Virtuvės reikmenis iš „Nota Bene“ kariuomenė pirko aštuonis kartus brangiau nei buvo rinkoje
1,6 mln. eurų – tokia ta (kukli) kaina už tai, ką paprastas žmogus nusipirktų už keliolika eurų; tai suma, kurią 2016-aisiais „užvyniojo“ „Auksinių“ šaukštų skandalistais tapusi „Nota Bene“, tąsyk suskubusi grąžinti kariuomenei (tik) dalį pinigų ir vadinamuosius „auksinius šaukštus“ atsiimti iš sandėlių[1][2].
Nesakysime, kiek kainuoja pora šaukštų, keptuvė, arbatinukas, kiaurasamtis ar pjaustymo lentelė (nes jau pasakė Agnė Širinskienė), tačiau visi žinome, jog tuos pačius buitinius agregatus eiliniai žmonės perka kelis kartus, kitąsyk – netgi keliolika kartų pigiau (na, nebent pastarieji yra lieti iš aukso).
Puikiai pamename, kad bendrovė „Nota Bene“, suvokdama, jog opi tema kenkia Lietuvos kariuomenei ir nėra naudinga jai pačiai, sutiko neeskaluoti šio klausimo, grąžindama maždaug 4 tūkst. eurų už kariuomenės įsigytus virtuvės įrankius. Vis dėlto, pastaroji, buitiškai tariant, „lenkė pirštus į save“, tąkart atsisakydama nutraukti visą 2014 metais pasirašytą 174 tūkst. eurų sutartį dėl lauko virtuvės įrangos – neva ji jau buvo įvykdyta, ir kur tu, durneli, dėsiesi. Sutartis buvo pasirašyta įgyvendinant anksčiau sudarytą preliminarią 1,6 mln. eurų sutartį dėl lauko virtuvių atsarginių detalių bei agregatų.
Kad situacija nebuvo iš lengvųjų rodė ir tai, jog jos sprendime dalyvavo ne tik Lietuvos kariuomenė, tačiau ir Krašto apsaugos ministerijos bei Viešųjų pirkimų tarnybų atstovai. Tautiečiai kuždėjosi tarpusavyje, neva taip būna, kai ranka ranką plauna.
Manoma, jog būtent taip buvo ir tą kartą, „Nota Bene“ direktoriui Andriui Jazgevičiui įsitikinus, jog „Karcher“ lipdukai ant neįvardijamo Lietuvos tiekėjo patiektų prekių apsprendžia faktą įvairius virtuvės reikmenis kariuomenei parduoti aštuonis kartus brangiau nei yra rinkoje. Taip, pasirodo, būna kraštuose, kur vėpsoma, kai kaimyno troba dega.
„Nota bene“ turėjo „savo būdą“ – gudruoliai klijavo „Karcher-Futuretech“ lipdukus ant svetimos produkcijos
2014 metais kariuomenės Materialinių resursų departamentas pjaustymo lentelę įsigijo už 180 eurų, identiškai lentelei parduotuvėje tuo metu kainavus 28 eurus; duonriekį peilį – už 142 eurus vietoj 13 eurų parduotuvėje; kepsniams naudojamai šakutei paklota 184 eurai; kiaurasamčiui – 70 eurų; galąstuvas atsiėjo „viso labo“ 103 eurus; peilis mėsai kapoti – 250 eurų; sietelis įsigytas už 161 eurą; skirtingų dydžių samteliai – „tik“ už 243 bei 258 eurus. Tokia ta auksinė (juodoji) buhalterija.
2015 metų kovą Vilniaus apylinkės prokuratūra su Karo policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo, įtariant, jog „Nota bene“ savo nuožiūra klijavo „Karcher-Futuretech“ lipdukus ant produkcijos, kurios bendrovė negamino. Galiausiai, buvo prisipažinta, esą šios bendrovės darbuotojai iš tikrųjų elgėsi nesąžiningai, – tačiau tik dėl to, jog kitu atveju esą nebūtų spėję laiku įgyvendinti sutarties… Suprask, visoms situacijoms, jei esi pakankamai kūrybingas, egzistuoja unikalus paaiškinimas; tik, šiuo konkrečiu atveju, nelabai lakoniškas.
Artinantis prie istorijos detalių, tautiečiams šypsnį kėlė tai, kad nagingieji įmonės darbuotojai su gudriuoju kuratoriumi priešakyje, „Karcher-Futuretech“ lipdukus klijavo ant kitos Lietuvos įmonės patiektų lauko virtuvės dalių. Nors pastarasis mėgino išsisukinėti ieškodamas nuo padebesių nukabintų argumentų (neva išpūsdamas kainas A. Jazgevičius apdraudė „galimą pabrangimo riziką ateityje“), paaiškėjo, kad „Nota bene“ apskritai nebuvo gavusi leidimo naudoti „Karcher-Futuretech GmbH“ prekės ženklo ant kitų gamintojų produkcijos.
Bet, kaip paaiškėjo, bėda po vieną nevaikšto – tą galėjome regėti minėtos istorijos tęsinyje, jau tų pačių metų spalį šiai bendrovei įsteigus naują įmonę „Progear LT“, dalyvavusią ne viename konkurse.
„Auksine“ praminta Telšių stotelė kainavo 93 tūkst.
Telšių stotelę žmonės pravardžiavo auksine – ir ne šiaip sau[3].
Pastaroji, šių laikų kontekste, atsiėjo nei daug, nei mažai – 93 tūkst. eurų. Deja, dar 2019-aisiais kalbėta, jog funkcijos ji neatlieka, autobusams praslenkant pro šalį. Vėlgi, kaip ir auksinių šaukštų atveju (ir tais, kuriuos dar paminėsime), nepagautas – ne vagis. Tačiau 93 tūkstančiai eurų už vieną autobusų stotelę Telšių pakraštyje – neįtikėtina.
Dar prieš ketverius metus vietiniai žmonės kalbėjosi, esą tokių „auksinių“ daiktų yra ir daugiau – tarp jų ir metrikacijos biuro stogas, kuris, kaip ir kitų brangenybių atveju, buvo įvardijamas „teisėtu“ (o kaipgi kitaip). Visgi, pasigilinus paaiškėjo, jog darbų kainos buvo nurodytos dvigubai didesnės nei rinkoje. Pavyzdžiui, stotelės paviljonas, konstrukcija iš atramų ir stiklinių stendų, rinkoje kainuoja 2-3 tūkst., šiuo atveju – 7 tūkst. eurų; žolės pasodinimas šalia stotelės tuo tarpu atsiėjo 5 tūkst. eurų.
Kadangi įprastai niekas nieko netikrina, tik po kurio laiko buvo atsekta, kad Telšiuose konkursą laimėjo mažiausią kainą pasiūlęs rangovas, pasirodo, „varžęsis“ pats su savimi.
Auksinė tupykla mena 2008-uosius, įkainotus 153 tūkst. eurų
Netoli Kauno pilies 10 metų stovėjęs vadinamasis auksinis tualetas 2020-aisiais buvo parduotas už 1 tūkstantį eurų[4][5].
Senamiestyje 2008 metų rudenį savivaldybei pastačius viešąjį tualetą, kauniečiai jį netruko praminti auksiniu dėl kainos, siekiančios per 153 tūkstančiai eurų. Ironiškiausia, jog tupykla tarnavo 10 metų, jau nuo 2019-ųjų pradžios ją parduodant aukcione.
Atsisveikinimo ceremonija buvo išties ypatinga, potencialiems įnagio pirkėjams tepasiūlant 541 eurą. Laimėtoju galiausiai paskelbtas aukciono dalyvis, pasiūlęs 1 tūkstantį eurų, svarstydamas jame įkurti muziejų arba vežti tiesiai į metalo laužą. Dėl pirmojo varianto jis, kaip vėliau paaiškėjo, juokavo.
Nemaža dalis tautiečių sako, kad taip būna, kai šalyje klesti neliečiamieji. Minėto objekto statyba, vėlgi, buvo neteisėta.
„Utenos stadiono stebuklu“ praminta šiukšliadėžė atsiėjo 600 eurų
Nuo pareigų 2015-aisiais nušalinto mero Alvydo Katino vadovaujama savivaldybė iš korupcijos skandale minimos bendrovės „Utenos melioracija“ šiukšliadėžes pirko už kosminę sumą[6].
Tąsyk skelbta, esą viena šiukšliadėžė Utenai kainavo vidutiniškai 600 eurų; 65 šiukšliadėžių įsigijimo vertė – daugiau kaip 39 tūkst. eurų. Įspūdinga kaina sumokėta ir už 125 suolus – kiek daugiau nei 630 eurų. Beveik 13,5 tūkst. eurų įvertintas reklaminis užrašas „Utenio stadionas“.
Iki šiol šmaikštaujama, esą tokį arsenalą turėti baugu, baiminantis ilgapirščių.
Šaltinis: 77.lt
