Nauja mada – Lietuvoje psichologai kviečia į savitarpio pagalbos grupes, skirtas lengviau išgedėti ne artimo žmogaus, o šuns ar katės mirtį.
Susvetimėjusioje visuomenėje šunys ar katės dažnam žmogui atstoja ir vaiką, ir antrą pusę. O keturkojui mirus šeimininkas išgyvena ne vieną mėnesį trunkantį gedulą, o šuns ar katės kapui įrengti negaili ir kelių tūkstančių eurų.
Vilnietis Janas sostinės gyvūnų kapinaitėse kasė duobę savo be galo mylėtam katinui Mikiui palaidoti.
„Emociškai irgi sunku, ką aš žinau, visgi tiek metų, prieš keletą metų šuo palaidotas, 14 metų kartu pragyvenome“, – sakė vilnietis Janas.
Mikis Jano šeimoje gyveno 11 metų, todėl jo netektis vyrui skausminga.
„Tu pastoviai su juo, į lovą lipa, žaidžia vis tiek, tiek metų, tikras šeimos narys gaunasi“, – minėjo Janas.
Įrašą su filmuku praėjus metams po šuns Bario netekties paviešino dainininkas Radži. Prieš tai jis neteko šuns Barono.
„Kai netenki, apima toks liūdesys, visų pirma nelaikomas šuo tiktai dėl to, kad laikyt, o laikomas dėl to, kad myli“, – kalbėjo dainininkas Radži Khristov Aleksandrovič.
Savo šunį prieš 2 metus palaidojo ir atlikėjas Radži
Ant Bario kapo Radži pastatė paminklą, o pačią kapavietę uždengė plokšte ir aptvėrė tvorele – atrodo prabangiau nei didelės dalies žmonių kapai. O kiek pagedėjęs Radži įsigijo naują šunį – Bartą.
„Žmogaus geriausias draugas, jis su tavim nesiginčija, visada prirtars, žaismingas, tu grįžti, nėra tos tuštumos. Kai šiuo metu antros pusės nėra, tai tas šuo man yra viskas“, – aiškino Radži.
Skausmą netekus augintinio dažnai mato kapavietes įrengiančioje įmonėje dirbanti Vilma.
„Vis dar tame skausme, toje tokioje emocinėj isterijoj, jiem žiauriai žiauriai skauda, jie verkia“, – pasakojo „Tvarkingos kapavietės“ pardavimų vadovė Vilma Osipovič.
Moterys dėl augintinių rauda, vyrai ašaras tvardo.
„Matai, kad skauda iki tiek giliai, kad ant veido parašyta“, – sakė V. Osipovič.
Augintinio kapui įrengti žmonės negaili tūkstančių eurų
„Buvo gal du su puse tūkstančio eurų ir tą kapavietę mes darėm kaip žmogui su dengiama plokšte tik mažesnį variantą mastelyje“, – pridūrė V. Osipovič.
„Labai minimaliai, gražiai aš jį ten palaidojau, ir karts nuo karto nuvažiuoju aplankyti“, – minėjo Radži.
Nors gyvūnų kapinėse stovi ne vienas kryžius, Vilma jo statyti ant šuns ar katės kapo nesutiktų.
„Aš tikrai matyt paklausčiau, ar gyvūnas buvo tikintis“, – užsiminė V. Osipovič.
Krikščioniškų kryžių statymui ant gyvūno kapo nepritaria ir kunigas Ričardas Doveika. Jis stebisi, kad artimųjų pelenus žmonės barsto, o augintiniams įrenginėja kapus kaip žmonėms.
„Kai tėtis ir mama yra išbarstyti, tai norint pagerbti savo anapusinę tikrovę, tada ką reikia daryti, eini prie šuns ir katės kapo“, – aiškino kunigas Ričardas Doveika.
Vis dėlto Doveikos nestebina, kad žmonės skaudžiai išgyvena gyvūnų netektį.
Žmonės tiki, kad jų augintinis prisikels
„Augintiniai, kurie praturtina šeimų gyvenimą, kartais tampa vienišiems žmonėms didžioji atrama. Ir netektis gyvūno pakankamai skausmingas yra dalykas“, – kalbėjo R. Doveika.
Tikintieji Dievu, anot Doveikos, turi viltį, kad gyvūnas prisikels.
„Galutinėje tikrovėje gamta turės savo vietą, gyvūnai turės savo vietą, mūsų augintiniai turės savo vietą“, – sakė R. Doveika.
Jei nepadeda tikėjimas, augintinio gedintys žmonės kreipiasi į psichologus. Išgyvena jausmus tarsi gedėtų žmogaus.
„Ilgesį, jaučia tuštumą, liūdi. Jeigu galvotume, kad labai stipriai skiriasi nuo žmogaus netekties, tai iš tikrųjų taip nėra“, – sakė psichologė psichoterapeutė Rasa Kriaučiūnė.
„Aš kažkaip labai pergyvenau pirmas tas savaites, paskui mėnuo praėjo man kažkaip, ir aš jau tada pradėjau galvot, kad neužsitęst, nes vis tiek tai nuotraukos išlikusios drabužėliai dar kai kurie primena“, – pasakojo Radži.
Psichologė psichoterapeutė Rasa pradėjusi rinkti augintinius praradusius žmones į savitarpio pagalbos grupę, išgirdo, kokių komentarų išgirsta gedintieji.
„Čia tik gyvūnas, galima pakeist kitu. Draugė kokia nors sako, nu, aš netekau mamos, kai tu neteksi mamos, tėčio, tada pamatysi, ką iš tikrųjų reiškia skausmas, gedėjimas, kad tarsi čia tai nieko, kažkas nereikšmingo, nesvarbaus“, – aiškino R. Kriaučiūnė.
Tai girdėdami žmonės jaučia kaltę ir gėdą. O neleisdami išgedėti, nesvarbu, ar dėl šuns, ar dėl katės, anot psichoterapeutės, skausmą išgyvena dar ilgiau.
Šaltinis: TV3.LT
