Nuo karų Artimuosiuose Rytuose ir Ukrainoje iki JAV švelninamų sankcijų Baltarusijai – geopolitinė įtampa tik auga. Kodėl Donaldui Trumpui reikalingas karas su Iranu, kas laukia Europos ir JAV santykių bei kokias žinutes siunčia JAV pasiuntinio susitikimai su Lietuvos politikais?
Apie tai laidoje kalbėjo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Kam Trumpui reikalingas karas su Iranu?
Kaip jūs matote, kam Trumpui reikalingas karas su Iranu? Apie ką jis yra? Priežastys minimos įvairios: tai režimą nuversti, tai dėl branduolinės programos, bet taip ir neaišku. Ar jums aišku?
G. Landsbergis: Neaišku. Galima tiktai spėlioti. Turbūt, daugelis ekspertų, kurie sako, kad jie žino priežastis, man nesukelia didelio pasitikėjimo. Sakyčiau, racionaliausia kryptis paaiškinanti, bet taip siejasi laike, yra ganėtinai sėkminga operacija Venesueloje, kuri galėjo paskatinti Donaldą Trumpą priimti sprendimą dėl intervencijos Irane.
Tai nepaaiškina tikslų, tai paaiškina galbūt daugiau motyvą laike: kodėl būtent dabar? Išties daug kas sunkiai galėjo patikėti, kad Venesueloje be aukų, be Venesuelos režimo pasipriešinimo pavyktų pagrobti vadovą, diktatorių ir pargabenti jį atgal į Niujorką. Iš tikrųjų, bent jau viduje Amerikos, buvo daug tokio susižavėjimo: „Oho, mūsų kariuomenė tikrai yra nepaprastai pajėgi.“
Tas galėjo, galbūt, suteikti pasitikėjimo, kad panaši operacija, galvos nukirtimo, pavyktų. Dabar mes matome, kad tai jau yra karas ne dėl kažkokio režimo keitimo ar raketų sunaikinimo tikslų, prasideda karas dėl Hormūzo, kuris lemia ir kuro kainas, ir iš esmės turi didžiulį lemiamą dėmenį artėjantiems rinkimams Amerikoje.
Europos ir Amerikos santykiai
Trumpas nori pagalbos iš sąjungininkų, bet jie atsiriboja. Vokiečiai sako, kad čia ne NATO karas, kitos didžiosios šalys irgi nesiveržia. Kokias tai pasekmes gali turėti, o gal jau ir turi, Amerikos ir Europos santykiams?
G. Landsbergis: Visų pirma, reikia kontekstą šiek tiek paanalizuoti. Ko gero, didžiausias Jungtinių Amerikos Valstijų laivynas, penktasis, yra prišvartuotas Bahreine ir nėra naudojamas Hormūzo sąsiaurio atblokavimui. Tai kelia labai pagrįstą klausimą: kodėl galingiausia pasaulio jūrinė galia, jos stipriausias, pajėgiausias laivynas, kuris yra visiškai geografiškai šalia prie tos vietos, kurią reikia atblokuoti, yra nenaudojamas?
Atsakymas čia greičiausia yra tas, kad nei Jungtinės Amerikos Valstijos ir juo labiau Jungtinių Amerikos Valstijų partneriai nėra pasiruošę šiandien vykstančiam dronų karui. Tai, ką Ukraina patyrė ketverius metus, čia yra tos pačios priemonės. Shahed dronai naudojami tiek prieš antžeminius objektus, tiek juos gali naudoti ir prieš jūrinius objektus.
Tai reiškia, kad kiekvienas laivas, ar tai būtų tanklaivis, ar tai būtų lėktuvnešis, ar tai būtų netgi išminuojantis laivas, iš esmės pasidaro potencialiu taikiniu. Aš galiu suprasti vokiečius, britus, olandus ar prancūzus, kurie ganėtinai realistiškai, matyt, vertina savo pajėgumus. Šiandien sunku būtų apsiginti nuo tų atakų ir ko gero nelabai jie nori kišti galvą į kilpą.
Antroji problema yra ta, kad ankstesnieji karai Artimuosiuose Rytuose, tiek pirmasis, tiek antrasis Irako karas, jie vykdavo visiškai kitokioje pasitikėjimo atmosferoje. Nepaisant to, kad antrasis karas irgi buvo įtakos karas tarp Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, bet vis tiek buvo koalicijos, buvo aiškus rolių pasidalinimas, kas ką daro, kas užtikrina oro gynybą ir taip toliau. Deja, reikia pripažinti, kad beveik pusantrų metų praėjo po Donaldo Trumpo išrinkimo, to pasitikėjimo tarp Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų yra labai nedaug.
Turbūt, nesunku atspėti, kad Europos partneriai įsivaizduoja labai paprastą scenarijų. Jie atvyktų į Artimuosius Rytus su savo laivais, pradėtų kažkokias ž misijas ir kitą dieną Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pasako: „Ačiū, jus čia palieku, aš pats turiu reikalų kitur, čia yra ne mano hemisfera, man reikia susitvarkyti su Kuba, dabar jūs užbaikit šitą reikalą.“ Tai nėra neįtikėtinas scenarijus ir akivaizdu, kad Europos valstybės tame scenarijuje atsidurti nenori.
Aš manau, santykių kokybė bendrai reikia vertinti ne per Irano karo kontekstą, bet apskritai, kur šiandien yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Jos yra beatsitraukiančios nuo Europos ir tą deklaruojančios politiniu lygiu, savo strateginiuose dokumentuose. Jos interesai yra tikrai kitokie.
Tą mes matome iš paramos Ukrainai arba „neparamos“ Ukrainai derinimo, tos pačios derybos su Putinu ir gausybė kitų klausimų. Taip pat Grenlandijos atvejis, dar vienas priminimas Europai, kad vis dėlto tie raginimai ir iš vidaus, ir iš išorės daryti daugiau pačiai ties savo gynyba ir surimtėti kaip karinei galiai, manau niekur nėra pradingę.
Lietuvos pozicija dėl karo su Iranu
Žinoma, Lietuva neturi kažkokių pajėgumų padėti atlaisvinti Hormūzo sąsiaurį, bet Lietuvos kariuomenės vadas yra kalbėjęs, kad svarstytume galimybę logistiniams tikslams leisti Jungtinėms Valstijoms naudotis Lietuvos teritorija. Tai kai kurie sąjungininkai yra atsisakę daryti ir prezidentas Gitanas Nausėda yra pripažinęs, kad negalime tikėtis Jungtinių Valstijų karių Lietuvoje, jeigu mes neprisidėsime prie tų misijų. Kaip jūs vertinate ir kaip suprantate Lietuvos poziciją čia?
G. Landsbergis: Manau, kad didžiausia sumaištis kyla dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl neaiškių ir gal sakyčiau netgi priešingų žinučių, kai kariuomenės vado politinė žinia, kuris yra ne politikas ir, gal, kartais neturėtų labai stiprių politinių žinučių sakyti, bet, sakykim, nuskambėjo ganėtinai garsiai. Vėliau tos pačios premjerės ar jos komandos žinios, kurios šiek tiek prieštarauja tokiai linijai.
Manau, kad mūsų sąjungininkai pirmiausia mus vertina kaip valstybę, kuri neturi aiškios, koherentiškos, suvokiamos žinios. Čia norėčiau palyginti, pavyzdžiui, Estijos užsienio reikalų ministro žinią apie tai, kad Estija yra pasirengusi siųsti išminavimo laivus į Hormūzo sąsiaurį. Nepaisant to, kad tai yra valstybė, milijoną žmonių turinti valstybė.
Jeigu mes galime lygintis, tai yra gerokai mažesnė valstybė dar ir už Lietuvą, bet ji buvo nepaprastai rimtai priimta Jungtinėse Amerikos Valstijose ir nuskambėjo plačiai. Štai valstybė iškėlė vėliavą, aiškiai pasisakė, ką jie gali daryti, koks yra jų tikslas, uždavinys, kuo jie gali prisidėti prie šios misijos.
Jeigu tikslas buvo, kad strateginę komunikaciją parodyti net Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad mes esam rimtas partneris, tai Estija tą sugebėjo padaryti. Lietuva, daugiau prezidentas, akcentuoja argumentus vidaus auditorijai, daugiau aiškina, kodėl tą reiktų daryti. Aš negirdėjau, kad kas nors keltų klausimą: „Kodėl Lietuvai nereiktų to daryti?“
Aš manau, kad mes prarandame, nesuformuluojame aiškios žinios, ką Lietuva pasiruošusi daryti, kada tai būtų su Estija, galbūt, koordinuota. Galbūt, reiktų pakviesti visų Baltijos šalių bendrą pareiškimą padaryti. Ta galimybė yra, man rodos, prarandama arba gal jau ir prarasta.
Kitas aspektas yra, kad turėdami tokią nekoherentišką diskusiją viduje, mes ne tik nesiunčiame tikslingų signalų Jungtinėms Amerikos Valstijoms, bet ir Europos partneriams, pavyzdžiui, vokiečiams. Jiems irgi, turbūt, antakiai pakyla. Mes prarandame abiejuose frontuose, nei susideriname su amerikiečiais, nei su mūsų kitais artimiausiais partneriais, vokiečiais.
Tie sprendimai dėl amerikiečių sankcijų švelninimo Baltarusijai priimti po Jungtinių Valstijų pasiuntinio susitikimo su Lukašenka. Dieną prieš jis susitiko Lietuvoje su premjere, prezidentu ir su trimis Lietuvos politikais: Vėgėle, Jankūnu ir Gražuliu. Kaip jūs žiūrėjote į tas žinias, kad toks susitikimas vyko?
Lietuvos politikų susitikimas su JAV pasiuntiniu
G. Landsbergis: Aš manau, kad čia yra viskas ganėtinai paprasta. Jungtinės Amerikos Valstijos yra išsakiusios tą ir per savo pareigūnus. Praeitais metais viceprezidentas JD Vance‘as Miuncheno saugumo konferencijoje, šiemet valstybės sekretorius Rubio Miuncheno saugumo konferencijoje per savo nacionalinio saugumo strategiją sakė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų interesas yra „patriotiškų“ jėgų rėmimas Europoje.
Tai mes labai matome. JD Vance‘as praeitais metais susitiko su AfD tuo pačiu nesusitikdamas su Vokietijos kancleriu. Dabar JD Vance‘as važiuoja į Vengriją padėti „Fidesz“ partijai laimėti rinkimuose, aktyviai dalyvaudamas rinkimų kampanijoje. Iš esmės partijai, kuri mūsų aptartuose klausimuose yra vienas iš pagrindinių elementų dėl negebėjimo priimti sankcijų, dėl negebėjimo padėti Ukrainai.
Tai reiškia, kad Amerikos interesas šiandien iš esmės yra silpnesnė Europa, Europos skaldymas remiant tas jėgas, kurios tuo užsiima. Aš tikrai nesistebiu, nes tai yra nuosekli politika: susitikti su tomis jėgomis, kurios iš esmės yra už silpnesnę Lietuvą. Daug žmonių viešoje erdvėje nustebę, yra daug šoko ir nuostabos.
Aš keliu labai paprastą klausimą, ar įmanoma kažkaip kritikuoti Jungtinės Amerikos Valstijas, kai analogiškai politinė jėga yra koalicijoje ir Vyriausybėje? Aš tikrai nuoširdžiai neįžvelgiu didelių skirtumų.
Dėl to paties pono Žemaitaičio. Jisai būtų puikiai tikęs ir galėjęs sėdėti tarp tų keturių. Gal jis bijojo, kad tai Karolis Žukauskas jį kviečia į tą susitikimą, dėl to nesudalyvavo, o kiti trys atėjo. Aš žiūrėjau prezidento pareiškimą, jisai pasakė, kad kažkas turėjo informuoti Jungtinės Amerikos Valstijas, kokie tie žmonės yra.
Aš manau, kad juos informavo. Jie pasakė, kad tie žmonės yra Vyriausybėje. Tai yra priimtina. Jie susitinka su aukščiausiais mūsų šalies pareigūnais, nuolat bendrauja, priima bendrus sprendimus. Tai kodėl mes turime būti pasipiktinę? Mes patys įsileidome. Aš manau, kad pirmiausia reikia pradėti nuo savo audito.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Šaltinis: TV3.LT
