Vasarą paplūdimiuose, festivaliuose ir lauko kavinėse išauga ne tik poilsiautojų srautai, bet ir vienkartinio plastiko naudojimas. Lietuvoje jau galioja griežtesni ribojimai vienkartiniams plastikiniams gaminiams, o netrukus įsigalios dar daugiau Europos Sąjungos reikalavimų, keisiančių pakuočių gamybą, naudojimą ir perdirbimą. Ką tai reiškia verslui ir vartotojams, ar esame pasirengę atsisakyti vienkartinio plastiko?
Ar esame pasirengę atsisakyti vienkartinio plastiko? Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ atstovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė.
Vienkartinio plastiko ribojimai Lietuvoje: kas keičiasi?
Ar tie dabartiniai ribojimai dėl plastiko, ypač Lietuvoje, duoda kažkokių rezultatų? Ar yra atlikti tokie tyrimai?
K. Žukauskaitė-Šiaučiulė: Turime tik pirmus sezonus, kuomet iš tiesų jau galėsime pamatyti, ar žmonės renkasi daugiau daugkartinių sprendimų ir ar yra linkę susimokėti už vienkartinę tarą. Labai paprastas pavyzdys: tikrai dar ne visuose maisto dalinimosi punktuose ir kavinukėse paprašo papildomo euro už išsinešimo pakuotę, bet galite atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, batų parduotuvėse – dažniausiai jūsų jau atsiklaus, ar tikrai reikia maišelio, nes jis yra mokamas. Atrodo, tai labai nedidelis pokytis mano, kaip žmogaus, buityje, bet tai yra didžiulis signalas – mes nebedaliname pakuočių, kurios tampa atlieka, veltui. Kiekviena pakuotė turi būti ir apskaičiuota, ir pasverta, ir po to teisingai sutvarkyta. Atsakant į jūsų klausimą, kiekvienam vasarotojui turėtų būti aišku: taip, reguliacijos yra, jos griežtėja ir jos po truputį vis didės.
Mes turime pereiti prie kuo mažiau vienkartinių sprendimų ir kuo daugiau daugkartinių. Susirasti patogių būdų, kaip atsinešti vandens sau, augintiniui, vaikui, visiems aplinkui. Kaip nenaudoti vienkartinių maišelių prekybos centruose ir visada rinktis kuo ilgaamžiškesnius, tvaresnius, skalbiamus, daug kartų naudojamus dalykus: konteinerius, daugkartinius maišelius, vandens gertuves, puodelius kavai, galbūt ir termosiukus, ir taip toliau, bet plastikas ir pakuotė savaime niekada nėra problema ir nėra mūsų priešas. Mūsų priešai dažniausiai esame mes patys, kai truputį pamirštame, ką turime padaryti po to, kai mums daikto jau nebereikia.
Kaip prie naujų plastiko ribojimų prisitaiko verslas?
Kaip manote, ar verslams buvo sunku prisitaikyti prie tokių ribojimų? Ar jiems kaip tik buvo labai paprasta?
K. Žukauskaitė-Šiaučiulė: Aš manau, kad visi prisitaikymai šioje vietoje yra ne apie sudėtingumą – jie yra neišvengiami. Mes neabejotinai judame ta kryptimi. Kaip minėjote laidos pradžioje, europiniai reikalavimai vis didės, ir iš tiesų tas „vis didės“ yra nebe 10-mečių ar 30-mečių, kažkokių utopinių ateičių klausimas – tai yra artimiausi 2-5 metai, per kuriuos turėsime gerokai sumažinti neperdirbamų pakuočių kiekį savo rinkoje, ir jau kalbame ne apie pavienes valstybes, kaip kažkokius pilotinius projektus, o apie visą Europos Sąjungą.
Taigi, net tuomet, kai verslas iš tiesų patiria tam tikrų kaštų arba reikia atlikti laboratorinius tyrimus, rasti naujus sprendimus bei naujus pakavimus, tai visada yra apskaičiuojama kaip ilgalaikė ekonominė grąža, kuri ilgojoje perspektyvoje tam pačiam verslui atsiperka. Tarkime, apie maišelius kalbėti gal paprasta, bet įsivaizduokite konservų liniją, kurioje bent vienoje vietoje ateityje bus fiksuojamas pažeidimas.
Šiandien pakeisti ištisą pakavimo ir logistikos mechaniką yra milžiniški kaštai, tačiau tai yra neišvengiama, tai yra naudinga ir sukurta taip, kad sutaupytų nereikalingą plotą, išvengtų perteklinės pakuotės, perteklinio produkto, kurį vis tiek tenka pagaminti. Viskas projektuojama taip, kad net jeigu šiuo metu verslas, gamintojai ir importuotojai patiria ar netrukus patirs didesnius kaštus, jie neabejotinai stabilizuosis.
Plius, mes suvienodiname žaidimo taisykles visoje rinkoje, visoje Europos Sąjungoje. Tuomet eksporto ir importo klausimai tampa kur kas aiškiau pasveriami, ir neretai tiesiog nebereikia spausdinti dvigubų etikečių, nebegalvoti, kur ir į kokią dėžutę viską dėti. Visoje Europoje galios tos pačios žaidimo taisyklės.
Ar Lietuva pasirengusi naujiems reikalavimams
O tada ar Lietuva yra pasirengusi prisitaikyti prie tų visų naujų Europos Sąjungos reikalavimų? Ar Lietuvai tai daug kainuos?
K. Žukauskaitė-Šiaučiulė: Lietuva, be abejo, turi būti pasiruošusi, nes ateinantys reikalavimai jau veiks ne direktyvos principu. Direktyva reiškia, kad dar kiekvienoje valstybėje teisiškai galime šiek tiek moderuoti arba nukelti terminus. Tai jau veiks kaip reglamentas, tiksliau jau veikia, jis jau yra įvestas, tik dalimis įsigalioja – reglamentas visoje Europos Sąjungoje veiks vienodai.
Jeigu mes tam tikrų reglamento dalių staiga nesilaikytume, kaip ir visose kitose situacijose, valstybei narei yra numatytos baudos. Tai neabejotinai Lietuva laikysis, jau šiuo metu mūsų rezultatus, kuriuos keldavo Europos Sąjunga dėl perdirbamumo, dėl atliekų sutvarkymo, mes visus sėkmingai pasiekiame. Kartais geriau, kartais blogiau, metai metams nelygūs, tačiau mes tikrai esame viena iš lyderiaujančių valstybių ir turime daug gerųjų praktikų.
Ta pati depozitinė taros surinkimo sistema yra tai, ką mes jau nuo 2016 metų išvystėme Lietuvoje ir dabar galime keliauti bei pirmininkaudami Europos Sąjungai papasakoti kitoms valstybėms kaip nuostabią, reikalingą ir gerokai supaprastinančią taros surinkimo tvarką. Taigi, Lietuva tikrai bus pasirengusi.
Dėl pačios kainos, ar Lietuvai tai kainuos – ne. Todėl, kad pagrindinė tvarka, kuri iš tiesų bus labai aiškiai matoma, tai ženklinimas. Tiek ant pakuočių, tiek ant rūšiavimo konteinerių mes pradėsime pamažu matyti vis tas pačias ikonas, tuos pačius ženkliukus.
Tarkime, jeigu dabar, kalbant apie miestus, nuvažiuosime į Panevėžį, į Vilnių ir į Palangą, visuose trijuose miestuose ant konteinerių matysite skirtingus užrašus, skirtingas rekomendacijas ir net skirtingus paveiksliukus, ką galima mesti į tą konteinerį. Tai viena iš reglamento sudedamųjų dalių yra konteinerių perženklinimas, bet jis nekainuos Lietuvai kaip valstybei, tai nebus biudžeto lėšų išlaidos, tai bus verslo išlaidos. Visas pakuočių srautas, kuris yra realizuojamas mūsų šalyje, yra sutvarkomas verslo lėšomis.
Visoje Europoje galioja „teršėjas moka“ principas. Tai reiškia, ar tai yra prekybos centras, kuriame aš pirkau maisto produktus, ar tai yra batų parduotuvė, ar net statybinės trinkelės, kurios būna apsuktos plastiku – juk tai yra pakuotė, – visos realizuojamos pakuotės turi būti sutvarkytos to realizuotojo kaštais.
Tam ir esame tokios organizacijos kaip mes, „Gamtos ateitis“, kurios sutelkia verslą ir sako: jums nereikia su kiekviena savivaldybe, su kiekvienu piliečiu turėti savo sutarčių ir centų lygiu atsiskaityti už tų pakuočių sutvarkymą, mes tai darome centralizuotai. Taigi, kelių milijonų konteinerių perženklinimas Lietuvoje bus padengtas verslo lėšomis.
Visos laidos klausykite čia:
Šaltinis: TV3.LT
