Geopolitinė realybė prie mūsų sienų verčia Lietuvą iš esmės peržiūrėti savo gynybos strategiją, o diskusijos dėl visuotinio ir privalomojo šaukimo atlikti karinę tarnybą iš teorinių svarstymų virto realiais politiniais sprendimais.
Neseniai įsigaliojusi šaukimo į Lietuvos kariuomenę reforma, orientuota į jaunuolius iškart po mokyklos suolo, yra aiškus signalas, kad judama visuotinės gynybos modelio link. Šiandien svarstome, ar Lietuva yra galutinai pasiruošusi visuotiniam šaukimui, kokius infrastruktūros ir visuomenės mentaliteto namų darbus dar privalu atlikti ir kur brėžiama riba tarp pilietinės pareigos ir valstybės galimybių.
Dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovas – buvęs krašto apsaugos ministras, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, šios partijos frakcijos Seime seniūnas LAURYNAS KASČIŪNAS.
Pone Kasčiūnai, pirmiausia paaiškinkite, kas pasikeitė mūsų saugumo situacijoje, kad dalinio šaukimo į kariuomenę mums nebeužtenka ir privalome pereiti prie visuotinio?
Kai tik pradėjau modeliuoti gynybos politikos sritį, akcentavau, kad gynyba turi būti visuotinė – ji nėra tik kariuomenės reikalas. Piliečiai (ar bent jau aktyvi mūsų visuomenės dalis) turi žinoti savo vietą gynybos politikoje.
Visuotinė gynyba remiasi trimis ramsčiais. Pirmasis ramstis yra valia ginti mūsų Lietuvą. Tai ta ugnis širdyje, kuri ateina iš šeimos, bendruomenių. Mokyklose pradėjome diegti gynybos įgūdžių kursą, ir jis tapo privalomas. Be to nieko nebus. Kitaip tariant, turi būti patriotizmas, turi būti ugnis širdyje.
Antras ramstis yra įgūdis, kitaip tariant, pilietis turi tam tikrame lygmenyje įgyti tam tikrą patirtį, naudingą stiprinant savo gebėjimus, prisidedant prie ginkluotojųjų pajėgų. Tai galima daryti per tą patį šaukimą, jo programas, taip pat per bazinį šaulio kursą, stiprinant savo narystę Šaulių sąjungoje, savanoriškose krašto apsaugos pajėgose.
Šaltinis: https://www.bernardinai.lt
