Gyvenimas vilkiko kabinoje daugeliui atrodo kaip iššūkis, skirtas tik ištvermingiems vyrams. Tačiau Živilė Mirauskaitė Mačiulienė jau 13 metų kartu su savo vyru važinėja Europos keliais ir sako, kad nieko šiame darbe nenorėtų keisti.
Nuo pirmojo pabandymo vairuoti vilkiką Lenkijos kelyje iki savo „mini namų“ kabinoje ir moterų bendruomenės feisbuke – jos istorija griauna įsisenėjusius stereotipus apie vilkikų vairuotojų profesiją.
Nuo darbo mokyklos valgykloje – į Ispanijos kelius
Živilės kelias į vilkiko kabiną prasidėjo visai netikėtai. Tuo metu ji dirbo mokyklos valgykloje ir kepė bandeles, o jos vyras jau buvo tolimųjų reisų vairuotojas. Per vaikų atostogas ji kartais į reisus važiuodavo kartu su juo.
„Mane labai sužavėjo kelionės, skirtingos šalys ir net pats gyvenimas vilkike“, – pasakoja ji.
Živilė taip pat prisimena įsimintiną akimirką iš vienos pirmųjų kelionių su vyru, kai pora užstrigo Ispanijoje dėl atšiaurių oro sąlygų. Važiuojant netikėtai gausiai prisnigo, buvo uždaryti keliai, o grįžti į darbą laiku moteriai tapo neįmanoma. Živilė paskambino mokyklos direktoriui ir paprašė neapmokamų atostogų.
„Direktorius sakė jau matęs per žinias, kad Ispanijoje sudėtingos oro sąlygos“, – prisimena ji.
Mintis dirbti kartu su vyru vis dažniau sugrįždavo. Pora laukė, kol užaugs jaunesnioji dukra, kad galėtų išbandyti šią idėją. Beje, užaugusi ji taip pat pasirinko tą patį kelią, kaip ir jos tėvai – vairuoja vilkiką.
Galutinis sprendimas buvo priimtas vieno eilinio išvykimo metu. Grįžtant namo per Lenkiją, vyras netikėtai paklausė: „Gal nori pabandyti pavairuoti?“
„Aš nedvejodama atsakiau: „Taip, noriu.“ Nuo vienos degalinės iki kitos pavairavau pati – ir tada manyje dar labiau užsidegė noras vairuoti vilkiką“, – pasakoja Živilė.
Netrukus ji pati priėmė sprendimą: „Kai vyras grįžo iš reiso, pasakiau: „Einu laikytis teisių.“ Taip ir prasidėjo mano kelias.“ Šiandien pora kartu dirba jau 13 metų.
Živilė Mirauskaitė Mačiulienė jau 13 metų kartu su vyru vairuoja vilkiką (nuotr. asm. archyvo)
Vilkikas – ne „būda“, o mini namai
Kiti vilkiko kabiną vadina „būda“, tačiau Živilė su tuo visiškai nesutinka.
„Aš jį vadinu mūsų mini namais. Stengiuosi, kad kabinoje būtų kuo jaukiau“, – sako ji.
Ji taip pat teigia, kad jų šeimyniniame ekipaže nėra griežtų rolių: „Dirbame kaip komanda – palaikome vienas kitą ir sprendimus priimame kartu.“
Pagal įstatymą vairuotojai gali vairuoti ne ilgiau kaip 4 val. 30 min., tačiau jie dažniausiai keičiasi tada, kai tiesiog pajunta, kad metas pailsėti. O naktiniai važiavimai – Živilės mėgstamiausia dalis: „Naktį visada vairuoju aš. Man patinka naktį vairuoti. Muzika ir ramybė…“
Vilkikų vairuotojai gali dirbti įvairiomis kadencijomis – 6×3 ar 8×4, tačiau Živilė su vyru renkasi ilgesnius laikotarpius kelyje.
„Toks darbo grafikas mums tinka ir patinka, nes leidžia susiplanuoti laiką ir darbą taip, kaip mums patogiausia“, – teigia ji.
Jiems svarbu ir tai, kad įmonė leidžia atvykti į darbą su savo automobiliu – tai suteikia daugiau laisvės. Savaitgaliais, jei grįžta į bazę, jie keliauja apžiūrėti miestų, parkų. Jei lieka kelyje, ieško vietų, kur galėtų išeiti pasivaikščioti.
„Kartais per dieną nueiname net iki 20 kilometrų“, – atskleidžia Živilė.
Žmonių replikos, kurios vis dar stebina
Nors dauguma palaiko jos pasirinkimą, stereotipų, deja, vis dar netrūksta.
„Esu tikrai sulaukusi įvairių komentarų, kad tai ne moterims skirtas darbas – ir dažniausiai tokie pasisakymai sklinda iš vyrų“, – sako ji.
Pasitaiko ir labai nemalonių frazių: „Yra pasakę „eik gimdyti vaikų“, nors jau turiu tris anūkus, arba „būk prie puodų“. Prie paskutinio mano įrašo vienas vyriškis parašė: „Tau dar toli iki manęs.“ Man visada kyla klausimas – kiek reikia turėti pykčio, kad moteriai rašytum tokius dalykus?“
Vis dėlto Živilė turi stiprų palaikymą. Ji pati sukūrė feisbuko grupę „Vilkiką vairuoju poroje“, kurioje profesijos bendražygės.
„Kai tik prasideda diskusijos apie tai, ar tai moterų darbas, vyrai dažnai neatsilaiko argumentų prieš būrį moterų palaikymą. Bet pabrėžiu, kad dauguma vis dėlto palaiko“, – kalba Živilė.
Atlyginimas, iššūkiai ir gyvenimas kelyje
Vilkiko vairuotojų atlyginimas, pasak Živilės, priklauso nuo įmonės, maršrutų ir sąstato:
„Kadangi dirbame kaip šeima ir pajamos keliauja į vieną biudžetą, galiu pasakyti, kad mėnesio atlygis yra geras ir leidžia susikurti solidžią finansinę pagalvę.“
Ši suma – apytiksliai po 3000 eurų per mėnesį vienam vairuotojui.
Didžiausias minusas? Pasak jos, tai sunkumas vakare sustoti poilsiui ir rasti laisvą vietą parkinge. Dėl itin didelio vilkikų srauto tai dažnai tampa rimtu iššūkiu.
O ką jie valgo kelyje? „Viską, ką ir namuose: cepelinus, virtinukus, blynus. Kepame vištieną karšto oro gruzdintuvėje pačiame vilkike. Gyvename gana įprastai, tik mūsų „namai“ yra vilkikas“, – pasakoja Živilė.
Kalbant apie šio darbo privalumus, ją labiausiai žavi kelionės ir galimybė pamatyti pasaulį: „Esame su vyru kalbėję, kad jei ne šis darbas, tikrai nebūtume tiek apkeliavę Skandinavijos ir visos Europos. Žinoma, labai svarbu ir tai, kad galime dirbti bei būti kartu.“
Paklausta, ar ką nors keistų, ji nedvejoja: „Nieko šiame darbe nenorėčiau keisti – man jis tikrai patinka.“
Ir priduria su šypsena: „Darbas prasideda vos išlipus iš lovos – kaip juokauju, atsikeli ir jau esi darbe.“
Šaltinis: TV3.LT
