Paskutiniais duomenimis Lietuvoje turinčių antsvorį ar nutukusių žmonių skaičius artėja prie 60 proc. Ekspertus tai kaip reikiant gąsdina. Jie neslepia – jei tendencijos nesikeis, dar netolimoje ateityje normalų svorį turintis žmogus gali tapti retenybe.
Nutukimas laikomas vis didesne viso pasaulio problema. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2022 m. net 58,67 proc. Lietuvos suaugusiųjų turėjo antsvorio, o iš jų apie ketvirtadalis jau sirgo nutukimu.
Remiantis „Eurostat“ statistika, lietuviai šiuo metu patenka tarp top 5 storiausių ES – mus lenkia tik Malta, Latvija, Suomija ir Rumunija. Nutukimas ar antsvoris nustatomas ir vis daugiau vaikų bei paauglių. Lietuvoje didesnį svorį turi net apie penktadalis vaikų.
„Pagal tendencijas, kiek jau dabar yra sergančiųjų, susiduriančių su šia problema ateityje turbūt tik daugės“, – konstatuoja Lietuvos nutukimo asociacijos prezidentė doc. dr. Auksė Domeikienė.
Tačiau, pasak jos, svarbiausia iki galo išsivaduoti iš stigmų ir mitų, gaubiančių šią ligą. „Negalima stigmatizuoti šių žmonių prikaišiojant jiems valios trūkumo ar charakterio savybes. Nutukimas yra liga, kurią tiesiog reikia gydyti“, – sakė gydytoja.
„“Kalbant apie nutukimą nėra kažkokių „galima“ ir „negalima“, šie žmonės turi elementariai sveikai gyventi. Ir be laiko sau, laiko gyvenimui, fiziniam aktyvumui, laiko suvalgyti pusryčius, pietus, vakarienę, laiko miegui, jeigu atsiranda stresinės situacijos, laiko jų sprendimui, pokalbiui su artimaisiais, pakvėpavimui, nieko nebus“, – pridūrė ji.
Plačiau apie nutukimo epidemijos priežastis ir būdus su tuo dorotis – naujienų portalo tv3.lt interviu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docente, Lietuvos nutukimo asociacijos prezidente ir Kauno klinikų šeimos gydytoja dr. Aukse Domeikiene.
Kokia šiuo metu antsvorio ir nutukimo situacija Lietuvoje? Ar lietuviai išties pretenduoja tapti storiausiais žmonėmis Europoje?
Paskutiniai duomenys išties yra tokie, kad šiek tiek daugiau negu 59 proc. suaugusių asmenų turi antsvorį arba nutukimą. Tai yra beprotiškai dideli skaičiai, nes tai reiškia, kad tik 40 proc. žmonių turi normalų kūno svorį. Skaičiai yra per dideli. Lyginant su kitomis šalimis, esame apie 10 proc. aukščiau Europos vidurkio ir tarp pirmaujančiųjų blogąja prasme.
Vertinant nutukimą kaip ligą, kol kas pagrindinis diagnostikos kriterijus yra kūno masės indeksas (KMI). Pagal šį kriterijų nutukimu sergančių suaugusių lietuvių yra virš 20 proc. Palyginimui, jei dar 2017 metais tokių asmenų buvo 17 proc., o bendrai turinčiųjų antsvorį ir nutukimą – 56 proc., matome, kad skaičiai sparčiai auga.
Ši liga turbūt yra labiausiai paplitusi mūsų populiacijoje ir kelianti daugiausiai iššūkių, mat ją dažnai lydi toks „pilkasis periodas“, kai mes jos nepamatome. Be to, nutukimą vis dar lydi didelė stigma. Niekam nėra gėda, jei turi padidintą cukrus kiekį kraujyje ar padidintą spaudimą. Visi tai priima kaip normalią organizmo būseną. O nutukimas vis tik siejamas su gražaus kūno kultu, žmonės tą dažnai slepia, kartais ir gydytojai užduodant tam tikrus klausimus tie žmonės neina į diskusijas.
Ši liga turbūt yra labiausiai paplitusi mūsų populiacijoje ir kelianti daugiausiai iššūkių, mat ją dažnai lydi toks „pilkasis periodas“, kai mes jos nepamatome.
Taip pat kai yra diagnozuojamas padidintas cukraus kiekis ar cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, žmogus automatiškai pradeda taikyti gydymą – keičiama gyvensena, taikomos tam tikros medikamentinės priemonės. Tai tarsi atrodo suprantama, o, kalbant apie svorį, daug kas galvoja, kad čia „nieko tokio“, tai – daugiau estetinis dalykas.
Taip žmogus ilgai vaikšto su liga, kol jau atsiranda labai rimtos išeitys sveikatai. Juk gerai žinome, kad nutukimas yra ne tik vienas iš svarbiausių kraujotakos ligų, cukrinio diabeto, bet ir lėtinių plaučių ligų, sąnarių, depresijos, onkologinių ligų rizikos veiksnys. Nutukimas turi įtakos ir vaisingumo sutrikimui. Taip pat manoma, kad įvairūs psichikos sutrikimai gali paskatinti nutukimo išsivystymą ir atvirkščiai – pats nutukimas gali juos paskatinti.
Taigi kol neatrandamos tos kitos ligos, kai iš esmės jau yra per vėlu, tol žmogus tiesiog gyvena ir galvoja, kad gal kažkaip pasiseks…
Kodėl tiek daugėja žmonių, turinčių ansvorį ir nutukimą?
Kas čia kalčiausias – gyvenimo būdas, mitybos įpročiai, genai ar viskas turi savo dedamąją? Gal jau daromės genetiškai labiau linkę nutukti nei senesniais laikais, kai žmonės nors gal ir valgė riebiau, bet ir sunkiai dirbo laukuose.
Iš tikro pasikeitė nemažai dalykų. Kaip sako mokslininkai, įvyko tam tikra sveikatos evoliucija. Praėjusiame amžiuje buvo labai daug infekcinių ligų, reikėjo atrasti antibiotikus, vakcinas, būdus, kaip suvaldyti įvairias pandemijas, epidemijas. Dabar niekas taip nemiršta nuo plaučių uždegimo ar juolab tonzilito. Taip pat praeitas amžius pažymėtas ir įvairių karų, nelaimių, nepriteklius, bado.
Vienas iš kertinių dalykų – šiandien labai pasikeitė mūsų gyvensena. Yra net taip įvardijama, kad tapome nuovargio visuomene. Patys sau tapome ir aukomis, ir skriaudėjais. Šiandien labai daug laiko praleidžiame darbe, kur ir streso pakanka, neturime laiko normaliai valgyti. Kita vertus, turime kaip niekada didelę maisto pasiūlą – net nereikia gaminti, gali parduotuvėje, kepyklėlėjė įsigyti jau pagaminto maisto, tiesiog užsisakyti į namus.
Visuomenėje įsigalėjo tokie įpročiai, kad visąlaik kažkur po ranka padėta kokių saldainių, sausainių, yra kažkuo vaišinama. Ne tik atsirado daugiau maisto, bet išnyko ir mūsų judrumas – visur vykstame automobiliais, troleibusais. Nebeliko laiko pabūti šeimoje su vaikais, o juk jie visko mokosi iš tėvų – ir mitybos įpročių, ir kaip reaguoti į stresą ir pan.
Pagrindinis principas yra paprastas: žmogus turi tris kartus per dieną suvalgyti savo lėkštę ir nebūti alkanas. O jei žmogus negauna pakankamai skaidulų, baltymų, riebalų ir angliavandenių, jaučiamės alkani.
Mokslininkai vienareikšmiškai įrodė, kad mūsų organizmas nebepajėgia prisitaikyti prie tokių gyvenimo sąlygų, kur vienas iš pagrindinių veiksnių yra per didelė maisto gausa. Mes gauname daugiau kalorijų, nei jų išnaudojame.
O ir maistas neretai nėra pats geriausias – renkamės tai, kas yra greitai po ranka, tai dažnai turi daug kalorijų, neturi didelio maistingumo. Kas dar labai svarbu – vis dažniau pasireiškia emocinis valgymas. Turbūt kiekvienas žmogus yra patyręs tokį epizodą, kai neigiamas emocijas, stresą malšina maistu, save lyg apdovanoja, pamalonina.
Genetika taip pat turi įtakos – jei per visą šeimos medį lydi nutukimas, be abejo, tokių žmonių vaikams nuo mažens yra didesnė rizika susirgti. Daug kalbama apie epigenetiką, keičiasi mūsų aplinka: įvairios naujos medžiagos, išskiriamos baldų ir panašiai, oro užterštumas, tai, kaip maisto produktai apdirbami, taip pat ir stresas, miego sutrikimai – visa tai veikia mūsų epigenetiką, genai mutuoja. Taigi viskas susideda tiek, kad organizmas tiesiog nesugeba prisitaikyti prie visų šitų pokyčių ir pradeda augti svoris.
Tai, jei nieko nekeisime, scenarijus liūdnas – sutikti normalaus svorio žmogų bus galima daug rečiau?
Jeigu jau dabar kalbame apie tai, kad yra praktiškai apie 60 proc. suaugusiųjų, kurie susiduria vienokiomis ar kitokiomis problemomis, tai ateities vizija galima tokia, kad tie, kurie turės normalų svorį, bus tiktai išimtys. Tai ir yra baisiausia.
Kaip bebūtų, ką akcentuoja ir studentai, jauni daktarai, kad vis tik jei maistas nepatenka į organizmą, tai ir neturime jo pertekliaus. Tai turbūt būtų viena pagrindinių priežasčių – pirmiausia reikia aiškintis, kodėl žmogus suvalgo tą didelį maisto kiekį. Ar tai sąlygoja stresas, nuovargis, nemiga? Ar tai yra emocinio valgymo, nebuvimo galimybės valgyti reguliariai pasekmė? Aišku, kaip jau sakiau, bendrai yra daug rizikos veiksnių, su kuriais organizmas tiesiog nesusitvarko ir svoris auga.
Mityba, mažinanti riziką priaugti svorio ir susirgti nutukimu
Kalbant apie mitybą, kas čia didžiausias peilis ir kokie dažniausi mitai, pavyzdžiui, kad bene kalčiausias yra riebus maistas?
Man labiausiai patinka praėjusiais metais patvirtintos Šiaurės šalių mitybos rekomendacijos, kurias išleido Higienos institutas. Jas dažnai rekomenduoju savo pacientams ir kitiems žmonėms – jos yra labiau subalansuotos nei Viduržemio jūros dieta, atsižvelgiant ir į mūsų klimato sąlygas bei kitus ypatumus.
Iš esmės tas žmogus, kuris nori turėti sveiką kūno svorį, niekada neturėtų būti alkanas. Visada sakau, kad yra svarbus balansas: yra gerieji riebalai, kai kurių riebalų galbūt reikėtų vartoti mažiau. Svarbu maksimaliai vengti pridėtinio cukraus, kurį dažnai randame ir perdirbtuose produktuose.
Yra labai paprastos taisyklės, kurias žinojo dar mūsų tėvai ir protėviai: naudingi sveikatai yra labai paprasti, net kaip sako pacientai, pigūs produktai – kruopos, daržovės. Tai yra puikus skaidulų šaltinis. Reikėtų rinktis savo klimato juostoje augančias daržovės, žiemos metu jas geriau rinktis fermentuotas. Nors daugiau racione dominuoja mėsa, labai svarbūs ir žuvies produktai, kurių gal tiek nelabai turime savo platumose.
Pacientams dažnai rekomenduoju laikytis lėkštės principo – pusė jos turėtų būti užpildyta neperdirbtomis, žaliomis daržovėmis, ketvirtis lėkštės – grūdiniai produktai, o kitas ketvirtis – baltymai, kurie turėtų būti maždaug vieno kumščio dydžio. Baltymai gali būti įvairūs – tiek mėsa, tiek varškė ar tofu produktai. Svarbus ir aliejus, kuris tinka ant salotų – geriausia naudoti alyvuogių aliejų, nes jis turi tinkamų riebalų rūšių, kurios yra naudingos sveikatai.
Pagrindinis principas yra paprastas: žmogus turi tris kartus per dieną suvalgyti savo lėkštę ir nebūti alkanas. Jei žmogus negauna pakankamai skaidulų, baltymų, riebalų ir angliavandenių, jaučiamės alkani. O tą alkį paprastai malšinsime tuo, kad yra po ranka ir dažnai kas yra skanu.
Mūsų organizmas nebepajėgia prisitaikyti prie tokių gyvenimo sąlygų, kur vienas iš pagrindinių veiksnių yra per didelė maisto gausa. Mes gauname daugiau kalorijų, nei jų išnaudojame.
Todėl mitybą reikėtų susiplanuoti, nes jei ta lėkštė netinkama, vis pagriebiami pavieniai produktai, užkandžiai bandant kompensuoti pietus, vakarienę, šitai dažniausiai nepavyksta. Tai sukelia dar didesnius gliukozės svyravimus kraujyje, o tai vėl skatina norą valgyti daugiau.
Tinkamos mitybos reikia laikytis bet kuriuo atveju – nesvarbu, ar žmogus gydomas vaistai nuo svorio, ar kitais metodais, turi būti sveika reguliari mityba, kad išvengtume gliukozės šuolių, neprisivalgytume prieš naktį.
Bėda ta, kad šiandien žmonės yra šiek tiek pasimetę. Todėl reikia daugiau sąmoningumo, žmogus turi atsirasti vidinę motyvaciją, kokį renkasi gyvenimą, ar nori būti sveikesnis, daugiau judėti, nežinau, galbūt užsidėti ir tuos gražesnius drabužius.
Net priaugus vos kelis kilogramus žmogui sunkiau ir pasilenkti, judėti, sąnariai apkraunami. Tad turi atsirasti motyvacija – ko aš noriu? Ar tikrai man reikia tiek beprotiškai daug maisto? Turi kilti tokie vos ne egzistenciniai klausimai – ar tikrai aš negaliu gyventi be to šokolado ar saldainio kiekvieną vakarą? Ar maistas yra mano vienintelis pasitenkinimas? Gal aš paskaitysiu knygą, nueisiu pasivaikščioti, gal pabendrausiu su šeimos nariais.
Kur yra tos ribos, kai žmogus dar tik gal turi kelis papildomus kilogramus, o kada antsvoris jau tampa lėtine būkle – nutukimu su visais jį lydinčiais sveikatos sutrikimais? Ar gali išoriškai dar ne taip apkūniai atrodantis žmogus išties jau turėtų antsvorio?
Kaip minėjau, kol kas mūsų šalyje taikoma klasifikacija pagal KMI, taip pat matuojama liemens apimtis. Laikoma, kad jei KMI iki 25 – tai yra saugus kūno svoris, toliau jau atsiranda antsvorio, nutukimo diagnozė.
Bet dabar vis daugiau mokslinėje bendruomenėje kalbama apie tokią būklę kaip prediabetas, kitaip sakant, tai – dar žingsnis iki nutukimo. Tai yra geriausias laikas pradėti keisti gyvenseną, taikyti nemedikamentinį gydymą.
Kai stebimas toks didelis sergamumas, mokslininkai bando įskaičiuoti įvairias kombinacijas, kaip kuo anksčiau pradėti žmogui keistis. Nes su nutukimu dažnai būna taip, kad žmogus atėjo su padidintu kraujospūdžiu, jį pasvėrei, pamatavai ūgį, spaudimą, radai nutukimą. Atlikai profilaktinius tyrimus, radai padidintą glikemiją, pasvėrei, pamatavai ūgį, radai nutukimą.
O jei žmogus tiesiog jaučiasi priaugęs kelis kilogramus po žiemos, tai dar turbūt nėra bėda?
Čia svarbu kalbėti apie kūno kompoziciją. Kaip žinome, jeigu neturime fizinio aktyvumo, nėra tinkamos mitybos, raumenų masė tiesiog nyksta. Dažnai būna, kad ta kūno masė gal dar ribinė, bet jeigu yra maža raumeninė masė, tai žmonėms tikrai sukelia diskomfortą. Tai lemia ir fizinį pajėgumą, išvaizdą. O niekas kitas be fizinio aktyvumo raumenų masės neišaugins.
Kodėl neveikia pasakymas: „Mažiau valgyk ir daugiau judėk“?
Kodėl turint perteklinį svorį nepakanka, kaip dažnai sakoma, „mažiau valgyti ir daugiau judėti“?
Žinokite, tas pasakymas, kad reikia mažiau valgyti ir daugiau judėti turbūt yra pats baisiausias, kurį galima pasakyti nutukimu sergančiam žmogui. Jie išgyvena labai didelį nerimą, išgyvena dėl ligos ir savo sveikatos – vieni gal tai išsako, kiti tiesiog užslepia savo viduje.
Toks abstraktus pasakymas iš esmės nepasako nieko konkretaus, kaip žmogus turėtų valgyti ir elgtis, tad tai sukelia dar didesnį stresą ir jam malšinti kaip tik norisi eiti kokį torto gabaliuką suvalgyti (šypsosi). Patarimai turi būti labai tikslūs, aiškūs, nes ši liga žmogų lydės visą gyvenimą. Tam labai svarbus ir ilgalaikis ryšys su savo gydytoju. Užuot pasakęs „mažiau valgyk, daugiau judėk“, jis turi išsiaiškinti, ką žmogus norėtų keisti, kokia yra motyvacija, prioritetai ir viską pradėti labai mažais žingsniais.
Pavyzdžiui, pradėti nuo to, kad pusvalandį prieš kiekvieną valgį žmogus išgers stiklinę vandens, jeigu jam tai tinka. Arba užsibrėšiu, kad keturias dienas per savaitę valgysiu pusryčius namuose, atsisakysiu saldžių gėrimų du kartus per savaitę, vaikščiosiu 30 minučių kiekvieną dieną, mažinsiu surūkomų cigarečių kiekį, keturias dienas per savaitę eisiu miegoti 23 val. vakare. Reikia pradėti nuo to, kas žmogui lengviausiai įgyvendinama, jis turi pajausti, kad gali ir toliau judėti mažais žingsniukais padedant specialistui. Mes iš esmės mokome žmones vėl gyventi.
Kalbant apie rimtesnį nutukimo gydymą, kai kurie skrandžio mažinimo operacijas mato kaip „lengvą“ problemos sprendimo būdą…
Taip, dabar mūsų rinkoje atsiranda ir medikamentų, kurie savo veiksmingumu panašūs į operacijas. Visų pirma, niekas nesiūlo operacijos žmogui, kuris turi antsvorį ar pirmo laipsnio nutukimą, kai dar nėra daug ligų. Apie tai kalbama, kai jau yra kritinė situacija, dėl nutukimo atsirado komplikacijų, daug kitų susirgimų, žmogus yra nejudrus, yra išbandyti visi mitybos, fizinio aktyvumo būdai.
Operacija tokiems žmonėms tiesiog yra išsigelbėjimas – dažniausiai su tokiu kūno masės svoriu žmonės nebegali savęs apsitarnauti, jie yra prižiūrimi kitų, kitu atveju tokių žmonių sveikata tik blogės, rizika mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų didės.
Taip, nėra nė vieno vaisto ar gydymo, kuris neturėtų šalutinio poveikio. Tad kai pacientai klausia, ar tai saugu, sakau, kad yra tam tikros sąlygos – kai tokios operacijos reikia paciento sveikatai, gyvybei išgelbėti, atitolinti sunkias ligas.
Vienu ar kitu būdu atliekama skrandžio mažinimo operacija daroma tam, kad į skrandį galėtų patekti mažiau maisto. Taigi mityba atitinkamai yra reguliuojama dar iki operacijos, tikintis, kad po jos tai jau taps įpročiu.
Aišku, nors patys chirurgai pastebi, kad pacientai turi daug lūkesčių, gydytojai iš karto įspėja, kad smegenų jie neoperuoja. O būtent smegenyse yra įvairūs mechanizmai, valgymo centrai, su kuo būna susijusios ir tam tikros problemos.
Taip vadinami lieknėjimo vaistai – šiandien itin aktuali tema: nestinga jais susižavinčių tų, kurie nėra jau tokie nutukę. Kur čia slypi pavojai?
Medikamentai gi veikia kitaip – įvairius receptorius, kurie slopina norą valgyti. Tačiau, kaip bebūtų, esant nutukimo problemai pirmiausia vyksta elgsenos keitimas: išsiaiškiname ir koreguojame rizikos veiksnius – ar tai yra stresas, ar miego režimas, ar gausus, emocinis valgymas, ar fizinis pasyvumas, ar žalingi įpročiai.
Jei taip nepavyksta koreguoti svorio, vystosi gretutiniai susirgimai, tada jau imamasi medikamentų. Nepaisant to, tam tikros mitybos toliau reikia laikytis. Ir tada skirtingais atvejais svoris turi tikimybę sumažėti nuo 10 iki nepilnai 20 proc. nuo pradinio kūno svorio.
Išties tarp savo pacientų tikrai matau žmonių, kurie puikiai susitvarko su mityba, fiziniu aktyvumu, aišku, būna atkryčių, bet neprieinama iki medikamentinio ar chirurginio gydymo.
Bet kitiems tai nepavyksta, nors pasitelkiame ir kitus specialistus, būna reikalingi medikamentai. Jei jau taip yra, kad žmogus nesirenka keisti elgsenos, jam nepavyksta, svoris auga, jei yra galimybės padėti su vaistais, aš esu už. Apskritai džiaugiuosi, kad turime tokią galimybę ir gydymo metodų prieinamumą.
Bet turbūt kalbame ne apie vaistų vartojimą estetiniais sumetimais siekiant numesti kelis kilogramus, kas, kaip kalbama puse lūpų, tam tikruose visuomenės sluoksniuose pasidarė ypač populiaru.
Žinokite, pastebime, kad ne vien tik šių, bet ir kitų grupių vaistais yra papiktnaudžiaujama, yra keisto, ne pagal indikacijas jų vartojimo. Nereikia pamiršti, kad yra ir visuomenės spaudimas, koks tu turėtum būti, kaip atrodyti, vis dar gajus kūno kultas. Bet kuriuo atveju pradedant svorio mažinimo kelią reikėtų pasikalbėti pačiam su savimi, kas tu esi, kuo nori būti.
Jei žmogus sako, ką dažnai pastebi ir mūsų pacientai, kad neturi laiko, yra labai užimti, bet viešojoje erdvėje girdime ir daug labai gražių istorijų žmonių, kurie dalinasi, kaip po patirto insulto ar kažkokios kitos ligos, stipriai pakeitė gyvenimą. Tai, manau, to laukti nereikėtų. Vis dėlto turėtų kilti egzistencinis klausimas, nes nežinau didesnio turto nei sveikata.
Dėkoju už pokalbį.
Šaltinis: TV3.LT
