Šiais laikais, kai viską lengva ranka galime nusipirkti, kai kurie žmonės sąmoningai pasirenka ir pasiryžta nieko nepirkimo iššūkiui. Jau daugiau nei metus nieko, kas nereikalinga, neperkanti Aušra Malinauskienė sako – šis naujas išsiugdytas įprotis padėjo ne tik sutaupyti tūkstančius eurų per šį laiką, bet ir pakeisti požiūrį.
Apie tai, kas pasikeitė priėmus nieko nepirkimo iššūkį ir ką tokie sprendimai reiškia mūsų pinigams ir ekonomikai, „Žinių radijo“ laidoje „Kas po mūsų?“ diskutavo A. Malinauskienė ir SEB banko asmeninių finansų ekspertė Sigita Strockytė-Varnė.
Susimąstyti privertė mamos namuose sukaupti daiktai
Aušra pripažįsta, kad šio iššūkio buvo suplanavusi imtis praėjusių metų sausį, tačiau pradžia nusikėlė į vasario mėnesį – tai nulėmė įvykęs emocinis pirkimas.
„Ėjau į koncertą ir man labai reikėjo batelių. Aš jau turiu – pernai suskaičiavau, kai pradėjau nepirkti, tuos batus – turiu 28 poras batų ir man dar reikėjo vienų naujų būtinai į koncertą. Tada aš taip nusipirkau ir galvoju: stop, čia yra paskutinis pirkinys“, – pradžią prisimena Aušra.
Apie šį vadinamąjį nieko nepirkimo iššūkį sužinojo iš socialinių tinklų: stebėjo, kaip vieni kiti lietuviai jį pradėjo, bet greitai metė. Tuomet ji susimąstė: kodėl nepabandyti pačiai?
Vis tik pripažįsta, kad pirmasis susimąstymas įvyko prieš ketverius metus, jos mamai kraustantis iš namo į butą – padedant persikraustyti, „pasimatė, kokie kalnai yra sukaupti turto“:
„Tu realiai supranti, kad tu į tą butą pasiimsi tik labai labai mažą dalį tų daiktų, ir mane tada ištiko toks siaubas, sėdint prie tų kalnų indų, drabužių, batų, ir aš galvoju: o kiek žmogui iš tikrųjų reikia?“
„Paskutinis spyris“ – įsigyti penki papuošalai, kurių tik vienas buvo gražus
Akis atvėrė ir po namų langais stovintis tekstilės konteineris – ten niekada netelpa visi drabužiai, patalynė, kita tekstilė, konteineris visada prigrūstas. Ji yra dirbusi ir labdaros organizacijoje, kur moteriškus drabužius ir avalynę tekdavo net atsisakyti priimti – jų kiekiai ir taip nežmoniški.
„Tada taip žiūriu ir galvoju: o kiek žmogui reikia? O tai kam mes tiek perkam? O kur paskui visa tai nueina iš tų konteinerių – į taršą, į deginimą? Aš neįsivaizduoju net, kur tuos kalnus sukiša“, – pripažįsta moteris.
Nors po šio susimąstymo pradėjo mažinti pirkinius, Aušra sako anksčiau buvusi emocinė pirkėja – jeigu nuvažiuodavo į prekybos centrą, nesvarbu, Lietuvoje ar užsienyje, grįždavo su keliais maišais pirkinių. Kaip didžiausią spyrį ji įvardija kelionę į Druskininkus – Lietuvos „sidabro sostinę“, o sidabriniai papuošalai visada buvo jos silpnybė.
„Kaip aš nenusipirksiu eilinių auskarų? Ir, aišku, ne vienus – dvejus auskarus, tris žiedus. Grįžau ir tik vienas žiedas man gražus. Ir aš galvoju: kur mano protas buvo? Tiesiog emocinis pirkimas – pasiūlė, gražu, akcija, pigu ir penki papuošalai parvažiavo namo. Ir tada jau supratau, kad reikia sustoti, bet sausį aš dar nesustojau, nors turėjau nuo sausio pradėti“, – pasakojo A. Malinauskienė.
Pinigus neretai išleidžiame nepastebėdami
Asmeninių finansų ekspertė giria A. Malinauskienę – nesvarbu, kad buvo nusistačiusi pradėti nuo sausio, o pradėjo nuo vasario, svarbiausia, kad ji nemetė šios idėjos ir pradėjo veikti. Bendrai tokį iššūkį nepirkti nieko, kas nereikalinga, ji vertina itin pozityviai.
„Man atrodo, kad tai labai padeda mums susitvarkyti ir šiek tiek atrasti tą sąmoningą vartojimą. Esame tikrai pertekę daiktais, turime jų tikrai daug, pasiūla yra beprotiškai didelė ir, iš tiesų, kada mes tokius iššūkius sau iškeliam – ar tai būtų mėnesio, ketvirčio, metų, o gal net kelių metų, – tai tiesiog mums padeda labai aiškiai atrasti, kas iš tiesų mums yra svarbu.
Kai mes neperkam, mes esame priversti naudotis daiktais, kuriuos turime, mes pradedame atrasti, kokie mes iš tiesų turtingi esame, kiek mes daug turime, pasirodo, tų daiktų ir kaip mes galime puikiai juos panaudoti. Mes juos atrandame tarsi iš naujo“, – sako S. Strockytė-Varnė, pridurdama, kad neperkant atrodo, jog kažko atsisakome, tačiau, priešingai, atrandame džiaugsmą tame, ką turime ir ką esame susikūrę.
Žvelgdama į bendrą situaciją, S. Strockytė-Varnė sako: viena vertus, džiugina tai, kad, atliktos apklausos duomenimis, 60 proc. apklausos dalyvių teigė turintys tiek santaupų, kad galėtų išgyventi 3–6 mėnesius, turi sukaupę finansinį rezervą. Kita vertus, 10 proc. respondentų teigė visiškai neturintys santaupų, dar 12 proc. – santaupų turintys tiek, kad galėtų išgyventi vos mėnesį:
„Tai iš tikrųjų yra labai nedaug ir kur tie pinigai dingsta? Galima sakyti, kažkas gal per mažai uždirba, bet turbūt, tikėtina, didžioji dauguma yra tai, kad mes iš tiesų išleidžiam tuos pinigus nepastebėdami ir nekurdami savo ateities.“
Neturint plano, atsiranda daugiau vietos impulsyviems pirkiniams
Ji pastebi, kad žmonės dažnai perka impulsyviai, ypač tada, kai yra valdomi emocijų. 1000 žmonių apklausa parodė, kad 18 proc. žmonių praktiškai kiekvieną savaitę impulsyviai kažką nusiperka, dar 5 proc. teigia kasdien patys sau pripažįstantys, kad be reikalo išleido pinigus.
Impulsyvūs, spontaniški pirkiniai neretai įsigyjami vedami emocijų, o, kaip aiškina S. Strockytė-Varnė, nusipirkę kažką, kas mums nereikalinga, jaučiame lyg vidinę kaltę.
Įdomu tai, kad impulsyviam pirkimui atsparesnė yra vyresnioji karta, kurios atstovai jau yra sukaupę daug daiktų, ir, atėjus „prisisotinimo“ momentui, ateina noras nebe pirkti dar daugiau, o pradėti naudoti, vartoti tai, kas turima, atlaisvinti erdvę.
Kaip didžiausią klaidą, kodėl išleidžiami pinigai nereikalingiems daiktams, asmeninių finansų ekspertė išskiria plano neturėjimą. Apklausų duomenimis, dešimtadalis žmonių teigia niekada neplanuojantys, 27 proc. atsakiusiųjų teigia kartais turintys planą – tai rodo, kad beveik pusė apklaustųjų neplanuoja ateinančio mėnesio finansų.
„Iš tiesų planas yra labai svarbus. Aš turiu žinoti ne tik kiek gaunu pinigų, bet ką aš su tais pinigais kitą mėnesį ir darysiu: kokią dalį aš skirsiu kaupimui, galbūt savo ateičiai, kokią dalį pinigų aš skirsiu sumokėti būtiniems mokėjimams, įsipareigojimams, maistui ir kokią dalį aš vis tiek leisiu sau išleisti tam, kas yra malonu, kas mus džiugina“, – aiškina ekspertė.
Siūlo mesti sau iššūkį – stebėti, kiek per mėnesį išleidžiama mažomis sumomis
Ji pažymi, kad planuojant išlaidas reikia išskirti dalį pramogoms, pirkiniams tačiau, kai visos pajamos suskaidomos dalimis, žinoma, kur jos bus tikslingai išleistos, atsiranda daugiau racionalumo ir impulsyvumui lieka mažiau vietos.
Aušra prideda, kad ir pati anksčiau neturėdavo plano, eidavo apsipirkti vedama emocijų: jei nuotaika bloga – reikia kažką nusipirkti, kad ją pakeltų, jei gera – vėl kažką pirkti. Gyvendama be plano ir pirkdama emociškai, moteris sako nesuprasdavusi, kaip kiti, uždirbantys tiek pat ar net mažiau, gali sau leisti keliauti tris kartus per metus, o jai tai nepavyksta, nors keliauti labai norėjo.
Šiandien, žvelgdama atgal, ji sako suprantanti: ne tik nebuvo plano, bet ir išleisdavo dideles sumas, net jei vieno apsipirkimo metu sumokėdavo visai nedaug. Oavyzdžiui, dėvėtų drabužių parduotuvėse už 20 eurų prisipirkdavo pilnus maišus – tai atrodydavo kaip laimėjimas, bet atėjo aiškus supratimas, kad išleidžiami pinigai yra iš to paties turimo biudžeto, o mažos sumos susideda į nemenkus skaičius.
Reaguodama asmeninių finansų ekspertė pažymi, kad dažnai išleidžiamų smulkių sumų mes nė nepastebime, jos yra tarsi nematomos, todėl verta išsikelti sau iššūkį ir, pavyzdžiui, mėnesį telefone fiksuoti visas smulkias išlaidas iki trijų, penkių ar dešimties eurų ir mėnesio gale suskaičiuoti, kokia suma susidaro iš „nematomų“ išlaidų.
„Tai yra toks labai geras šaltas dušas, tikrai sąmoningumo labai daug prideda ir jums nereikia jokių pamokų – jūs patys tas pamokas išmokstate ir mes tikrai pradedame daug atsargiau vertinti, kad tai „tik trys eurai“ – ne, tai yra iš viso trys eurai ir jau jūs turite trimis eurais mažiau, nes iš tikrųjų tos sumos susidaro labai didelės“, – pridėjo ekspertė.
Pirmi trys mėnesiai – sunkiausi
Vis tik nepirkti nieko nereikalingo gali būti nelengva, ypač jei žmogus yra emocinis pirkėjas. A. Malinauskienė pripažįsta – ir jai buvo momentų, kai vos nepaslydo. Vienas tokių – gavus kvietimą į šventę Kaune, į kurią visada labai norėjo patekti, tad ir pasipuošti norėjosi atitinkamai.
Tąkart savo svajonių kostiumėlio įsigyti jai nepavyko, į šventę keliavo su „sena“ suknele, o galiausiai šventė vyko lauke, ji visą vakarą sėdėjo užsidėjusi lietpaltį ir tirtanti iš šalčio. Ji sako – tarsi pats likimas sustabdė nuo šio pirkinio ir nuo graužaties, kuri būtų apėmusi greičiausiai vos gavus kostiumėlį.
„Dar buvo tokių pora kartų, bet jau nebuvo kažko tokio, kad jau man net fiziškai širdį skauda, kaip aš noriu to daikto“, – prideda Aušra, pažymėdama, kad pirmi trys mėnesiai buvo sunkiausi – atrodydavo, kad nuėjus į prekybos centrą rankos pačios tiesdavosi link naujų daiktų.
Moteris pripažįsta, kad susivaldyti padėjo ne tik valia, bet ir viešumas – ji apie savo patirtį buvo papasakojusi kolegėms, apie tai skelbė internete. Ji šypteli, kad atėjus į parduotuvę, kur ją pažįsta, sulaukia klausimų: „O ką tu čia veiki?“, į ką atsako – ateina kaip į muziejų apsižiūrėti arba kažką palydėjo.
S. Strockytė-Varnė paantrina, kad viešumas yra stiprus ginklas – nebūtina apie tai skelbti viešai, bet pasisakyti bent artimiausiems, tai uždeda dar daugiau atsakomybės nepaslysti. Be to, ji pataria iš anksto su savimi susitarti, kad net jei bus suklysta, nusipirktas koks nors nereikalingas daiktas, svarbiausia ne nuleisti rankas, o vėl sugrįžti prie nieko nepirkimo modelio.
Pradedant svarbiausia susitarti su savimi, kad klaidų bus
A. Malinauskienė pasakoja – per tą laiką, daugiau nei metus, pasikeitė įpročiai, atsirado pirkimo sistema, tačiau tam reikėjo įdėti daug darbo:
„Turi su savimi labai daug dirbti, turi suklysti dar kažkur pradžioje, bet ne ant didelių pirkinių – ne ant drabužių, batų ir tų eksperimentinių pirkinių, papuošalų – jie visiškai išbraukti iš mano pirkinių sąrašo, nes aš pakankamai daug turiu.“
„Visiškai turėtume tapti atsparūs ir iš karto su savimi susitarti, kad klaidų bus, tikrai bus, kad kažką ir nusipirksit, bet vertinkime tą pastebėjimo džiaugsmą kaip didžiausią pamoką, kad aš pastebėjau, jog impulsyviai nusipirkau, aš pastebėjau, kad išsirinkau penkis daiktus, nors man tik vienas žiedas yra gražus – aš jau tai suvokiau ir tai yra didžiulė sėkmė.
Daugiausia, kodėl mes išleidžiam ir nesuprantam, kur išleidžiam savo pinigus, – nes mes tiesiog nepastebim, mes apie tai negalvojam arba, kitaip tariant, nesutelkiame dėmesio į savo išlaidas. Visi mes žinome – kur mes savo dėmesį nukreipiame, ten viskas ir keičiasi, viskas ir vyksta“, – prideda asmeninių finansų ekspertė.
Atskleidė, kiek sutaupė daugiau nei metusnepirkdama naujų daiktų
A. Malinauskienė šypteldama sako, kad jos du darbai buvo „dėkingi“ – ji privalėjo turėti daug drabužių ir batų, visą laiką gerai atrodyti, tad dabar viską gali traukti iš „archyvo“ ir naudoti tai, ką jau turi sukaupusi.
Dabar Aušra, atsisakiusi nereikalingų pirkinių, daro tai, apie ką svajojo jau seniai – keliauja, o pamačius prekybos centruose žmones su daugybe maišų, apima keistas jausmas ir mintis: kiek kartų daiktas bus panaudotas, drabužis apsivilktas ir su juo kažkur išeita?
Pati moteris sako suskaičiavusi, kad turi 28 poras batų, 32 poras kelnių, 72 poras pėdkelnių, virš 20 suknelių, maždaug tiek pat sijonų, o marškinėlių jau net neskaičiuoja.
„Pagalvoju: aš galiu aprengti visą kuopą tais rūbais, pusė kaimo nedidelio gali vaikščioti pasikeisdami ir tada pagalvoji – o man dar tikrai reikia kažko?“ – klausimą kelia ji.
Galiausiai paklausta, ar skaičiavo, kiek pinigų pavyko sutaupyti per šį laiką, Aušra sako – per daugiau nei metus sutaupė daugiau nei penkis tūkstančius eurų.
Prabėgus šiam laikui ji pagalvoja, kad, greičiausiai, visko, ką turi, užteks ir dar vieniems metams, be to, dar turi planų, kur nori nuvykti ir ką pamatyti, tad prie senųjų pirkimo įpročių kažin ar greitu metu sugrįš.
Svarbiausia – dingo įprotis emociškai pirkti ir nors nežino, kas bus toliau, šiandien gali drąsiai pasakyti, kad jau keturioliktą mėnesį neperka naujų batų, drabužių ar papuošalų ir to netrūksta, o dabar pinigus, kurie anksčiau nepastebimai „tirpdavo“, gali investuoti kitur.
Viso pokalbio „Žinių radijo“ laidoje „Kas po mūsų?“ klausykite čia:
Šaltinis: TV3.LT
