Lietuvių pensijos vis dar gerokai atsilieka nuo daugelio Europos šalių, tačiau didesnės išmokos turėtų savo kainą. Visuomenei senstant, vis garsiau kalbama ne tik apie didesnius mokesčius, bet ir apie galimą pensinio amžiaus vėlinimą. Tiesa, ekspertai neatmeta ir visai kitokio scenarijaus – technologijų pažanga ateityje gali iš esmės pakeisti visą pensijų sistemą.
Plačiau apie tai, ar pensijos tikrai didės ir ką tai reiškia valstybei, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Teodoras Medaiskis ir „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Ar pensinis amžius Lietuvoje bus vėlinamas?
Šiuo metu į pensiją galima išeiti būnant 65 metų, tačiau šią ribą pasiekėme gana neseniai. Pone Medaiski, kaip manote, ar greitu metu mes vėl galime pradėti svarstyti vėlesnį išėjimą į pensiją ir kokia ta amžiaus riba tuomet turėtų būti?
T. Medaiskis: Aš matyčiau 2 viens kitam prieštaraujančius „trendus“. Viena vertus, visuomenė senėja – vis didesnę dalį sudaro pensininkai, o dirbančioji dalis mažėja. Natūralu, norėtųsi, kad būtų daugiau dirbančiųjų, kurie išlaikytų mažesnę pensininkų dalį, ir tuomet pensijos būtų didesnės – šis visuomenės senėjimo procesas lemia kalbas apie pensinio amžiaus ilginimą.
Jeigu tokie sprendimai būtų priimti, juos reikėtų daryti neskubomis, gerai apgalvojus ir visuomenei išaiškinus, kodėl to reikia ir kaip dėl to padidės pensijos. Toks sprendimas turėtų būti paskelbtas mažiausiai 5-eri metai iki jo įsigaliojimo, o pats pensinio amžiaus ilginimas turėtų būti labai lėtas procesas, kaip mes ir darėme anksčiau.
Iki 65-erių metų ribos mes ėjome nuo 1995-ųjų iki dabar, 2026-ųjų metų. Tai truko ilgai, kad darbo rinka ir patys žmonės galėtų prisitaikyti. Apie tai kalbėti galima, bet pirmiausia turi būti paaiškinta ilgalaikė nauda.
Tačiau galima kalbėti ir apie priešingą „trendą“ , kuri galbūt skamba kiek fantastiškai. Mes matome gana stiprią technologijų pažangą, juk iš esmės, kas lemia pensijos dydį? Tai, kiek dirbančioji karta sugeba sukurti produkto. Jeigu dėl technologijų pažangos ir dirbtinio intelekto dirbančioji karta sugebės sukurti kur kas didesnį produktą, galbūt užteks ir mažesnės dirbančiųjų dalies didesnei pensininkų daliai išlaikyti. Viskas būtų gaminama našiau, intensyviau ir didesniais kiekiais.
Kartais pajuokauju, kad ateities perspektyva gali atrodyti taip: iki 30 metų mokomės, nuo 30 iki 40 prižiūrime dirbtinį intelektą ir robotus, o nuo 40 esame laimingi pensininkai. Supraskite, toks „trendas“ taip pat egzistuoja, ir jei jis įsitvirtintų, galėtume kalbėti ne apie pensinio amžiaus ilginimą, o apie jo mažinimą – tai yra labai optimistinis scenarijus.
Vis dėlto, ruoštis visada reikia blogiausiam variantui, todėl pensinio amžiaus vėlinimo idėją reikėtų išlaikyti kaip pagrindinį scenarijų, nepamirštant, kad situacija gali klostytis ir kitaip. Jei mažesnė dirbančiųjų dalis sukurs daugiau produkto, tai galbūt reikš didesnius mokesčius dirbantiesiems, bet esant dideliam našumui – žmonėms vis tiek liks pakankamai lėšų.
Skaičiai iškalbingi: Lietuva pensijoms skiria gerokai mažiau nei ES
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, lietuviai gauna pensijas, kurios sudaro mažiau nei 40 proc. buvusio atlyginimo. Kitų šiai organizacijai priklausančių valstybių vidurkis siekia 63 proc. Gerbiamas Nerijau, kaip galėtumėte paaiškinti, kodėl atsirado tokie dideli skirtumai palyginus su kitomis valstybėmis?
N. Mačiulis: Pirmiausia, mes turime labai nepalankias demografines tendencijas. Per praėjusį 10-metį dėl didelės emigracijos bangos praradome nemažai darbingo amžiaus gyventojų, kurie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Tuo tarpu pensinio amžiaus gyventojų skaičius sparčiai didėja.
Tačiau pagrindinė priežastis yra ta, jog dažnai užmirštama paminėti, kad tose kitose valstybėse – pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ar Švedijoje – didelę dalį pensijų žmonės gauna ne iš valstybės biudžeto. Visuomenės senėjimo problema aktuali ir ten, todėl valstybės, surinkdamos mokesčius, negali užtikrinti itin aukštų pajamų pensininkams.
Labai nemaža dalis gyventojų pajamų ten susideda iš lėšų, sukauptų įvairiuose profesiniuose ar privačiuose pensijų fonduose. Būtent dėl šios priežasties Lietuvoje pastaruosius 10-mečius ir buvo įgyvendinama pensijų reforma – kad šalia „Sodros“ valstybinės pensijos atsirastų ir papildomi priedai iš asmeniškai sukauptų lėšų II-osios ar III-osios pakopos fonduose.
Labai mažai pasaulyje yra valstybių, kurios gali iš biudžeto užtikrinti aukštas pajamas senatvėje visiems gyventojams. Tvarios pensijų sistemos veikia taip, kad šalia einamųjų mokesčių egzistuoja ir per gyvenimą asmeniškai ar per darbdavį sukauptos lėšos. Tik taip pajamos senatvėje gali siekti 50-60 proc. buvusio atlyginimo.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į valstybės surenkamus mokesčius. Eurostato duomenys rodo, kad Europos Sąjungos valstybės pensijoms išleidžia vidutiniškai apie 12,9 proc. BVP, o Lietuvoje šis skaičius siekia vos 7,3 proc. BVP. Valstybė surenka mažiau mokesčių nei daugelis kitų Europos šalių.
Jeigu į valdžios sektoriaus biudžetą surenkama mažiau lėšų – dėl mažesnių mokesčių tarifų, mokesčių vengimo ar šešėlinės ekonomikos – natūralu, kad nėra galimybių mokėti didesnes senatvės pensijas. Tai yra Lietuvos visuomenės pasirinktas modelis: vyraujanti preferencija yra mažesni mokesčiai, o tai automatiškai reiškia mažiau viešųjų paslaugų ir socialinių garantijų.
Galima bandyti lygiuotis į skandinavišką modelį, kur mokesčiai dideli, bet tuomet ir daugiau lėšų perskirstoma pensininkams. Nors pastaraisiais metais lėšų perskirstymas per biudžetą Lietuvoje padidėjo nuo 30 iki 35 proc. BVP, tai vis tiek nesiekia Europos Sąjungos vidurkio.
Taigi, viskas susiveda į klausimą, ar visuomenė nori didesnių mokesčių? Atrodo, kad konsensusas Lietuvoje yra toks, kad didžioji dalis to nenori. Tuomet tai tampa prioritetų paskirstymo klausimu – kiek iš turimo biudžeto skiriama pensijoms, kiek krašto apsaugai ir kitiems poreikiams.
Šaltinis: TV3.LT
