Reikia žiūrėti į ateitį, o ne į praeitį, suprasti, kad žmonės, kurie jau mirę, mums nebesutrukdys, jokio pavojaus nesukels, nors gali būti vertinami ir dviprasmiškai, todėl nėra jokios prasmės griauti jiems skirtų paminklų. Tai nuomonė, kurią kalbėdamas apie paminklą Salomėjai Nėriai išsakė vienas garsiausių Lietuvos pedagogų Miša Jakobas.
Regionų administracinis teismas Vilniuje praėjusią savaitę panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sprendimą nukelti sostinės centre esantį S. Nėries paminklą.
Remdamasi byloje esančia išvada, teisėjų kolegija nusprendė, kad „poetė atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“, taip pat nėra pakankama duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad poetė veikė okupacinės valdžios centrinėse struktūrose.
Šis teismo sprendimas nėra galutinis ir per mėnesį gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
S. Nėries paminklas Vilniuje jau seniai kelia ginčų: vieni, kalbėdami ir galvodami apie poetę, mato valstybės išdavystę, kiti – sudėtingą dramą, sunkų gyvenimą, vertingą kūrybą.
Paklaustas, kokia jo nuomonė apie S. Nėrį, ar laiko ją poete ar tautos išdavike, M. Jakobas laidoje „Delfi savaitė“ nesudvejojęs stojo jos, kaip kūrėjos, pusėn.
„Aš asmeniškai išaugau su Salomėja Nėrimi. Tai buvo mano literatūros pamokos, tai buvo susižavėjimas Salomėja Nėrimi, tai buvo gražūs jos eilėraščiai, tai buvo gražūs mokytojų pasakojimai apie Salomėją Nėrį. Citavome, mokėmės mintinai. Buvo susižavėjimas jos žodžių galia, jos eilėraščiais. Mes gyvenome toje terpėje. Todėl pasielgčiau labai negražiai, jei šiandien pasakyčiau: reikia išmesti visą jos kūrybą“, – sakė M. Jakobas.
Miša Jakobas
FOTO: Andrius Ufartas | Delfi
Kūryba žmonėms galėtų ir nekliūti, jeigu ne eiles Stalinui. Neigiamų jausmų, be abejonės, kelia ir tai, kad ji „vežė saulę“ į Maskvą ir iš jos. Ar šie istoriniai faktai verti paminklo?
„Štai ką pasakysiu: negriaukime paminklo. Tai yra mūsų praeitis, mūsų kultūra. Mokėkime suprasti, kodėl taip įvyko, kodėl taip atsitiko. Supraskime, kad veikė tam tikros jėgos. Manyčiau, kad nei Petras Cvirka, nei Salomėja Nėris, nei kiti nevyko į Maskvą su dideliu džiaugsmu. Jie buvo priversti. O prievarta politikoje egzistuoja ir egzistuos.
Negaliu sau meluoti, nes mano karta išaugo su Salomėja Nėrimi, kaip ir su Petru Cvirka. Mes nagrinėjome jų kūrybą, rašėme 6 valandų atsiskaitomąjį darbą ir buvome už tai įvertinti.
Labai paprasta griauti, niekinti, apspjauti, apipilti dažais kaip „mūsų išvaduotojus“ ir t. t. Bet juk tai yra mūsų, Lietuvos, kultūra. Sužinokime, išaiškinkime mūsų jaunajai kartai, kad buvo taip, atsitiko taip, gal negerai, gal buvo kitokių kelių, bet pasirinko tokį. Leiskime žmonėms mąstyti. Nebūkime išsišokėliai ir ypač grubūs. Tik grožis, tik kultūra ves mus ant aukštesnio laiptelio ir į gerovę. Visi norime, kad būtų sukurta gerovės valstybė. Tad kurkime. Nei Salomėja Nėris, nei Petras Cvirka, nei Liudas Gira jau netrukdys mums to daryti“, – konstatavo M. Jakobas.
Jis pabrėžė, kad reikia žiūrėti į ateitį, o ne į praeitį, kurios jau nebepakeisime.
„Jie mūsų jau nebepaveiks, jie jau išėjo amžino atilsio. Tegul sau ilsisi. Ten galbūt jie prieš ką nors atsiskaitys už savo gerus ir blogus darbus“, – reziumavo laidos pašnekovas.
Šaltinis: DELFI.LT
