. Būsima premjerė taip pat silpna, be didesnės patirties, tad, manau, prezidentas, pasiryžęs panaudoti padėtį, gali piktnaudžiauti, padidinti savo galias ir turėti gerokai didesnį vaidmenį formuojant Vyriausybę, negu faktiškai Konstitucija nurodo.
Konstitucija nurodo, kad faktiškai jis paveda premjerui sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį – čia Konstitucijos žodžiais, o vakar pats Nausėda sakė, kad valstybės vadovo funkcija yra drauge su premjere suformuoti veiklią, efektyvią, Lietuvai dirbančią Vyriausybę – tai gerokai daugiau nei patvirtinimas.
Jis, įsivaizduoja, kad šiomis aplinkybėmis gali turėti nepaprastai didelį vaidmenį nustatant Vyriausybės sudėtį – jei būtų kita partija, kita padėtis, tos prezidento pretenzijos būtų atmestos, nes reikia prisiminti, kad vis dėlto Lietuva labiau parlamentinė nei prezidentinė respublika, tad Nausėda atsidūrė palankioje padėtyje ir, manau, mėgina suformuoti kuo labiau jam paklusnią valdžią.
Aš irgi taip manau: jei staiga jo paskirti ministrai silpnai dirbs, padarys klaidų, tai jis tada labai greitai pasakys, kad čia Vyriausybė atsakinga už ministrų veiklą ir jis nieko dėtas, nors jis, be abejo, reikalavo, kad šitie žmonės būtų paskirti.
Sakote, prezidentas tiesiog nori įsitvirtinti kaip stiprus žaidėjas šioje situacijoje ir įtvirtinti savo įtaką, savo žmones, savo poziciją, matydamas, kad koalicija turi silpnų vietų, premjerė ne tokia stipri ir mėgina balansuoti įtakas? Jeigu šioje situacijoje būtų Šimonytė, tai jos taip nešokdintų? Ar taip, liaudiškai tariant, galima klausti?
K. Girnius: Ne, labai, labai aiškiai, nes ji neleistų būti šokdinama. Galite ką norite apie Šimonytę galvoti, aš nebūtinai apie ją itin gerai galvoju, bet Šimonytė turi politinį stuburą, turi patirtį, žino, kokios yra Vyriausybės ir premjerės pareigos, ir žino, kada prezidentas truputį persistengia ir bando praplėsti savo galias – manau, kad ji nenusileistų.
Man susidarė įspūdis, kad prezidentas pirma kalbėjo su kandidatais į ministrus, negu su būsima premjere. Kiek aš prisimenu, taip anksčiau nebūdavo, anksčiau premjerė pristato savo kandidatus, ir tada tie kandidatai kalba su prezidentu.
Net ir Grybauskaitė, kuri buvo kieta prezidentė ir tada nebijojo reikšti savo nuomonės, bandė formuoti Vyriausybes ir kurį laiką gana kietai priešinosi Uspaskichui ir Darbo partijai, vis dėlto tiek toli nenuėjo.
Manau, kad prezidentas tiek toli nueina, nes ši Vyriausybė yra pasimetusi. Socialdemokratų partija yra pasimetusi, paklydusi, neturi realių vadovų, ir tada labai lengva su ja žaisti, ir man šiek tiek keista, kad socialdemokratai nesusitelkia, nepagalvoja, kad reikia iš šios padėties kaip nors išeiti, sukurti kokią nors bendrą viziją, bendrą komandą, kuri patarinėtų būsimai premjerei, kad ji galėtų deramai reaguoti, o ne tik eitų į Prezidentūrą ir klausytųsi pamokymų.
Ar jūs su tuo sutinkate?
R. Kaunas: Nesutinku, todėl, kad premjerė teikia ministrus, kandidatus į ministrus, ir premjerė moderuoja visą situaciją. Prezidentas, Konstitucijos rėmuose lygiai taip pat dalyvauja.
Norėčiau išgirsti iš tikrųjų argumentus, kuo čia tas silpnumas pasireiškia, tai kad nėra ultimatumų ir bandoma galvoti valstybiškai.
Tai nemanote, kad prezidentas viršija savo galias, ar atmesdamas kandidatus, ar piršdamas savo kandidatą, kaip jūs sakote?
R. Kaunas: Prezidentas, atmesdamas kandidatus, manau, turėtų ir tikiuosi, kad vadovaujasi Konstitucija ir jai suteikta galia, nes yra aiškios priežastys, kodėl kandidatai gali netikti, sakykime, ir tai nėra priežastis „man tiesiog nepatinka“.
Kęstuti, kaip jums atrodo partinių kandidatų apribojimas? Ar jis logiškai skamba dėl to, kad partija gali turėti problemų ir galbūt prezidentas nori preventyviai apsaugoti, kad nebūtų taip, jog partija pradės skęsti, ir tada jau Vyriausybės dalį gali paliesti tas skendimas?
K. Girnius: Čia jau ne prezidento rūpestis. Manau, kad Nausėda taip truputį įsivaizduoja, kad Lietuvos prezidento galios yra panašios į Prancūzijos.
Lietuvos prezidentas elgiasi kaip Prancūzijos prezidentas, šiek tiek išeidamas iš savo galios, išplėsdamas savo galias, šiuo atveju formuojant Vyriausybes ir prisiimdamas tai, kas jam nepriklauso. Ar jūs, kaip teisininkas, pritartumėte šiai nuomonei, ar ją oponuotumėte?
E. Kūris: Taip, tai aš galiu pasakyti, kad iš dalies sutinku, iš dalies ne su tuo, kas buvo pasakyta. Prezidentas iš tikrųjų privalo užtikrinti, kad Vyriausybė būtų suformuota ne bet kokia, nes hipotetiškai gali būti ir taip.
Matėme, kokia, pavyzdžiui, kandidatė buvo peršama į aplinkos ministrus – tai netelpa į jokius rėmus. Aišku, prezidentas yra tam tikras filtras, kad tokių dalykų nebūtų. Kur prezidentas tikrai elgiasi daugiau nei teisėje yra numatyta, yra tada, kai jis sako, kad jis nepraleis partijai priklausančių ministrų.
Čia aš nematau tokių prezidento įgaliojimų, čia yra greičiau politinių derybų reikalas susitarti ir surasti tam tikrus kompromisus, bet pasakyti formaliai, kad negali būti „Nemuno Aušros“ partijos nariai, kad ir kokia ta nesimpatiška partija jam ar kam nors atrodytų, tokių įgaliojimų prezidentas neturi.
Partija dalyvavo rinkimuose, ji dalyvauja koalicijoje, ir nėra jokių teisinių svertų, kurie neleistų tos partijos nariams būti ministrais.
Visos laidos klausykite čia:
Šaltinis: tv3.lt