Seimo narys Antanas Nedzinskas – turi ne tik gerą humoro jausmą, bet ir jautresnę pusę. Nors vaikystėje patyrė patyčių dėl savo išvaizdos ir neįprasto charakterio, nuo mažens buvo mokomas atleisti ir eiti savo keliu.
Vėliau jį lydėjęs „klouno-nevykėlio” įvaizdis, neatspindėjęs tikrosios jo tapatybės – kilęs iš inteligentiškos šeimos, baigęs viešųjų ryšių magistrą, jis jau antrą kadenciją dirba Seime. Šiandien, gyvendamas močiutės paveldėtoje sodyboje ir plėsdamas ūkį, žinomas vyras išlaiko savo tikėjimą meile.
Ką tik Jums sukako 45 metai. Galima sakyti jubiliejus. Kaip jaučiatės?
Kuo esi vyresnis, tuo daugiau turi jėgos, supratimo, bet mažiau greičio. Gyvenu ramiai ir stengiuosi nepergyventi dėl smulkmenų. Nesu linkęs rengti didelių gimtadienių. Atvažiavo patys artimiausi: broliai, tėvas, draugai. Man daug smagiau švęsti savo vardadienį birželio 13 dieną. Todėl savo pavasarinį gimtadienį perkeliu į vasarą, kaip kažkada taip darė Anglijos karalienė. Visada smagiau švęsti, kai šilta.
Esate iš trijų brolių jauniausias. Ar esate tas pagrandukas lepūnėlis?
Nežinau. Kai buvau antrokas, kitas brolis buvo dvyliktokas, o vyriausiasis jau gyveno atskirai. Mano vaikystė prabėgo statybose, nes tėvai statėsi namą šalia Alytaus. Tas noras viską pasidaryti pačiam gimė iš tėvo pamokų. Tai labai praverčia man gyvenant savo sodyboje ir atliekant visus statybinius darbus.
Antanas Nedzinskas
FOTO: Klubas.lt (A.Solomino nuotr.)
Kaip jums sekasi statyti vis naujus objektus savo sodyboje? Ar matyti pabaiga?
Yra toks tikslas pabaigti visus darbus iki 50-mečio. Svarbiausia, landšaftas suformuotas, pagrindiniai pastatai jau stovi. Viename name aš pats gyvenu, yra „sekshausas”, kultūrnamis, žiemos sodas, o dabar pradėtas statyti SPA centriukas ir „kultūros tvartas”, kuriame vyks renginiai vasaros sezonu. O dar pastačiau namelį laukinėms antims, kuris pilnai inkaravosi – jos turės ten prieglobstį.
Antanas Nedzinskas
FOTO: Žygimantas Gedvila | Elta
Jūs pats susirenkate statybinių medžiagų likučius per interneto skelbimus. Kaip žmonės reaguoja, kai atvyksta Seimo narys?
Žmonės reaguoja natūraliai. Jei dar atvežu lauktuvių, būna patenkinti. Daiktas neišmetamas, o gyvens naują gyvenimą, tai abi pusės lieka patenkintos. Nesu didelis ponas, esu taupus ir ieškau būdų išleisti kuo mažiau pinigų. Reikia stebėti skelbimus, nes geri dalykai greitai dingsta.
Truputį grįžkime į praeitį, kai dar statybomis nekvepėjo ir jūs studijavote bibliotininkystę. Ar taip patiko skaityti knygas, kad pasirinkote tokias studijas?
Mano planas buvo labai paprastas: pirmiausia, norėjau studijuoti „Vilniaus universitete“ viešuosius ryšius, bet tuo metu buvo tik magistro studijos, todėl tiesiog įstojau į bibliotininkystės bakalauro studijas, o pabaigęs galiausiai įstojau į viešujų ryšių magistrą.
Jūsų mama irgi buvo žinoma fizikos mokytoja, poetė.
Taip. Mama buvo poetė ir mokytoja, mokslų ekspertė, taisydavo moksleivių brandos egzaminus. Taip pat ji buvo aktyvi visuomenininkė ir dayvavo įvairiose veiklose. Mama neleido sau sirgti per mokslo metus, norėdavo, kad mokiniai būtų pasiruošę brandos egzaminams. Ji buvo labai atsidavusi savo profesijai. Per pusę metų ją pasiglemžė vėžys. Ji ėjo pas daktarus, ieškojo kas ne taip, bet tiesiog per vėlai surado tikrąją ligos priežastį. Ji buvo šeimos centras, o mes, keturi vyrai, sukomės aplink ją. Jos netektis ištiko taip staiga. Mums visiems buvo šokas. Po šio didelio išgyvenimo metų eigoje išėjo ir jos mama, mano močiutė.
Antanas Nedzinskas
FOTO: Asmeninio archyvo nuotr.
Prisiminkime mokyklą, jūs nuo pat jaunumės turėjote gerą humoro jausmą ir mokykloje jau su visais sveikindavotės kaip kandidatas į prezidentus.
Taip, buvo toks dalykas. Mane žinojo ir vienmečiai, ir jaunesnių klasių moksleiviai. Tais laikais visi suaugę mėgo žiūrėti tuo metu populiarų TV serialą „Vergė Izaura”, o man kaip paguodos prizą duodavo skaityti humoro žurnalą „Šluota.” Matyt, tai ir išugdė mano linksmą požiūrį į gyvenimą. Dar Alytuje gavau „Šauniausio moksleivio“ apdovanojimą.
O gal iš tikrųjų ruošiatės kandidatuoti į prezidentus?
Ne, tikrai nesiruošiu, nes tektų aukoti savo ir artimųjų privatumą, o ir laiko liktų visai mažai.
Ar patyrėte mokykloje patyčias dėl kitokios išvaizdos ir neįprasto elgesio?
Taip, būdavo, nes vaikams gal atrodžiau kiek keistas, bet dėl to užsiauginau storą odą. Mano mama kažkada pasakė: „Visi vaikai yra Dievo vaikai. Mes negalime pykti ant tų, kurie turi ligą, nes jie ir taip jau yra nuskriausti.” Patyčios buvo dėl įvairių dalykų: kad tu esi lėtesnis, tu kitaip mąstai, tu kitaip atrodai, nei jie įsivaizdavo.
Tais laikais nebuvo priimta nueiti pas mokytoją ir pasiskųsti?
Apie tai net nebuvo kalbos, bet niekas net ir nesuvokė, kad tai patyčios. O skųsti buvo ne fasonas, gėda, nes būtum tapęs skundiku.
Ir taip netyčia atsidūrėte realybės šou ,,Dangus“. Su kokiu tikslu ten ėjote? Ar tik dėl smagumo?
Gal juokingai skambės, bet nuėjau ieškodamas darbo. Galvojau, bus naujų pažinčių, o ir buvo įdomu šią profesiją pamatyti iš vidaus, gi studijavau viešuosius ryšius. Tuo metu dar nebuvo tokio reiškinio kaip realybės šou. Dėstytoja pasakojo, kaip toks formatas yra konstruojamas: surenkami skirtingi žmonės, tada bandoma kelti konfliktus, poruoti per prievartą ir taip toliau. Realybės šou jautėsi daug psichologinio smurto, bet aš įjungdavau tokį režimą – esu kalinys ir nieko negaliu padaryti. Teko atlaikyti šou vedėjo V. Šapranausko spaudimą. Jis man po savaitės pasakė, kad aš iškrisiu. Mes susilaužinome iš trijų butelių šampano. Aš laimėjau, o jam teko patuštinti kišenes. Buvo aiškus jų tikslas – išprovokuoti. Nes jei nebus dramos – nebus ką rodyti. Jau norėjau kuo greičiau iškristi, nes supratau, kad tai ne man ir norėjau toliau tęsti savo mokslus.
Antanas Nedzinskas , Dangus 375
Kaip jūs atsidūrėte radijuje?
Vėliau pradėjau dainuoti, atsirado koncertėlių. Vieną dieną nukeliavau į radijo stotį „Lietus” pas programų direktorių Gintarą Zdebskį ir pasisiūliau vesti laidą apie lietuvišką estradą. Po bandomosios laidos jis man paskambina ir pasiūlo tą laidą vesti kartu su Arūnu Valinsku. Taip pusantrų metų vedėme laidą „Dainos, šokiai, estrada’. Vėliau prasidėjo rinkimai ir Arūnas pasiūlė prisijungti prie jo partijos. Taip tapau politiku.
Kokie jums, kaip šoumenui, pasirodė politikos užkulisiai?
Tai buvo labai stiprus politinis krikštas, tam tikra aukštoji mokykla, kurioje puikiai suvoki, kaip veikia valstybinis aparatas. Palaipsniui visko išmokau. Galiu pasakyti, kad tai nėra labai švarus dalykas ir tiek. Ten veikia tam tikri interesai, reikia susekti visas grandis ir susidėlioti kaip kas veikia. Kaip tik patekus į Seimą prasidėjo metų pasaulinė krizė: vyko naktiniai posėdžiai, Seimo langų daužymas, daug žmonių neteko darbų, verslų, o į mus žiūrėjo kaip į ponus. Teko patirti didelę emocinę naštą. Likau vienu iš nedaugelio Valinsko partijos ginklanešių. Matydamas, kaip Valinkso laivas skęsta, iki galo buvau su juo. Iki šiolei jaučiu jo palaikymą ir jei man reikėtų pagalbos, tikiu, kad jis man ją suteiktų.
Gintautas Paluckas, Antanas Nedzinskas
FOTO: Josvydas Elinskas | Elta
Dabar, antroje kadencijoje jaučiatės ramiau ir stabiliau?
Sistema ta pati, tik veidai pasikeitę.
Neseniai gavote butuką Seimo viešbutyje. Kiek ten gyvenate?
Man visai nedaug reikia, praktiškai ten pernakvoju ir į darbą. Praveri langą, o ten triukšmas ir nekoks oras, todėl stengiuosi kuo dažniau būti savo namuose. Buvo ir kultūrinis šokas atvykus į Vilnių: visi kažkur lekia, skuba, kamščiai. Kuo esi toliau nuo miesto, gyvenimo ritmas lėtėja ir tai man patinka.
Jūs atrodote ramus, ūkiškas, turintis gerą humoro jausmą – niekada viešoje erdvėje neatrodėte piktas. Ar jus įmanoma išvesti iš kantrybės?
Visi tie šou mane išugdė, išdresiravo taip, kad išvesti mane iš kantrybės yra sunkoka. Kai patiriu didelį spaudimą, nepamatysite manęs išmušto iš vėžių, bet į pasąmonę vis tiek nusėda tie dalykai. Labiausiai atsikratyti streso padeda gamta – išeini į mišką ir atsipalaiduoji.
Antanas Nedzinskas
FOTO: Naujienų agentūra ELTA | Elta
Televizija suformavo jūsų įvaidį kaip nevykėlio-klouno. Ar jums nebuvo pikta dėl to?
Buvo tokia tendencija. Šou metu mes gi nematėme kaip viskas yra sumontuojama ir pateikiama. Tą keistuolio-klouno įvaizdį išplėtojo „Be tabu kelionės” ir tas smarkiai man prilipo. Tai buvo televizinės patyčios, bet neimu į galvą ir einu toliau. O dabar žmonės tik prisimena bendrai, kad aš toks esu, nes viskas keičiasi ir daugelis dalykų pasimiršta. Tai suformavo mane kaip žinomą, viešą asmenį.
Ar tiesa, kad jūsų daina „Už Antaną” padėjo jums sugrįžti į Seimą?
Taip. Ačiū Vudžiui, kad man sukūrė šią rinkiminę dainą su kuria vėl užkopiau į politikos olimpą. Kai „TikTok” platformoje ji sulaukė pusės milijono peržiūrų, tada supratau, kad jei vienas procentas mane reitinguos sąraše, to man ir užteks. Tiesiog atkreipiau į save dėmesį su gera daina. Kai ją pradėjo parodijuoti ir paaugliai, ji tapo virusinė.
“Dangus”, Antanas Nedzinskas
FOTO: TV3
Apskritai, politiko įvaizdis nėra teigiamas visuomenėje, dažnai manoma, kad tai arogantiškas vagis, priimantis kažkam palankius įstatymus. Ar dažnai susiduriate su panašiu požiūriu?
Kai man sako: „Jūs visi vagys“, tada aš pritariančiai linguoju galvą. Kam man veltui švaistyti energiją, aš vis tiek nepakeisiu to žmogaus nuomonės. O tada žmogui tampa ramiau – apie ką galvojo, tam rado pritarimą. Aišku, ne visada pataikauju. Bet matai pagal situaciją, kam galima pasakyti tiesą, o kam – ne.
Esate gana taupus ir viskas pajamas investuojate į ūkį. Esant tokiai geopolitinei padėčiai, ar ne geriau taupyti juodai dienai?
Visada reikia turėti finansinę pagalvę, bet reikia suvokti, kad pinigai nuvertėja dėl infliacijos. Vėlgi gyveni vieną gyvenimą – visko nesutaupysi.
Turite viską: gerą darbą, didelį ūkį. Ar nesinori kurti šeimos, turėti vaikų?
Žinoma, kad norisi. Apie tai daug nekalbu, nes tai privatu. Noriu ramiai gyventi ir kad mano artimi žmonės irgi gyventų ramiai, be papildomo dėmesio.
Bet tikite, kad įmanoma sutikti tą vienintelę? Ar esate nusivylęs?
Žinoma, kad tikiu. Kaip Dievas duos, taip bus.
Šaltinis: DELFI.LT
