Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui netikėtai prakalbus apie pokalbius dėl santykių normalizavimo su Kinija, valdantieji bandė įtikinėti, kad Lietuvos užsienio politikoje neįvyko joks posūkis, bet ekspertai Vida Mačikėnaitė-Ambutavičienė ir Konstantinas Andrijauskas situaciją mato kiek kitaip.
Pasak analitikų, Lietuvos retorika arba komunikacija išties pasikeitė ir veikiausiai tai nutiko siekiant praktinių rezultatų – normalesnių diplomatinių santykių su Kinija, kad šioje šalyje galėtų dirbti mūsų diplomatai. To siekti paskatino nusilpęs ekonominis Pekino spaudimas po to, kai Europos Komisija iškėlė bylą Kinijai Pasaulio prekybos organizacijoje.
Portalo tv3.lt turimais duomenimis, Lietuva tikrai nesitiki, kad artimuoju ar vidutiniu laikotarpiu į Kiniją galėtų išvykti Lietuvos ambasadorius, tačiau norėtų, jog Kinija išduotų akreditacijos korteles mūsų diplomatams ir šie galėtų normaliai dirbti atstovybėje Pekine. Taip pat būtų norima, kad Lietuvos atstovybė vadintųsi ambasada, nors joje viršiausias asmuo būtų laikinasis reikalų patikėtinis. Šias pareigas šiuo metu laikinai eina Mantvydas Bekešius, kuris ir būtų pasirengęs vykti į Pekiną, jeigu santykiai išties normalizuotųsi.
Būtent dėl šios priežasties G. Landsbergis nesiėmė erzinti Kinijos, kai Lietuvoje viešėjo Taivano diplomatijos vadovas Josephas Wu – ministras su šiuo kolega oficialiai nesusitiko, nors kartu dalyvavo Demokratijos ateities forume, taigi susitiko neformaliai.
Lietuvos ambicijas ir džiugesį dėl ryšių su Taivanu pastaruoju metu kiek apmaldė ganėtinai pragmatiškas Taipėjaus požiūris į investicijas, taip pat Estijos sprendimas atverti prekybos atstovybę Taline būtent Taipėjaus pavadinimu, o ne Taivaniečių, kaip Lietuvoje. Taip estai greičiausiai pasirinko neerzinti kinų, nors taivaniečiai labai norėjo panašaus pavadinimo kaip Vilniuje.
Taivano prezidento rinkimai – svarbūs ir Lietuvai
Sausio 13-ąją įvyks Taivano prezidento rinkimai, kuriuose varžosi trys kandidatai. Šie rinkimai bus svarbūs ir Lietuvai, nes nulems, kokios užsienio politikos laikysis Taivanas – ar sieks didesnio autonomiškumo nuo Kinijos, ar vystys dialogą su Pekinu. Santykiai su Kinija yra viena esminių temų šiuose Taivano rinkimuose.
Jeigu rinkimus laimės Demokratinės progresyvios partijos kandidatas, dabartinis viceprezidentas Lai Ching-te, Taivano užsienio politika tikriausiai nesikeis nuo dabartinės. Ši politinė partija pasisako už didesnį salos nepriklausomumą, Pekinas jį mato kaip problemų kėlėją.
Bet jeigu juose pergalę iškovotų Kuomintango atstovas, buvęs policijos pareigūnas Hou Yu-ih, tai Lietuva atsidurtų keistoje padėtyje, kadangi Kuomintangos kandidatas pasisako už dialogą su Kinija (bet ne susijungimą), o šios partijos politikai galėtų netgi svarstyti apie atstovybės Vilniuje pavadinimo pakeitimą.
Rinkimuose dar dalyvauja ir Taivano liaudies partijos kandidatas, buvęs chirurgas Ko Wen-je, siūlantis trečiąjį kelią. Jis atrodo populiarus tarp jaunimo ir progresyviuosius demokratus kaltina siekiant karo su Kinija, o Kuomintango atstovus kritikuoja dėl pernelyg didelio nuolaidumo Kinijai.
„Lietuvos užsienio reikalų ministerija pastaruosius kelerius metus buvo pasirinkusi kryptį, kuri remiasi sutarimu su dabartiniais valdančiaisiais Taivane. Tuo tarpu neaišku, kokia bus Taivano politika Pekino atžvilgiu po rinkimų sausio 13-ąją. Nes jeigu laimėtų dabartinių valdančiųjų kandidatas, būtų tęstinumas ir Lietuva galėtų palaikyti buvusią liniją. O jeigu laimėtų Kuomintango atstovas, tada situacija keičiasi iš esmės, keičiasi Taipėjaus ir Pekino santykiai. Visa rinkimų kampanija yra apie šitą klausimą: kaip vystyti santykius su Pekinu toliau. Manau, kad tai komplikuotų ir Lietuvos užsienio politiką“, – pasakojo Tarptautinio Japonijos universiteto dėstytoja V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė.
Pasak mokslininkės, apklausos rodo, kad patys taivaniečiai nenori nei staigios nepriklausomybės, nei susijungimo su Kinija, jie nori išlaikyti status quo, tik tiek, kad nėra vyraujančios nuomonės, kur ši padėtis turėtų galiausiai nuvesti.
Pavyzdžiui, Nacionalinio Chengchi universiteto atliekamos ilgalaikės visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad 2023 m. birželio mėnesį už nepriklausomybę kaip įmanoma greičiau pasisakė vos 4,5 proc. respondentų, už kaip galima greitesnį susijungimą su Kinija – 1,6 proc. apklaustųjų. Bet 32,1 proc. norėtų išlaikyti status quo neribotą laiką, 28,6 proc. – išlaikyti status quo ir nuspręsti vėliau, 21,4 proc. – išlaikyti status quo ir judėti nepriklausomybės link, 5,8 proc. – išlaikyti status quo, bet judėti prie susijungimo, o 6 proc. nepateikė atsakymo. Iš esmės matyti, kad didžioji dalis žmonių nenori šiuo klausimu priimti jokio sprendimo bei nori gyventi kaip gyvenę.
Kas gali nutikti su atstovybės pavadinimu Vilniuje?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, Kinijos politikos ekspertas K. Andrijauskas irgi sutinka, kad tiems, kas sukonstravo Lietuvos ir Taivano draugystės ašį būtų geriau, jog rinkimus Taivane laimėti dabartiniai valdantieji. Bet, pasak mokslininko, nieko drastiško neturėtų nutikti, jeigu laimės Kuomintango kandidatas, nes Lietuvos laimėjimai santykiuose su Taivanu nėra tokie neįtikėtini, kad būtų baisu ką nors prarasti.
„Šios politikos autoriams iš Lietuvos ir Taivano pusės būtų geriau, kad Demokratinės progresyviosios partijos atstovai, kurie labiau pasisako už salos autonomiškumą, išliktų valdžioje. Tada nekiltų papildomų klausimų, reputacinių rizikų ir panašiai. Bet jeigu laimės Kuomintangas, aš nemanau, kad iš taivaniečių pusės viskas keisis drastiškai. Turime suprasti, kad per šiuos kelerius metus, kai buvo santykių pakilimas, ta ekonominė parama, investicijos nebuvo tokios didelės, nebuvo rimto proveržio. Iš vienos pusės tai nėra gerai. Bet iš kitos pusės dalykai, kuriais mes rizikuojame, nėra tokie dideli“, – sako K. Andrijauskas.
Mokslininkas taip pat priduria, kad nepaisant partijų požiūrių skirtumų dėl santykių su Kinija Taivanas turi savų interesų ir matyti bendra tendencija didesnio tarptautiškumo link. Tiesa, formaliai Taivaną pripažįsta vos 13 pasaulio valstybių: Belizas, Gvatemala, Haitis, Hondūras, Maršalo salos, Nauru, Palau, Paragvajus, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Liusija, Sent Vincentas ir Grenadinai, Tuvalu bei dar Šventasis Sostas.
Bet įdomu, kad laimėjus Kuomingandui, gali prasidėti svarstymų dėl Taivaniečių atstovybės Vilniuje pavadinimo pakeitimo būtent iš Taivano pusės. Tuomet Lietuva greičiausiai liktų kaip musę kandusi, nes dėl atstovybės pavadinimo sulaužyta daug iečių. Beje, prekybinės atstovybės Vilniuje pavadinimas kinų kalba skamba kaip Taivano atstovybė, o angliškai – kaip Taivaniečių. Tai nėra diplomatinė atstovybė, bet Kinijai pasirodė, kad Lietuva priartėjo vienu žingsniu prie Taivano nepriklausomybės parėmimo.
„Čia yra įdomus dalykas. Kolega Raigirdas Boruta yra pakeliui į Lietuvą, jis rinko duomenis Taivane, tai jis išdėstė įdomią mintį, kad kai kurie Kuomindango lyderiai nėra patenkinti tuo pavadinimu. Bet ne dėl to, ką jis reiškia Kinijai, o dėl to, ką tai reiškia jiems. Jie pozicionuoja save kaip Kinijos Respubliką, todėl jiems patiems nebūtinai malonus tas atstovybės pavadinimas“, – teigė K. Andrijauskas.
Šioje vietoje reikia priminti, kad po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje kilo pilietinis karas, kuriame susikovė komunistai ir Čeng Kaišeko vadovaujamas liberalesnis Kuomindangas. Tačiau Kuomindangas pralaimėjo komunistams ir turėjo pasitraukti į Taivano salą, kur sukūrė savo Kiniją. Nuo tada Taivanas formaliai save vadina Kinijos Respublika (Republic of China), o žemyninė Kinija – Kinijos Liaudies Respublika (People’s Republic of China). Kitaip tariant, abi pusės jaučiasi esančios Kinija. Taigi Kuomindangui Taivano atstovybės pavadinimas Vilniuje gali būti nemalonus būtent šia prasme, nes jis neatspindi idėjos apie tai, kad jie jaučiasi esą Kinija.
Lietuva kalba švelniau dėl Kinijos
Net ir neįvykus prezidento rinkimams Taivane, Lietuva jau sušvelnino savo komunikaciją Kinijos atžvilgiu, nors valdantieji, tarp jų ir užsienio reikalų ministras G. Landsbergis bandė pateikti, tarsi nieko čia neįvyko. Pokytis išryškėjo, kai į Lietuvą atvyko Taivano diplomatijos vadovas Josephas Wu, su kuriuo G. Landsbergis oficialiai nesusitiko, o susitikęs viename renginyje nepublikavo nuotraukų ar bendro pranešimo. Tuomet jis ir užsiminė apie siekius normalizuoti santykius su Kinija, nors nedetalizavo, kaip tas normalizavimas galėtų atrodyti.
Akivaizdu, kad optimizmo Lietuvos valdantiesiems įkvėpė nuslopęs Kinijos ekonominis spaudimas Lietuvai: eksportas į Kiniją dviem trečdaliais sugrįžo į 2020-2021 m. lygį, o importas išvis išaugo. Taip tikriausiai nutiko ne tiek dėl Lietuvos veiksmų, kiek dėl Europos Komisijos apsisprendimo pradėti bylą Pasaulio prekybos organizacijoje prieš Kiniją. Tai reiškia, kad Kinija negali labai akivaizdžiai spausti Lietuvos, nes jai svarbūs santykiai su Europos Sąjunga.
„Noriu paneigti. Jokio posūkio nėra atsitikę. Turime savo politiką, kuri leidžia Taivanui laisvai veikti Lietuvoje, turėti savo atstovybę, savo pavadinimą“, – dalyvaudamas konservatorių partinėje diskusijoje „O kas jei“ sakė G. Landsbergis.
Bet tai netiesa. Ekspertai labai akivaizdžiai regi retorikos ir komunikacijos pokyčius. Jei anksčiau kalbant G. Landsbergis tarsi erzindavo Kiniją, sakinius pateikdavo taip, kad juos galima interpretuoti, jog Lietuva Taivaną laiko nepriklausoma valstybe, tai dabar kalbama kur kas atsargiau.
Pavyzdžiui, 2022 m. rugpjūčio mėnesį kalbėdamas ambasadorių suvažiavime G. Landsbergis baisėjosi pasaulio tvarka, kurioje mažesniosios valstybės ar mažesnės demokratijos gali būti laikomos „paaukotinomis“, kai stumdosi didieji drambliai, ir vartojo Ukrainos, Taivano, Lietuvos pavyzdžius. Taigi nors jis nemini, kad Taivaną Lietuva laiko nepriklausoma valstybe, bet tai galima puikiai išskaityti. Be to, Lietuva vienintelė pasaulyje sudarė sąlygas Taivanui atverti savo atstovybę Vilniuje išskirtiniu Taivano ar Taivaniečių pavadinimu.
„Mano akimis žiūrint, užsienio reikalų ministro pareiškimas, kad mes bandysime normalizuoti santykius su Kinija, yra labai didelis pokytis. Anksčiau buvo teigiama, kad laikomės vienos Kinijos politikos, bet komunikacijoje kartais prasprūsdavo, kad Lietuva turi teisę palaikyti santykius su Taivanu, kaip ir bet kuriomis kitomis valstybėmis, kas jau savaime implikuoja, kad Taivanas yra valstybė. Matosi daug atsargesnė komunikacija ir noras nebe atmesti Kiniją, nebe priešintis, o normalizuoti santykius. Panašu, kad tam ir ruošiamasi. Nes jeigu jie situacija nepasikeitė, tai kodėl tuos santykius reikia normalizuoti?“, – sako V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė iš Tarptautinio Japonijos universiteto.
„Retoriniu požiūriu tai, kad ministras prakalbo apie santykių normalizaciją, žymi pokytį. Pokytis tikrai yra egzistuojantis. Bet jeigu žiūrėtume į užsienio politikos praktiką ir diplomatinę reikalo pusę, mes turime suprasti, kad Užsienio reikalų ministerija nebuvo patenkinta faktine diplomatinių santykių būkle. Tai kai kalbama apie normalizaciją, aš tai interpretuočiau kaip būtent diplomatinių santykių atkūrimą į tą lygį, kuris numatytas pagal mūsų dvišalius susitarimus ir Vienos konvenciją: kitaip tariant, kad idealiu atveju ambasadoriai grįžtų į abi šalis. Bet apie apsikabinimus ar ekonominį proveržį nekalbama“, – svarstė K. Andrijauskas.
Kodėl taip nutiko?
Portalo tv3.lt šaltiniai teigia, kad apie diplomatinių santykių normalizavimą iki ambasadorių lygmens irgi nekalbama, tam reiktų ilgo laikotarpio ir didelių nuolaidų. Lietuvai užtektų, kad Kinija išduotų Lietuvos diplomatams akreditacijos korteles, kad atstovybė vadintųsi ambasada, o atstovavimas galėtų likti laikinųjų reikalų patikėtinių lygmenyje. Neaišku, ką apie tai mano Kinija.
V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė sako, kad siekis normalizuoti santykius su Kinija gali būti susijęs su keliais faktoriais: pirma, tarptautinės sąlygos nėra tinkamos draugystės deklaravimui tik su viena puse, antra, Vakarų įtaka, nes Vakarų valstybės irgi laikosi dviprasmiškumo, trečia, artėjantys rinkimai Taivane, kuriuos neaišku, kas laimės.
„Dar viena priežastis, kodėl galėjo pasikeisti užsienio reikalų ministro pozicija, tai atrodo, kad sprendimas suteikti daugiau pripažinimo Taivanui ir stiprinti ryšius, nedavė tikėtų rezultatų. Net ir dabartinės administracijos pažadų buvo daug, bet Taivanas labai pragmatiškai su tais pažadais eina ne tik į Lietuvą, bet ir kitas valstybes. Ir nėra viską taip lengva įgyvendinti, prasideda išsisukinėjimas, kad čia ne tik nuo Vyriausybės viskas priklauso, dar yra verslas“, – sako Tarptautinio Japonijos universiteto mokslininkė.
Paklaustas, kam Lietuvai reikia normalizuoti santykius su Kinija, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas K. Andrijauskas teigia, jog dabar situacija yra nenormali, o tai kenkia Lietuvai ir jos piliečiams, ypač tiems, kurie gyvena Kinijoje.
„Situacija yra nenormali. Kad ir kokie sudėtingi mūsų santykiai su Kinija bebūtų, tai vis tik antra didžiausia pasaulio ekonomika, kylanti valstybė, nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė. Mes esame Europos Sąjungos nariai, o diplomatinius santykius palaikyti reikia ne tik su draugais, bet ir su konkurentais, priešininkais. Tai toliaregiška ir protinga. Mūsų šalis Kinijoje turi interesų, mūsų verslas Kinijoje turi interesų, o dar svarbesnis dalykas yra tas, kad mes turime kelis šimtus Lietuvos piliečių, kurie gyvena Kinijoje, ir jie turi jaustis, kad Lietuva jiems atstovauja“, – teigia K. Andrijauskas.
Reikia pabrėžti, kad Vakarų valstybės laikosi vienos Kinijos politikos, kas reiškia, kad oficialūs diplomatiniai santykiai yra užmegzti su Kinijos Liaudies Respublika, o su Taivanu palaikomi ekonominiai ryšiai. JAV taip pat savo vidaus dokumentuose tarsi yra įsipareigojusi ginti salą, jeigu ji būtų puolama iš žemyno, bet nėra aišku, kokiomis sąlygomis.
Tačiau Kinija reikalauja, kad visas pasaulis palaikytų vienos Kinijos principą, kuris reiškia, kad Taivanas yra Kinijos dalis, tik saloje ir žemyninėje dalyje vyrauja skirtingos valdymo formos. Vakarai šio požiūrio nepalaiko.
Užsienio reikalų ministerijos komentaras
Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 2 straipsnis nustato, kad diplomatiniai santykiai tarp valstybių užmezgami ir nuolatinės diplomatinės atstovybės įsteigiamos abipusiu sutikimu.
Tai reiškia, kad valstybė vienašališkai negali steigti atstovybės ir nuspręsti, kokio pobūdžio atstovybę steigti, taip pat negali vienašališkai nuspręsti dėl atstovybės statuso pakeitimo.
Lietuvos Respublika ir Kinijos Liaudies Respublika, pasirašydamos bendrą pareiškimą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, sutarė užmegzti diplomatinius santykius tarp dviejų šalių ambasadorių lygyje, kas reiškia konkrečios diplomatinės atstovybės formos – ambasados – įsteigimą.
Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių steigimą ir veiklą, bei diplomatinių atstovybių vadovų skyrimą taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas.
Šaltinis: tv3.lt
