Ingridai Šimonytei kadencijos užbaigti nepakeitus nei vieno ministro nepavyko
Nors premjerė Ingrida Šimonytė yra sakiusi neturinti „olimpinio tikslo“ kadenciją užbaigti su nepasikeitusia ministrų kabineto sudėtimi, vis dėlto net ir čekiukų skandalo metu buvo panašu, kad ji labai norėtų, jog ministrų kabinetas nesikeistų. Deja, bet ministrų keitimo išvengti nepavyko, o ir jų keitimas kaskart yra lydimas skandalų ir kažkokių neaiškių užkulisinių politinių dramų. Pirmoji krito buvusi Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė, kurios pavardė daug kartų skambėjo čekiukų skandale. Dabar, per vos vieną dieną, dar du ministrai pareiškė, kad savo posto atsisako.
Pati premjerė anksčiau yra sakiusi, kad argumentu keisti ministrą būtų paties ministro abejonė dėl įgyvendinamų tikslų.
„Keitimas dėl keitimo yra populiarus kai kuriose šalyse, bet Lietuvoje bet koks keitimas reiškia poreikį kalbėtis vėl su koalicija, ar reikia perskirstyti atsakomybes. O žmonės per laiką jau būna į savo atsakomybes įėję. O argumentas man turbūt pagrindinis būtų, kai aš jau suabejočiau, ar tie tikslai, kuriuos aš keliu ministrui, yra pasiekti. Arba jei pats ministras tuo suabejotų“, – yra sakiusi I. Šimonytė[1].
Švietimo ministras G. Jakštas nori atsistatydinti, premjerė dar pagalvos
Tačiau panašu, kad ne pirmą kartą, tuo, ką anksčiau yra sakiusi premjerė, vadovautis neverta.
Penktadienį premjerės duris su prašymu trauktis iš užimamų pareigų pravėrė ir naujasis Švietimo ministras Gintautas Jakštas. Tokį jo žingsnį paskatino visuomenėje kilusi milžiniško pasipiktinimo banga po tarpinių patikrinimų vienuoliktokams.
Tačiau premjerė nemato reikalo tenkinti šio prašymo ir sako, kad prie šio klausimo bus grįžta vėliau – kai paaiškės, kaip gi ministerijai pavyks išspręsti košę, kurią užvirė buldozeriu prastumta švietimo reforma. Dabar, atrodo, už viską, ką iki čekučių skandalo padarė J. Šiugždinienės valdoma ministerija, teks srėbti iš pareigų jau norinčiam bėgti G. Jakštui.
„Dabar joks atėjęs naujas ministras, atsisėdęs į ministro kėdę, šitos situacijos greitai negalės, (…) mes sutarėme, kad dabar ministras su savo komanda tą ir daro, o prie visų diskusijų apie atsistatydinimus grįšime tada, kai viskas bus išspręsta“, – kalbėjo I. Šimonytė[2].
Ministro noras bėgti iš šio skęstančio laivo yra visiškai suprantamas – ši švietimo reforma galimai į istoriją įeis kaip viena žalingiausių reformų, kuri buvo arogantiškai prastumta paliekant ant ledo tiek mokytojus, tiek mokinius. Kapstytis po šios reformos padarinius ir bandyti iš purvo ištraukti visą šalies švietimo sistemą reikia didelės drąsos, o G. Jakštas drąsa, tiesa, niekada, rodos, nepasižymėjo – net paklaustas, kiek yra lyčių, į klausimą atsakyti bijojo.
Prezidentas gailisi G. Jakštą paskyręs ministru
Švietimo ministro situacija, atrodo, gali tapti dar vienu nesutarimu tarp prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės – lyg tų nesutarimų iki šiol būtų maža.
Kol premjerė sako, kad tikisi, jog tarpinių patikrinimų situaciją pavyks išspręsti ir ministro keisti nereikės, prezidentas rėžia, kad G. Jakštą paskirdamas ministru jis padarė klaidą.
„Čia viena iš skaudesnių temų, ypatingai prisimenant, kas pastaruoju metu įvyko.
Nesiseka mums su ministrais, pasakysiu atvirai.
Manau, kad padariau klaidą patvirtindamas šitą ministrą. Ir kad labai sunku (…), kai priimi kažkokius valinius sprendimus ir matai, kad situacija nesikeičia“, – sakė G. Nausėda.
„Švietimas yra būtent toks sektorius, kuriame tie valiniai sprendimai ir duoda rezultatą, jokiu būdu ne iš karto. Aš buvau labai įsitraukęs į švietimo reikalus lygaus starto galimybių kampu ir tikrai padėjome daug pastangų, kad įstatymų paketai atsirastų reikalingi, lygaus starto buvo mūsų inicijuotas, įtraukaus ugdymo mūsų paremtas ir dar su ankstesne Vyriausybe, Seimu paskutiniais mėnesiais priimtas“, – tęsė jis.
Prezidentas pridūrė, kad pinigai, skirti įtraukiajam ugdymui, nebuvo adekvatūs, taip pat akivaizdu, kad trūksta mokytojo padėjėjų, psichologų, patys mokytojai nusivylę ir pavargę[3].
Painiava su A. Anušausku – atsistatydina savo noru, ar priverstinai?
Karui siaučiant pašonėje, o agresyvios kaimyninės šalies diktatoriui kalbant apie tai, kad karo su NATO gal ir nepavyks išvengti, Krašto apsaugos ministro atsistatydinimas dvelkia labai blogais kvapais. Juo labiau, kad apie ministro pasitraukimą ir tai, kad jo vieton jau numatytas kitas asmuo, pirmiausiai socialiniame tinkle išplepa… žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
O kol jis mėgaujasi išskirtiniu dėmesiu bei visuomenė paklaikusi spėlioja, kas gi po galais nutiko, Vyriausybė ir pats ministras tyli.
O paskui valdantieji stebisi, kad plinta netikėčiausios sąmokslo teorijos, kurios prisideda prie situacijos destabilizavimo šalyje – nepaneigsi, kad peno tam jie duoda patys.
Premjerė socialiniame tinkle pareiškia, kad „gavo krašto apsaugos ministro atsistatydinimo prašymą“, kas suponuoja, jog A. Anušauskas tarsi kažkaip pats ėmė ir sugalvojo trauktis iš pareigų. Verta prisiminti, kokios sąlygos yra kaimynystėje, tad toks paslaptingas Krašto apsaugos ministro pasitraukimas sėja milžinišką nerimą visuomenėje.
Tačiau čia prabyla ir pats A. Anušauskas, kuris teigia, kad trauktis iš pareigų jam pasiūlė pati premjerė.
„Vakar, likus valandai iki darbo dienos pabaigos gavau premjerės pasiūlymą užleisti krašto apsaugos ministro pareigas kitam politikui ir pačiam užimti jo, komiteto pirmininko, vietą Seime. <…> Paklausęs premjerės ar iš tikrųjų nori, kad parašyčiau atsistatydinimo pareiškimą ir gavęs tokį patvirtinimą bei siūlymą tai padaryti nuo kitos savaitės, suprasdamas, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu tolimesniam krašto apsaugos ministerijos darbui ir kariuomenės stiprinimui, nemažėjant grėsmėms, priimamiems sprendimams reikalingas premjerės politinis palaikymas, atsistatydinimo pareiškimą parašiau ir perdaviau premjerės biurui“, – rašo A. Anušauskas[4].
Keista ir įdomu, kodėl, kalbėdama apie šį reikalą, I. Šimonytė kukliai apėjo savo indėlį į šios situacijos susidarymą.
Šaltinis: 77.lt
