Jaunimo linijos tinklalaidėje „Iš širdies: karjera be IG filtrų“ svečiavosi ekonomistė, politikė, dėstytoja ir buvusi Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Pokalbio metu ji atsivėrė pačiomis įvairiausiomis temomis – mintimis I. Šimonytei teko nusikelti ir į savo vaikystę,
Mintimis nusikėlė į savo vaikystę
Pakviesta prisiminti save dar mokykloje, I. Šimonytė laidoje pasakojo: „Man sekėsi turbūt daugiau ar mažiau viskas. Galbūt šiek tiek prasčiau sekėsi dailė – kažkaip anuomet nebuvo tokio tikslo mokyti vaikus to, ką galima išmokyti, o piešti išmokyti galima. Atrodo, iš karto buvo kliaunamasi žmogaus talentu. Jeigu turėjai kažkokį muzikinį talentą, tarkime, klausą, balsą – tada tą tavo talentą ir vystydavo, o jau kiti talentai – kaip Dievas davė. Jeigu kažkaip labai nebandei piešti, tai niekas tavęs piešti ir nemokys. Taigi, niekas piešti ir nemokė, o aš tik vėliau sužinojau, kad piešti galima išmokti. <…>
Bet apskritai, gerai man sekėsi visi dalykai. Turbūt buvau iš tų vaikų, kuriuos visi bandė tempti į savo pusę, o mama visada buvo tikra, kad aš turiu būti gydytoja“.
Tiesa, dėl to, ką gyvenime norėtų veikti, ir pati Ingrida turėjo tvirtą savo nuomonę. Visgi, bandymai „pasiderėti“, anot jos, veikdavo tikrai ne visada – pavyzdžiui, kalbant apie užklasines veiklas.
„15 mano gyvenimo metų prabėgo sovietmetyje – turbūt dabar žmonėms daug dalykų įsivaizduoti yra sunku ir kartais jie įsivaizduoja, kad visi ten buvo kažkuo užimti, buvo daug būrelių, visi darė tai, ką norėjo. Iš tikrųjų, nebuvo taip. Paprastai, būdavo taip, kad vaikus ir pasirinkdavo pagal tam tikrus talentus, į mokyklas atėję tų būrelių vadovai ar mokytojai. Taip atsitiko, kad mane pasirinko bent keli chorai ir muzikos mokyklos. Taigi, tas mano būrelis ir buvo muzikos mokykla.
Na, savo gėdai, garbei ar kažkam turiu pasakyti, kad nemėgau aš to dalyko. Man daug labiau norėjosi kažkokio aktyvumo – pavyzdžiui, žaisti fubtolą. Bet tuo metu mergaitės nežaidė futbolo – tiesiog toks buvo supratimas. Bet koks mano pabandymas pasiderėti su tėvais, kad aš norėčiau veikti ką nors kito, baigdavosi taip: lankai tą muzikos mokyklą, tai ir lankyk“, – šyptelėjo I. Šimonytė.
Paklausta, kiek muzikos jos gyvenime yra šiandien, politikė pasakojo: „Dainuoti aš labai mėgstu. Namuose iki šiol liko ir pianinas, kurį man padovanojo senelis, kai aš pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Tais laikais tai buvo ir baisus deficitas, ir be galo brangus dalykas. Nuo to laiko tas pianinas su manimi keliauja iš namų į namus. Tiesa, nuoširdžiai – kažkada atsidariau aš jį, galvojau atsisėsiu ir ką nors pagrosiu. Bet pasižiūrėjau į tuos klaviškus ir pagalvojau: ne – ir uždariau. O padainuoju mielai ir tikrai mėgstu visokią muziką“.
Niekada negalvojo, kad atsidurs politikos lauke
Nors, kaip laidoje pasakojo pati I. Šimonytė, mama jai linkėjo žengti medicinos keliu, po mokyklos ji pasuko į visai kitą pusę – žinių sėmėsi ekonomikos moksluose. Pokalbio metu paklausta, kas ją patraukė į šią sritį, Ingrida prabilo apie to laiko aktualijas.
„Dabar žmonėms labai sunku save susieti su tuo metu, tačiau tada buvo labai specifinis laikmetis – prasidėjo Sąjūdis, prasidėjo diskusijos apie tai, kad bus kažkokia kita Lietuvos ekonomika, o aš tuo metu buvau paauglė. Įsivaizduokite: džinsus nusipirkti – tai yra ne šiaip iššūkis vien rasti juos, bet tai, kiek jie kainuoja, yra iš viso nesveikas iššūkis. Tuo metu džinsai kainavo du mano tėvų atlyginimus, o man džinsų, žinoma, labai norėjosi. Norėjosi ir marškinėlių su „AC/DC“ ar kažkokiais kitais to meto dievukais. <…> Visa tai buvo baisiniai deficitai, viso to nebuvo – mane tai erzino“, – prisiminė pašnekovė.
Girdint kalbas, kad gyvenimas netrukus gali reikšmingai pasikeisti, I. Šimonytė ir priėmė sprendimą: „Man tai pasidarė labai įdomu. Aš stengiausi į tas kalbas, kiek tik pajėgiau, labai įsigilinti. Man buvo toks jausmas, kad čia bus kažkoks didelis virsmas – aš norėjau būti to virsmo dalimi. Tada aš pasakiau: aš studijuosiu ekonomiką. Žmonės sakė: kokią ekonomiką, kas ta ekonomika? Prekyba, buhalterija? <…> Bet aš užsispyriau ir sakiau: nors jūs visi žinote, ką man daryti, bet aš ir pati žinau, ką man daryti. Įstojau į ekonomiką, baigiau ir niekada nesigailėjau“.
Dar studijų metais I. Šimonytė pradėjo dirbti Finansų ministerijoje. Pasak jos, tuo metu vienas didžiausių jos privalumų šiame darbe buvo turėtos anglų kalbos žinios.
„Vėlgi, įsivaizduojate, tai – 97-ti metai, žmonių, kurie kalba angliškai, gali susikalbėti su visokiais ekspertais, gali ruošti kažkokius raportus, medžiagas ir taip toliau, buvo ne tiek ir daug. Kažkas į mane pasižiūrėjo kaip į gana vertingą laimikį, pačiupo ir pačiupo ilgam. Iš esmės, taip atsitiko, kad kiek aš turėjau progų išeiti iš valstybės tarnybos, taip niekada ta proga nuoširdžiai ir nepasinaudojau“, – teigė ji.
Darbas valstybei, anot I. Šimonytės, jos akyse visada turėjo didžiulį žavesį. Tiesa, vieną dalyką ji pripažįsta: „Aš net negalėjau įsivaizduoti, kad aš kada nors atsirasiu jau grynosios politikos lauke“.
Pasak politikės, ko gero, tai ir nebūtų atsitikę, jei ne Lietuvą 2008-2009 metais ištikusi krizė.
„Tuo metu laikas buvo tiesiog tiek blogas, kad aš, kai man Andrius Kubilius pasiūlė pereiti į politinį lauką, galvojau: jūs gal juokiatės iš manęs? Aš tikrai nenoriu grynoje politikoje būti. Aš esu neblogas ekspertas, mane už tai įvertina, gerbia ir norėčiau ten ir likti. Bet, kadangi tai buvo baisiai sudėtingas laikas, buvo aišku, kad nors ir ką bedarysi, vis tiek bus žmonių, kurie bus pikti, bus nepatenkinti, nes tiesiog reikia skausmingai per tą situaciją pereiti – pagalvojau: visi atsisakys, bet kažkas turi tą darbą padaryti. Taip, tiesą sakant, aš ir išėjau iš Finansų ministerijos“, – pasakojo I. Šimonytė.
Mažai kam matoma darbo pusė
Laidoje I. Šimonytė atvirai pasakojo ir apie mažai kam matomą jos pasirinkto kelio pusę. Anot jos, politikoje jai būta ir tikrai daug sunkių dienų.
„Ir dėl to paties covido buvo tikrai sunkių dienų. Kai pradėjome darbą, situacija buvo tokia, kad iki to, jog ligoninės užlūžtų ir nebegalėtų priimti daugiau nei vieno žmogaus, buvo labai plonas sluoksnelis. Ir tada… Aš juk esu normalus žmogus, kad ir kaip kam beatrodytų – žiūrint į tuos skaičius, atrodo, kartais sėdėdavai nuleidęs rankas, verki ir sakai: ką dabar daryti? Kaip dabar išsaugoti tą plyšelį ir kažkaip sugebėti stabilizuoti jį, jį sumažinti? Viena visuomenės dalis tada tau sako: aš esu laisvas žmogus, noriu numirti ir numirsiu. Kitoje pusėje žmonės tau sako: tu privalai visus uždaryti kaip viduramžių karantine, kas yra nepadaroma šiais laikais ir tiesiog nerealu. Na, tokiais atvejais aš tada turiu tokį pratimą: tarp tų labai priešingų, į šalis draskančių dalykų, tarp kurių yra 180 laipsnių kampas, aš sėdžiu ir ne tai, kad medituoju, bet bandau sugalvoti, kur visame tame yra saikas. Tiesiog bandau ieškoti saiko“, – dalijosi pokalbio pašnekovė.
Pasak I. Šimonytės, omenyje tokiais atvejais visada reikia turėti ir tai, kad visiems tavo sprendimai tikrai neįtiks.
„Tave kritikuos visi, bet bent jau prieš save tu turi turėti kažkokį principą ir tas principas, kaip sakiau, man yra saikas“, – teigė ji.
Paklausta, kaip jai darbe sekasi susitaikyti su minėta kritika, I. Šimonytė teigė: „Man atrodo, aš visada stengiausi to nepriimti asmeniškai, kad čia yra kažkaip apie mane – apie mano ego, apie mano asmenį ar kažką. Čia yra apie darbą. Taip, gal dalis žmonių nesupranta, dalis žmonių gal manipuliuoja, spekuliuoja, dalis žmonių gal yra šventai įsitikinę, kad yra kažkoks sąmokslas arba kažkokia priešinga situacija – kiek galiu, aš pabandau paaiškinti. Bet negaliu paaiškinti daugiau, negu man pavyksta.
Aišku, kartais būna, kad pavargsti, gal ir susierzinimas kartais matosi. Žmonės sakydavo, kad jau kai aš sakau „žėkit“, tai jau reiškia, kad esu labai įsitempusi“.
Visą pokalbį su Ingrida Šimonytė žiūrėkite čia:
Šaltinis: delfi.lt
