Baltarusijos valstybinė žiniasklaida paskelbė pasakojimą apie Lietuvoje gimusią ir augusią moterį, kuri su šeima persikėlė gyventi į Baltarusiją. Straipsnyje ši istorija pateikiama kaip pavyzdys, esą rodantis, kad dalis Baltijos šalių gyventojų nusivilia Vakarų kryptimi ir renkasi gyvenimą autoritarinėje valstybėje. Tačiau tekste pateikiami teiginiai yra vienos šeimos subjektyvus vertinimas, o kai kurios jų interpretacijos neatitinka platesnio faktinio konteksto.
„News.by“ pasakojimo centre – Lietuvos pilietė Inna Ušakova. Baltarusijos žiniasklaidos teigimu, ji dar prieš pusantrų metų gyveno Lietuvoje, o dabar su šeima įsikūrė Baltarusijos Lydos rajone.
Teigiama, kad šeima jau gavo būstą, moteris įsidarbino pienininkystės ūkyje, o vaikai lanko vietos mokyklas. Pasak publikacijos, šeima į Baltarusiją persikėlė dėl „asmeninių įsitikinimų“, „vaikų auklėjimo klausimų“ ir „požiūrio į istorijos atminimą“.
„Mama sako: nugalėjo rusiškas kraujas. Man labiau prie širdies rusų kalba, tauta. Planavau išvykti į Baltarusiją, ir štai svajonė išsipildė“, – teigė Lietuvos pilietė.
Moters argumentai: kalba, istorija ir „tradicinės vertybės“
Pačioje publikacijoje pateikiami moters komentarai, kurie akivaizdžiai atitinka dažnus Rusijos ir Baltarusijos propagandos naratyvus.
Ji teigia, kad Lietuvoje jautėsi nepatogiai dėl:
- sovietinių paminklų pašalinimo,
- požiūrio į Antrojo pasaulinio karo atminimą,
- švietimo sistemos pokyčių ir diskusijų apie lyčių tapatybę.
Moteris kritikuoja, kad Lietuvoje buvo demontuoti sovietiniai simboliai ir paminklai, pavyzdžiui, Vilniuje buvusios skulptūros ant Žaliojo tilto.
„Man tai didžiulis stresas. Atsimenu, kai laidojo pusbrolio senelį, nešė medalius, pagalvėlę su apdovanojimais, o paskui tai pašalino. Net gvazdikų negalima atnešti. Prieita iki to, kad stovi konteineriai su užrašu „šiukšlės gvazdikams“. Viską nugriovė, nieko sovietinio nebeliko. Vilniuje ant Žaliojo tilto buvo paminklai – juos išmontavo. Istorijos praktiškai nėra, viskas perrašoma. Žinau daugelį Lietuvoje, kurie labiau vertina gegužės 9-osios ir lapkričio 7-osios šventes“, – dalijosi I. Ušakova.
Lietuva 1940–1990 m. buvo okupuota, todėl dalis sovietinių monumentų laikomi ne tik Antrojo pasaulinio karo atminimo, bet ir okupacinio režimo simboliais.
Lietuva ir kitos regiono valstybės nuo pat nepriklausomybės atkūrimo šalina sovietinius monumentus, nes juos laiko Sovietų Sąjungos okupacijos simboliais, o ne vien Antrojo pasaulinio karo atminimu. Maža to, Kremliaus propaganda naudoja Antrojo pasaulinio karo simbolius karui Ukrainoje pateisinti, skleisti savo dabartinės politikos naratyvą.
Pavyzdžiui, Vilniuje nuo Žaliojo tilto 2015 m. nuimtos keturios sovietinės skulptūrų grupės. Jos buvo nukeltos dėl avarinės būklės ir politinio konteksto – skulptūros vaizdavo sovietinę kariuomenę bei propagandinius simbolius. Pačios skulptūros nebuvo sunaikintos – jos saugomos valstybės institucijų.
Istorikai pabrėžia, kad paminklų pašalinimas nereiškia istorijos „ištrynimo“ – tai yra viešosios erdvės pertvarkymas, kuris vyksta daugelyje buvusio sovietinio bloko šalių.
Pačioje Rusijoje imamasi veiksmų prieš „neteisingą istoriją“, naikinamas istorinis paveldas.
Pavyzdžiui, 2025 m. Rusijos valdžia pašalino Lenkijos karinius simbolius iš Katynės memorialo Smolensko srityje – vietos, kur NKVD 1940 m. sušaudė apie 22 tūkst. Lenkijos karininkų ir intelektualų.
„Meduza“ tyrimas taip pat parodė, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą iš Rusijos miestų pradėjo sistemingai dingti memorialai, skirti: lenkų tremtiniams, lietuvių ir kitų tautų stalinizmo aukoms, suomių kariams.
Teiginiai apie Gegužės 9-ąją
Publikacijoje taip pat kritikuojamas Lietuvos požiūris į Gegužės 9-osios (Pergalės dienos) minėjimą.
Reikia pažymėti, kad Lietuvoje ši data nėra oficiali šventė. Valstybė Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje mini Gegužės 8-ąją, kaip tai daro dauguma Europos šalių.
Kai kurie sovietiniai simboliai ar jų demonstravimas gali būti ribojami, nes jie siejami su okupaciniu režimu.
Moteris pripažino, kad jos tėvas yra iš Čeliabinsko kilęs rusas, dėl nenurodytų priežasčių atvykęs į Lietuvą.
Kritika švietimo sistemai
Moteris taip pat kritikuoja Lietuvos mokyklas, teigdama, kad jose diegiamos idėjos apie vaikų teisę patiems apsibrėžti lytinę tapatybę.
„Tai, kad vaikams negalima įteigti, ar esi berniukas, ar mergaitė, kad vaikas pats turi teisę apsispręsti – tai jau vertė sunerimti. Ten kai kuriose mokyklose jau stato tualetus vaikams, kurie dar neapsisprendė dėl lyties. Man tai atrodo neįtikėtina. Nenorėjau, kad vaikai augtų vadovaudamiesi tokia logika“, – pasakojo I. Ušakova.
Tokie teiginiai atspindi platesnį propagandinį naratyvą, kuriame Baltarusija ir Rusija vaizduojamos kaip „tradicinių vertybių“ gynėjos, o Vakarų valstybės – kaip esą atsisakančios tradicinių normų.
Tačiau Lietuvos švietimo sistema oficialiai orientuota į Europos žmogaus teisių standartus ir nediskriminavimo principus, o diskusijos apie lyčių tapatybę mokyklose vyksta ribotai ir nėra tokio masto, kaip dažnai teigiama propagandinėje retorikoje. Pavyzdžiui, moteris pasakoja apie „tualetus berniukams ir mergaitėms“.
Lietuvoje nėra bendros praktikos įrengti bendrus berniukų ir mergaičių tualetus mokyklose. Vienas plačiai aptartas atvejis 2021 m. Klaipėdoje buvo laikinas sprendimas pandemijos metu, kai mokiniai buvo skirstomi į atskirus srautus.
Darbas ir gyvenimas Baltarusijos kaime
Pasak publikacijos, I. Ušakova dirba pienininkystės ūkyje – veršelių prižiūrėtoja.
Šeimai esą suteiktas būstas, o vaikai greitai prisitaikė prie mokyklos. Straipsnyje pateikiami ir vaikų komentarai, kuriuose jie teigia susiradę naujų draugų. Tiesa, straipsnyje nėra paaiškinta kokiomis sąlygomis jai suteiktas būstas.
Pasakojimas apie „Baltijos šalių gyventojų migraciją“
Publikacijos pabaigoje teigiama, kad esą daug žmonių Baltijos šalyse svarsto galimybę persikelti į Baltarusiją, nes ten „tvarkingi miestai, saugumas ir kokybiškas maistas“.
Tokie teiginiai nėra pagrįsti statistika. Migracijos duomenys rodo priešingą tendenciją: Baltarusija nuo 2020 m. patiria gyventojų emigraciją, ypač po represijų prieš opoziciją ir Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste.
Propagandinio naratyvo pavyzdys
Tokios istorijos dažnai naudojamos Baltarusijos valstybinėje žiniasklaidoje kaip propagandiniai pavyzdžiai, siekiant parodyti:
- kad žmonės iš Europos Sąjungos esą nori gyventi Baltarusijoje;
- kad Vakarų valstybės praranda „tradicines vertybes“;
- kad posovietinės autoritarinės valstybės siūlo „stabilumą“.
Tačiau tai paprastai yra pavienės istorijos, pateikiamos be platesnio socialinio ar statistinio konteksto.
Šaltinis: TV3.LT
