Dainininkė ir renginių vedėja Nijolė Pareigytė-Rukaitienė šiandien gyvena tarp ramybės ir iššūkių. Persikėlusi į prabangų namą ant Lampėdžių ežero kranto, ji kuria jaukią kasdienybę su vyru Rimvydu ir paaugle dukra Patricija, nors prisipažįsta, kad šis dukros etapas reikalauja daug kantrybės.
Nijolė vis daugiau dėmesio skiria investicijoms į nekilnojamą turtą užsienyje. Tačiau ramybę temdo nesibaigiantys teismai su buvusiomis „69 danguje“ narėmis bei skaudžiai nutrūkusi draugystė.
Nepaisant visko, asmeninis žinomos moters gyvenimas – tvirtesnis nei bet kada anksčiau, nors santykių pradžioje buvo visko: išėjimo iš namų ir pavydo.
Kur Nijolė planuoja investuoti užsienyje? Kaip tėčio išėjimas ir teismai paveikė jos sveikatą? Ir kas labiausiai Nijolę skaudino santykių pradžioje? Skaitykite šiame „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.
Neseniai įsigijote naujus namus ant Lampėdžių ežero kranto. Ar buvę namai atrodė jau per ankšti?
Taip. Turėjome tiek daiktų, kad krovėme juos ir į sandėliuką, ir į terasą. Nusprendėme įsigyti dar didesnį namą, kad galėtume dar labiau apsikrauti daiktais (juokiasi). O dabar nesinori vežti tų daiktų į naujus namus, ko mums tikrai nebereikia. Tada atsiranda kita problema: kur dėti tuos senus daiktus? Tenka išdalinti arba parduoti.
Jūsų dukrai Patricijai – jau 13 metų. Kaip išgyvenate jos paauglystę?
Man atrodo ankstyva paauglystė prasidėjo prieš dvejus metus. Matau tas nuotaikų kaitas, o ypač sunku iš ryto, kai būna tokia be nuotaikos, nelaiminga, negali net pakalbinti. Ji man sako: „Mama, taigi rytas“. Man tai sunku suprasti, atrodo, tiek stengiuosi, gaminu pusryčius, vežu į mokyklą, o ji sėdi susiraukusi. Bet stengiuosi priprasti ir susitaikyti, kad tai tik toks etapas. Ji yra visiškai kito charakterio nei aš, skorpionė-drakonė. Turi tikrai turėti kantrybės ir mokėti prieiti, kol ji pasipasakoja ir atsiveria. Bandau vis užklausti, išsiaiškinti bėdas, kai matau, kad kažkas ne taip, o ji pasako: „Tu nesuprasi“. Bet turbūt visi paaugliai panašūs.
Kas Patricijai labiausiai sekasi?
Nuo mažens ji išbandė labai daug veiklų: baletą, dailę, čiuožimą. Bet geriausiai jai sekasi dailėje, dalyvavo su savo piešiniais konkursuose. Dabar yra perėjusi į dainavimą, bet lyg ir norėtų mesti, prašau jos, kad dar dvejus metus palankytų dėl savęs ir diplomo. Mane tėtis irgi įkalbėjo per ašaras pabaigti muzikos specialybę E. Balsio gimnazijoje, kas vėliau gyvenime man atsipirko su kaupu. Esu labai dėkinga jam už tai.
Kokia pati buvote paauglė? Ar tėvai griežtai auklėjo?
Atsimenu, kad ir aš pati nėjau į kontaktą su mama. Buvo ir kivirčų, ir ašarų. Su manimi nebuvo lengva, nes atrodė, kad niekas nesupras, ką aš išgyvenu. O mano tėtis buvo gana griežtas, net juokaudavau, kad mes važiuojam į sodą kaip į lažą: žemę ardavome, mėšlą mėždavome, ravėdavome. Nuo keturiolikos metų dirbdavau naktimis go-go šokėja, o iš ryto jis mane žadindavo ir tempdavo vėl į sodo darbus. Atsimenu, esu užmigusi ant plytų krūvos (juokiasi). Todėl užaugome su broliu abu darbštūs ir pareigingi. O su Patricija yra priešingai – lepiname ją, o jei ką reikia, pati pasidarau.
Vienturtis vaikas dažniausiai yra išlepinamas šeimoje. Gal dar yra vilties ir antrai sesei ar broliui?
Anksčiau klausėm Patricijos: „Ar norėtum turėti broliuką ar sesutę?“. Ji pasakė: „Ne, tada reikės viskuo dalintis. Nebent vyresnę sesę“. Mediciniškai tai gal ir įmanoma, bet Dievulis daugiau mums neduoda, todėl tai paliekam savieigai.
Uždirbtus pinigus investuojate į nekilnojamą turtą. Kokie artimiausi planai?
Aš perku nekilnojamą turtą ir jį nuomoju. Dabar galvojame po truputį mažinti apimtis, parduoti butą Palangoje, nes išlaikymas kainuoja, o pati buvau kokias penkias naktis per sezoną. Vietoje to planuojame įsigyti apartamentus Kipre, ten maudėmės net lapkričio mėnesį, ten ilgai šilta. Skrydis iš Lietuvos 3,5 valandos, o laiko juosta ta pati. Mums ten labai patiko, bet NT kainos tokios pat kaip Lietuvoje. Vienas verslininkas pasakė, kad negali visų kiaušinių laikyti vienoje pintinėje, todėl galvoju, kad reikia perkelti porą kiaušinių svetur (juokiasi). Be to, karo atveju visos gyvenimo investicijos išeitų į niekur.
Kaip vyksta jūsų teismai su buvusiomis grupės narėmis? Ar matosi pabaiga?
Jos iniaciavo teismų procesą, mes patys to net nebūtume sugalvoję daryti, bet žinoma, tu turi gintis, jei tave puola. Mano ieškinys buvo pašalinti mano atvaizdą iš visų „Šeškių“ video. Nors prie tos bylos dirbo trys advokatai, mes pralaimėjome pastarają bylą dėl „Youtube“ „69 danguje” kanalo pasisavinimo ir pervadinimo į „Šeškes“. Padavėme apeliaciją, kovosime toliau. Bžeskas ir mano vyras laimėjo bylas prieš jas, dabar jos padavė apeliacijas. Iš to laimi tik advokatai, o mums tik stresas ir nervų tampymas, kai visi galėtume užsiimti kūryba ir kitais darbais. Nešiojuosi skaudulį širdy iki ko viskas priėjo – tikrai nesmagu.
Bet skaudžiausia visgi buvo netekti ne tik grupės, bet ir trijų draugių, su kuriomis jus siejo ypač artimi ryšiai?
Taip. Kiekviena netektis labai skaudina ir tai palieka žymę širdyje. Iš pradžių netekau tėčio, atrodė, kad visas pasaulis sugriuvo. Labai užtruko suvokti, kad jo nebėra, kad nebeišgirsi balso, nenuvažiuosi, nebeapkabinsi jo. Pusę metų guldavausi su skausmu, o naktimis prabusdavau su ašaromis. O po metų patyriau merginų išdavystę. Bandžiau suprasti, ką tokio blogo padariau gyvenime, kad Dievas atsiuntė tokius išbandymus. Jau porą metų tvyrojo ta įtampa, supratau, kad jos kažką rezga už nugaros, bet nesupratau, ką. Buvo sunku, bendravimas buvo likęs tik formalus. Net netyčia Ingrida parašė ne į tą mūsų bendrą chat’ą ir supratau, kad ten vyksta reikalai. Buvome susitarusios, kad po areninių koncertų išeisiu pati, bet įvyko, kaip įvyko. Sužinojau, kad mane pašalino iš grupės ir sukūrė naują grupę tik iš žurnalistės skambučio. Ar taip daro draugės? Bet su laiku supratau, kad pyktis tik mane pačią nuodija, todėl esu nurimusi ir susitaikiusi su tuo, kas įvyko.
Nuo ko prasidėjo visas tas konfliktas?
Visa tai įvyko po mūsų 18-ojo gimtadienio turo 2022 metais, kai merginos mano vyrą pavadino vagimi, neva jis pasisavino turo pinigus. Joms buvo pateikti visi išlaidų ir pajamų čekiai, visi suprekiauti bilietai buvo matomi sistemoje. Tada jos sugalvojo, kad tos sąskaitos yra sufalsifikuotos. Po tokių nepagrįstų kaltinimų ir melagienų, buvau labai įskaudinta, kad taip teršiamas mano vyro vardas. Pavydas ir gobšumas sudarkė mūsų gražią ir ilgą draugystę.
Kaip tai paveikė jūsų sveikatą?
Po tėčio mirties turėjau dideles panikos atakas, aišku, vėliau prisidėjo ir išsiskyrimas su merginomis. Gydytoja pasakė, kad jei tau padeda validolis ir širdies lašai, vadinasi, dar problema nėra tokia didelė. Gyvenau tokioje baimėje, nes nežinojau, kad panikos priepuoliai gali prasidėti: ar bedainuojant, ar vedant renginį. Tikrai nežinojau, ką daryti. O dabar viskas susitvarkė, išmokau tinkamai kvėpuoti ir pailsėti.
Toks įdomus faktas, jūs esat minėjusi, kad grupėje dainavo tik Karina ir jūs, o kam tada reikėjo grupėje dar dviejų negalinčių dainuoti merginų?
Pradžioje jos bandė dainuoti, bet po to supratome, kad neverta bandyti. Todėl įrašuose ir koncertuose skambėjo tik mano ir Karinos balsai. Goda su Ingrida net nevažiuodavo į repeticijas, nes joms nebuvo ką ten veikti. Turbūt reikėjo gražių merginų dėl sąstato.
Yra ir daug gerų dalykų jūsų gyvenime – tai sukurta tvirta šeima. Su vyru esate jau keturiolika metų kartu. Kaip pavyksta išlaikyti šeimą, kai tiek porų aplink skiriasi?
Per bendrą gyvenimą santykiai bangavo – tai natūralu. Visko buvo: esame ir pasimušę, ir parėkavę vienas ant kito. Gal net taip įdomiau (juokiasi). Bet pastebiu su metais viskas rimsta, kampai yra apšlifuoti ir į viską žiūrime ramiau ir paprasčiau, nei kai buvome jaunesni. Abu esame labai užsiėmę, aš vedu renginius, o Rimvydas vadovauja kokteilių barui „Klimas“ Kaune. Todėl po darbų jau norisi pasibūti ramiai, patylėti, nei pyktis ar ginčytis. Aišku, kai susikaupia daug emocijų per laiką, viskas pratrūksta ir aš išputoju (juokiasi), o po to vėl ramu. Rimvydas ne tik man vyras, bet ir geras draugas – daug dalykų darome kartu.
Ar nebandote padaryti bendro verslo kartu?
Aš jam leidžiu organizuoti savo koncertus, nes žinau, kad mes abu norime gero šou su profesionalia kokybe. Rimvydas tikrai tą sugeba padaryti. Bet kažkada anksčiau vyras turėjo restoraną ir mane samdė kaip darbuotoją. Sunkiai mums sekėsi dirbti kartu, labai pykomės. Jis man sako: „Kur ataskaitos?“. Aš jam atrėžiau: „Pats ir pasidaryk“. Jis man atsako: „Ne taip įsivaizdavau mūsų darbą kartu“ (juokiasi).
Esate minėjusi, kad santykių pradžia tikrai buvo aistringa ir greitai pradėjote lauktis. Kaip abu išgyvenote dukrelės gimimą?
Kai atsirado vaikas, turėjome gilią krizę. Laukiantis man norėjosi kurti ramiai savo lizdelį, o Rimvydui dar rūpėjo kiti dalykai, kaip vakarėliai, laisvė, prie kurios buvo įpratęs. Mane labai tai skaudino, buvo pralieta ne viena ašara, kroviaus daiktus, bėgau pas tėvus, po to vėl grįždavau. Moteriai yra lengviau susivokti, kad tu esi mama, o vyrams tai ateina vėliau. Jaučiu, kad jis suprato, kad yra tėvas po penkių metų (juokiasi). Aš kantriai to išlaukiau. Na, vyrai gi neturi tokių stiprių instinktų būti tėvais, kaip mamos, todėl reikia suprasti, kad jie tą meilę transliuos kitaip, bet ji nebus mažesnė. Taip, jis kažko nesužiūri ar kažko nepadaro taip, kaip aš norėčiau, bet turiu su tuo susitaikyti. Žinau, kad Patricijai jis yra geriausias tėtis. Jie turi daug pramogų ir ritualų. Nors abu nesame tobuli tėvai, bet stengiamės būti geriausios savo versijos dukrai.
Kaip pati pasikeitėte santykiuose per metus?
Mano vyras yra kalbantis apie emocijas, linkęs viską išsiaiškinti ir nedelsti, tai aš esu labiau ta, kuri nutyli ir kaupia viską savy. Bet su laiku į daug ką nebekreipi dėmesio ir ne taip audringai reaguoji kaip anksčiau. Taip, buvo ir pavydo: „Kaip čia pasakei ne taip? Ar pažiūrėjai ne ten, kur reikėjo“ (juokiasi). Dabar visiškai to nėra. Be to, vyras niekada ir nedavė preteksto tam – jam niekada nereikėjo dėmesio iš svetimų merginų, flirto ar kokio kito paklydimo.
Kokie skirtumai tarp jūsų ir vyro jaučiami buityje?
Man labai patinka skaityti, o jam – naršyti telefone, ką ten reikia tiek skaityt? Net vakare jis naršo, nes kitaip jau nebemoka užmigti. Manau, tai žalingas įprotis, bet nežinau, kaip jį atpratinti. Dar jam nepatinka klasikinė muzika, o man labai. Atsimenu, jis nusivežė mane į Milaną „La Scalą“ teatrą, jis sako man: „Tu tik nenusimink, bus kažkokios pianistės koncertas“. Aš taip pasidžiaugiau – tai man buvo geriausia dovana. Aš klausiausi koncerto, o jis buvo bare – ir abiems gerai. Man labai malonu, kad jis stengiasi dėl manęs, nors jam gali būti neįdomu.
Kokie jūsų ateities planai? Kaip jums sekasi solo karjera?
Turiu naują programą paruošusi kartu su grupe ir dvejomis pritariančiomis vokalistėmis. Dažnas atvejis, kad po renginių organizavimo vyksta mano pasirodymas. „69 danguje“ ženklą aš atstovauju viena, bet ateityje mes planuojame su Bžesku, kad grupė turės savo atstovus, o aš liksiu krikštamote (juokiasi). Mes su Mantu daug bendraujame, tariamės, bet teismų procesas mus riboja, tada ir kūrybai yra sunku surasti laiko.
Šaltinis: DELFI.LT
