Šiandien atsisveikinama su mirusiu legendiniu Lietuvos krepšinio treneriu, 94-erių metų Vladu Garastu. Žinomo trenerio mirtis sukrėtė ne tik artimuosius, bet ir visą Lietuvos krepšinio bendruomenę. Ką jis paliko bendražygiams ir sporto pasaulio žmonėms?
Atsisveikinimas su velioniu vyksta penktadienį, birželio 12 d., nuo 15.30 val. iki 20 val. laidojimo namuose „Rekviem“ (Jonavos g. 41A, Kaunas).
Šeštadienį, birželio 13 d., šventos mišios prasidės 8 val. šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje Kaune. Šeštadienį 12 val. laidotuvių procesija pajudės į Petrašiūnų kapines. Artimieji prašo V. Garasto atminimą pagerbti kukliai – koks visą gyvenimą buvo ir pats treneris – vienu gėlės žiedu.
Jautriais prisiminimais apie velionį dalinosi buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša ir krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis.
V. Mačiulis: Jauniems gal atrodo, kad mirė, tai mirė, visų laukia tokia pati ateitis. Mūsų kartai mirė, sakyčiau, vis dėlto sovietinių laikų krepšinio treneris, genijus. Be abejo, buvo žaidėjai, sportinės organizacijos, bet visą tą krūvį, sunkų maišą ant pečių nešė Vladas Garastas. Aš su juo 47 metus artimai bendravau ir ne šiaip sau, kad kada nors interviu padaryčiau.
Mes buvome tikrai bičiuliai ir broliai. Aš žinojau visas Vlado nuoskaudas, visus džiaugsmus, visus rūpesčius. Viskas prasidėjo atsitiktinai. 1979-aisiais Kauno „Žalgiris“ krito iš Sovietų Sąjungos aukščiausiosios krepšinio lygos. Lyg 11 vietą jie buvo iškovoję.
Kaune vyko pereinamasis turnyras, tai buvo kovo mėnesio pabaiga. Amžinatilsį Stepas Butautas tada perėmė iš buvusio trenerio komandą, kad ją kaip nors išlaikytų aukščiausioje lygoje. Ir ji liko.
Būtent 1979 metais, nežinau, kas man apšvietė protą, ar tai gerai, ar blogai, bet sugalvojau Kauno profsąjungų kultūros rūmuose daryti „Time out“. Tai būdavo interviu su žaidėjais ir treneriais. 10 metų juos dariau. Galvojau, kad aš turiu kažkuo prisidėti, jog Kauno „Žalgiris“ išliktų aukščiausioje lygoje.
Prieš rungtynes, rungtynių rytą, su visais žaidėjais ir treneriais darydavau interviu, kaip žaisime, kaip reikia save nuteikti. Įdomu tai, kad paprastai ir dabar, ir anksčiau prieš rungtynes skambėdavo muzika. Tada vykdavau į redakciją, sumontuodavau medžiagą ir tas 20 minučių, kol jie apšildavo, leisdavome tuos interviu.
Žinokite, man buvo labai gražu skaityti, kai Stepas Butautas sporto laikraštyje padėkojo: „Ačiū šeštajam žaidėjui, kad mes išlikome aukščiausioje lygoje.“ Žiūrovų tada nedaug buvo. Šį kartą šeštasis žaidėjas buvo „Time out“.
Kodėl aš taip ilgai pasakoju? Prie manęs pirmą ar antrą dieną priėjo „Žalgirio“ sporto tarybos pirmininkas ir sako: „Vidai, daryk interviu su Garastu.“ Klausiu: „O kur jis yra?“ Sako: „Va, ten sėdi.“ Sakau: „O kokia tema, apie ką daryti?“ Jis atsako: „Tau pirmajam pasakau, nuo rudens jis bus „Žalgirio“ komandos treneris.“
Gerai, nueinu, prisistatau. Jis sako: „Aš jau jus žinau iš eterio.“ Sakau: „Treneri, reikia interviu pasidaryti.“ Klausia jis manęs, apie ką, ir sakau: „Apie tai, kad jūs rudenį pradėsite treniruoti „Žalgirį“.“ Jis man sako: „Oi, nenoriu, negaliu“ ir taip toliau. Sakau: „Žinote, reikia. Ir jums reikia, kad apie jus jau žinotų.“
Padariau tą interviu. Puikus interviu. Kitą dieną jis buvo transliuojamas. Ne apskritai apie tai, kad jis bus treneris, bet apie „Žalgirį“, apie tai, kaip jis ruošėsi, apie Biržus, nes jis buvo Biržų sporto mokyklos direktorius, ir taip toliau. Kai prasidėjo tie mano 10 metų „Time out“, labai artimai bendravau su visais. O ypač su Vladu Garastu.
„Pradėjome vadinti Tėvu“
Kur tas jo genialumas, jūsų nuomone, slypėjo?
S. Jovaiša: Man teko pažinti amžinatilsį Vladą Garastą dar ilgesnį laiką, nes jaunių krepšinyje aš žaidžiau už Anykščius, o mes dažnai susitikdavome su Biržais. Jo akyse visą laiką degė noras laimėti. Ar tai būtų prieš Anykščius, ar Kauno „Žalgiris“ prieš tuometinę Vilniaus „Statybą“, ar Lietuva prieš Maskvą.
Visą laiką, aš taip suformuluočiau, jam ta pergalė būdavo būtina. Kai jis atėjo po nesėkmingo sezono, apie kurį dabar pasakojo kolega Vidas Mačiulis, jis tikrai nebuvo tvirtai įsitikinęs, ar mes galime tas pergales pasiekti.
Jis pradėjo nuo to, kad tiesiog kaip vyresnis žmogus, jis buvo mažiausiai 20 metų vyresnis už kiekvieną iš mūsų, ėmė ieškoti kelio į mūsų galvas. Pirmiausia į galvas, o vėliau surado ir širdis. Mes jį iš karto pripažinome ir pradėjome vadinti Tėvu. Visi tai žino. Per daugelį dešimtmečių tas vardas prilipo ir išliko.
Taip ir kreipdavotės?
S. Jovaiša: Tarpusavyje jį vadindavome Tėvu, o šiaip – tiesiog treneriu. Jo požiūris į žaidėjus leido mums prasmingai gyventi tą krepšinio laikotarpį, kuriame pergalių buvo žymiai daugiau negu nesėkmių. Kas svarbiausia – jis neprimesdavo savo taktikos. Pasiūlydavo kažkokius derinius, bet iš karto mūsų žvilgsniai susitikdavo. Tarsi reikėdavo įvertinti, tinka tai ar ne.
Žodžiu, jis nebyliai taip tardavosi ir leisdavo žaidėjams tuose deriniuose elgtis laisvai, kaip jie sugeba ir kaip išmano. Aišku, be ypatingos saviveiklos, bet jis pasitikėdavo žaidėjais. Žodžiu, buvo abipusis pasitikėjimas. Nuo pat pradžių tai ir nešė gerus vaisius.
Nebuvo griežta žaidėjams? Vis dėlto kaip tas „tėviškumas“ čia reiškiasi?
S. Jovaiša: Kartais jis ir supykdavo, bet tą pyktį dažnai paversdavo juokais. Jis tikrai turėjo gerą humoro jausmą. Prisimenu vieną atvejį, kai iš eilės buvo nepataikyti gal aštuoni ar devyni metimai. Vladas Garastas sako: „Klausykite, jūs gal vieną kartą pataikykite į tą krepšį arba spirkit nuo centro, gal kuris nors ir įkris.“ Žodžiu, įtampa iš karto nukrisdavo, krepšys atsirišdavo.
Ne kartą būdavo labai svarbios, lemtingos rungtynės. Visi sėdime drabužinėje, akis nudelbę į grindis. Staiga Garastas lyg niekur nieko sako: „Vyrai, aš šiandien tikiu, kad laimėsime.“ Kaip tu nenusišypsosi? Ta įtampa nukrenta, vėl kažkaip atsiranda ta vieninga dvasia ir rezultatas, aišku, būdavo pergalė.
V. Mačiulis: Sergejau, dabar tavęs paklausiu. Jeigu Garastas būtų turėjęs tokį charakterį kaip kai kurie šiandieniniai treneriai, kurie keikiasi, daužosi, spardosi, žaidėjus vadina paskutiniais žodžiais ir, negana to, net spaudos konferencijoje pasako, kad vienas ar kitas yra šlubas, nevykęs ar jį reikia išvyti, jūs turbūt nebūtumėte pasiekę tiek pergalių? Jūs buvote kaip kumštis ir tik Garasto dėka. Jis atleisdavo jums nuodėmes. Jūs buvote nuodėmingi, kaip ir visi žmonės, ar ne?
S. Jovaiša: Aš patvirtinsiu šitą pasakymą dar vienu pavyzdžiu – Barselonos olimpinėmis žaidynėmis. Garastas nuo pat pradžių nebuvo nominuotas vyriausiuoju treneriu, bet buvęs komandos branduolys nieko kito nenorėjo ieškoti.
Laiko iki olimpinių žaidynių buvo nedaug, todėl tiesiog pareikalavome, kad komandos vairą vėl perimtų Vladas Garastas. Taip ir atsitiko. Mums nebereikėjo iš naujo kažko ieškoti, prisitaikyti vienam prie kito. Mes žinojome, kad jis bus mūsų stabilumo garantas. Taip ir įvyko. Rezultatas kalba pats už save.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Šaltinis: TV3.LT
