Turbūt nėra žmogaus Lietuvoje, kuris nebūtų girdėjęs apie tikra legenda tapusį žurnalistą, rašytoją, laidų vedėją Algimantą Čekuolį, savo darbais džiuginusį ne vieną dešimtmetį. Deja, praėjusių metų balandžio 4 dieną A. Čekuolis iškeliavo Anapilin, sulaukęs garbaus 93 metų amžiaus, o šiandien minime pirmąsias jo mirties metines.
Jautri data – tai proga kiekvienam prisiminti rašytoją. Naujienų portalas tv3.lt parengė skaitytojams išskirtinį pokalbį su slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės „Addere Care“ darbuotojomis, kurios paskutiniais A. Čekuolio gyvenimo metais su juo praleido daugiausiai laiko.
Jautriame pokalbyje apie legenda tapusią asmenybę savo prisiminimais sutiko pasidalinti slaugos namų Rinkodaros ir komunikacijos vadovė Alina Kemežienė, A. Čekuolio skyriaus vadovė, bendrosios praktikos slaugytoja Inga Mažulė bei buvusi skyriaus koordinatorė Gabrielė Kriščiūnaitė.
Pokalbio metu pašnekovės prisiminė savo pirmuosius susitikimus su A. Čekuoliu, pasidalijo šilčiausiomis akimirkomis su juo bei atsivėrė kalbėdamos apie paskutines žurnalisto gyvenimo dienas.
A. Čekuolis į slaugos namus atvyko 2022 metais
Pirmoji, pasitikusi A. Čekuolį slaugos namuose, buvo Alina. Ji pasakojo, kad labai ryškiai prisimena pirmąjį susitikimą su žurnalistu, įvykusį prieš ketverius metus, kai A. Čekuolis su sūnumi Justinu atvyko į slaugos namus Trakuose apsižiūrėti.
Alina pasakojo, kad tuo metu žurnalistas neslėpė, jog jau buvo aplankęs ne vienus slaugos namus ir stengėsi išsirinkti sau tinkamiausius. Į šį pasirinkimą rašytojas žvelgė atsakingai – norėjo ramios ir malonios vietos senatvei:
„Algimantas, kuris žodžio kišenėje niekada neieškojo, bendravo noriai, guviai, linksmai, todėl jau per pirmą susitikimą paliko labai gerą įspūdį. Man labai patiko jo sąmoningumas ir tvirtas apsisprendimas.
Jis puikiai suprato, kad vienam namuose per dieną likti jau nesaugu, todėl aiškiai žinojo, ko nori. „Atėjo laikas“, – sakė jis.“
Visai netrukus A. Čekuolis atsikraustė į slaugos namus. Tuomet jis susipažino su tuometine slaugos namų skyrių koordinatore Gabriele, kuri pasakojo, kad jau nuo pirmojo susitikimo tarp jų užsimezgė ryšys.
Gabrielė dalijosi, kad jiedu su A. Čekuoliu mokėjo kalbėti tiesiai šviesiai, be užuolankų, mėgo pajuokauti.
„Jau pirmą dieną išėjome į kiemelį, atsisėdome ant suoliuko ir ilgai kalbėjomės apie gyvenimą. Jis pasakojo, kad pats nusprendė apsigyventi slaugos namuose – nenorėjo būti našta savo vaikams. Bet apie tai kalbėjo be jokio liūdesio, net su šypsena.
Juokaudavo, kad čia jam viskas gerai: visi daiktai šalia, skanus maistas, gražios moterys aplink – tokios senatvės jis ir nusipelnė“, – su šypsena veide prisimindama A. Čekuolį pasakojo Gabrielė.
Slaugos namuose A. Čekuolis nuolat dirbdavo
A. Čekuolis – išskirtinė persona vien dėl to, kad televizijos laidas nustojo vesti sulaukęs garbaus 85 metų amžiaus. Taip jis tapo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje ilgiausiai televizijoje dirbusiu vedėju.
Vis tik nedaugelis žino, kad palikęs televizijos ekranus A. Čekuolis ir toliau dirbo. Apie žurnalistą slaugos namų darbuotojos pasakojo, kad jį dažnai rasdavo prie didelio kompiuterio monitoriaus – jis rašė tiek knygas, tiek straipsnius.
„Rašymas buvo didžiausias Algimanto noras ir troškimas. Kadangi viena iš mano specialybių – žurnalistika, labai greitai radome bendrą kalbą ir nuoširdžiai susidraugavome.
Esu padėjusi jam parašyti keletą straipsnių, nes be pagalbos jis jau nebegalėjo – kuo toliau, tuo labiau silpo akys, nenumaldomai grubo rankos. Greitai savo užrašų nebegalėdavo perskaityti nei jis pats, nei kas nors kitas“, – paskutiniuosius rašytojo gyvenimo metus prisiminė Alina.
Vis tik pašnekovė pridūrė, kad A. Čekuolio noras kurti buvo stipresnis net už silpnėjančią sveikatą. Kai užrašyti minčių jam jau nebepavykdavo, jis išmokdavo tekstus mintinai ir, Alinai jį aplankius, padiktuodavo.
Tuo metu žymus rašytojas atėjusiai viešniai sakydavo, kad per naktį nemiegojo, nes dėliojo tekstą mintyse: „Jis visada turėdavo stiprią pradžią ir pavadinimą. Kuriant pavadinimą atrodydavo, lyg mėgautųsi medaus šaukšteliu – jam tai būdavo labai malonu ir svarbu.“
Gabrielė taip pat prisiminė, kaip anuomet talkindavo A. Čekuoliui darbuose. Ji pasakojo, kad juodu netgi turėjo savitą susitarimą – jeigu dienos metu ji ras laiko, ateis kelioms valandoms pas jį „padirbti“.
„Rašiau straipsnius: jis turėdavo ranka rašytus juodraščius, kuriuos sunkiai įskaitydavo, o aš juos suvesdavau į kompiuterį ir kartais pakoreguodavau sakinius. Nors jis turėjo savo rašymo stilių, leisdavo man prisidėti ir net šmaikščiai pagirdavo.
Taip pat išsiųsdavau straipsnius redakcijai, atsakinėjau į jo laiškus – visa tai buvo labai artimas bendradarbiavimas, kupinas pasitikėjimo. Jis visada turėjo naujų idėjų, straipsnių, knygų ir kaip džiaugėsi, kad galėjo viskuo dalintis su kitais“, – mintimis dalijosi Gabrielė.

A. Čekuolis – „inteligentas iš pačių sielos gelmių“
Bene kiekvieną dieną su A. Čekuoliu slaugos namuose taip pat pasimatydavo skyriaus vadovė, slaugytoja Inga. Pasiteiravus jos, kokį A. Čekuolį ji prisimena, pašnekovė neužtruko atsakyti – „tai buvo žmogus šviesulys“.
Inga išryškino vieną iš A. Čekuolio savybių – punktualumą. Ji pasakojo, kad prie bendro stalo jis visuomet atsisėsdavo bent keliomis minutėmis anksčiau, kad kitiems nereikėtų jo laukti.
„Ypač dažnai taip nutikdavo, kai būdavo suplanuoti vizitai pas gydytojus Santarose – visuomet ateidavo paklausti ir dar kartą perklausti, kada ir kaip išvykstame, kad tik nepavėluotų“, – prisiminimais dalijosi Inga.
Ji pridėjo, kad A. Čekuolis niekada niekuo nesiskųsdavo ir būdavo mandagus – pavalgęs visuomet padėkodavo. Pasak Ingos, A. Čekuolis nebuvo išrankus maistui – norėdavo valgyti kuo mažiau ir kuo paprasčiau.
Vis tik šalia maisto rašytojas visuomet turėdavo pasidėjęs servetėlių ir kai tik pavalgydavo, skubėdavo apsivalyti: „Buvo tikrai labai kultūringas žmogus.“
O štai Gabrielė dalindamasi prisiminimais pasakojo, kad A. Čekuolis visuomet buvo smalsus ir nepaprasto humoro žmogus. Net ir būdamas garbaus amžiaus jis gebėjo išlaikyti aštrų protą, mėgo ironiją.
Pasak koordinatorės, nors kartais rašytojas būdavo išsekęs, pavargęs, tačiau visuomet domėjosi jį supančiu pasauliu, jam buvo įdomios naujos idėjos ir žmonės.
„Ne kartą slaugos namų registratūroje lankydavosi žmonės, norėdami jį trumpam pamatyti, ką nors perduoti ar gauti autografą. Kiekvieną kartą, kai jam pasakydavau, kad kažkas ir vėl pas jį atėjo – jo veide pasirodydavo šypsena“, – pasakojo ji.
Alina, prašnekusi apie A. Čekuolio ir aplinkinių santykį, pabrėžė, kad rašytojui visada rūpėjo aplinkiniai, o suvokimas, kad jis svarbus net po karjeros baigties, buvo malonus:
„Noriu pasakyti, kad stengdavausi jam perduoti sveikinimus ir gražius komentarus, kuriuos žmonės parašydavo po straipsniu ar žinute „Facebook“. Kartą dalį jų net atspausdinau. Jam buvo malonu, kad net ir tada, kai jis jau seniai pasitraukęs iš eterio ir aktyvaus gyvenimo, žmonės jį prisimena ir linki gero.“
Didžiausia A. Čekuolio silpnybė – saldumynai
Nors daugelis rašytoją žinojo dėl jo vedamų laidų, knygų ir indėlio Lietuvai kovojant už nepriklausomybę, vis tik Alina atskleidė dar vieną įdomybę – jis buvo tikras saldumynų mėgėjas.
„Algimantas buvo žodžio žmogus, ko niekada nereikėdavo laukti – atėjus sutartu laiku visada rasdavau jį pasiruošusį. Žodžio laikytis jam nepavyko tik vieną kartą – nepamenu, ar Kalėdoms, ar gimtadieniui, padovanojau jam įmantrių šokoladinių saldainių dėžutę.
Sutarėme, kad kelis jis būtinai pasiliks rytojui, kai ateisiu jo aplankyti, pasidarysime kavos ir suvalgysime po du – labai aiškiai pasibrėžėme skaičių, nes abiem rūpėjo maitintis sveikai.
Kai atėjau kitą dieną, iš karto supratau, kad kažkas ne taip… Labai gailėjosi, bet sakė, kad nieko negalėjo padaryti – tie saldainiai tiesiog patys visi į burną sušoko“, – juokėsi Alina.
Pasak Alinos, ant žurnalisto stalo visuomet būdavo sausainiukų, o jo sūnus Justinas visuomet stengdavosi atvežti kuo įdomesnių. Pašnekovė pridėjo, kad nors žurnalistas vertino sūnaus pastangas, tačiau pats labiausiai mėgdavo neįmantrius saldumynus.
„Vieną kartą su Algimantu turėjome mūsų slaptą „nuotykį“ – nuvažiavome į prekybos centrą Trakuose, kad jis pats galėtų išsirinkti, kokių tik nori sausainiukų. Rinkosi ilgai ir labai atsakingai, vis negalėdamas patikėti, kad dabar parduotuvėse jų tiek daug ir visokių yra. Tą išvyką jis dar ilgai prisiminė ir ne kartą apie ją kalbėjo“, – apie judviejų „nuotykį“ su šypsena kalbėjo Alina.
Dar vienas šiltas vadovės atsiminimas apie rašytoją – jos, Gabrielės ir A. Čekuolio kelionė į Knygų mugę, kurioje rašytojas pristatė savo paskutiniąją knygą „Medinė kaukė“.
Alina neslėpė, kad prie A. Čekuolio tuo metu priėjo daugybė žmonių – tai pasisveikinti, tai pabendrauti, tai padėkoti, o pašnekovė iki šios dienos prisimena, koks laimingas rašytojas tuo metu grįžo iš renginio:
„Iš Knygų mugės Algimantas grįžo lyg ant sparnų. Nors mes su Gabriele buvome maksimaliai pavargę, bet Algimantas sakė, kad mielai būtų pabuvęs ilgiau ir labai norėtų dar ir kitą dieną ten nuvažiuoti.“
O štai Gabrielė pasidalijo, kad A. Čekuolis po Knygų mugės įteikė jai savo knygą ir parašė tik jai skirtus žodžius, kurie vėliau, anot pašnekovės, smarkiai prisidėjo prie jos kopimo aukštyn gyvenimo laiptais.
„Įteikdamas man savo paskutinę knygą, jis pirmame puslapyje užrašė: „Mielai Gabrielei, kuri, esu tikras – yra gimusi būti gera.“ Jo žodžiai ir palaikymas man suteikė pasitikėjimo, įkvėpė siekti daugiau ir nebijoti svajoti. Jis buvo mano tikras įkvėpėjas“, – tikino ji.

Paskutiniai A. Čekuolio žodžiai įsiminė visam gyvenimui
A. Čekuolis slaugos namuose praleido paskutinius trejus savo gyvenimo metus, kurie buvo pripildyti džiaugsmu, juoku ir kūryba.
Inga pasakojo, kad rašytojas visą laiką skirdavo daug dėmesio savo sveikatai – maudydavosi po šaltu vandeniu ir ragindavo tai daryti kitus. Taip pat, pasak Ingos, žurnalistas turėjo tikslą – nusistatydavo tam tikrą skaičių ratų per dieną ir pareigingai juos apeidavo skyriaus koridoriais.
„Jis buvo įsitikinęs, kad gerai jaustis jam labai padeda kefyro gėrimas airanas, jo gerdavo kasdien. Algimantas buvo disciplinuotas žmogus, galėjai jausti, kad jaunystėje buvo reiklus – pirmiausia sau, o tada ir aplinkiniams“, – pasakojo Inga.
Deja, laikas negailestingas – nors buvo dedamos didelės pastangos, tačiau pamažu A. Čekuolis silpo. Inga pasakojo, kad su juo praleido paskutiniąsias dienas, skirdama jam daug dėmesio ir nuoširdaus rūpesčio.
„Paskutinėmis dienomis prie jo teko būti labai daug. Nors kalbėti jis jau nebegalėjo, vis paklausdavau: „Jei mane girdite, paspauskite ranką“. Ir jis visuomet labai silpnai ją paspausdavo…“ – susigraudino Inga.
Paskutiniais prisiminimais su A. Čekuoliu taip pat pasidalijo ir Alina. Vadovė pasakojo, kad atmintyje vis dar gyvas paskutiniojo judviejų pokalbio fragmentas.
Pokalbis įvyko visai atsitiktinai Alinai skubant koridoriumi ir sutikus A. Čekuolį. Jis truko vos kelias minutes, bet, kaip pasakojo Alina, pokalbis buvo visiškai kitoks nei įprastai – labai atviras.
„Žinant, kaip viskas susiklostė vėliau ir kad tai buvo paskutiniai jo žodžiai ištarti man, jie įgavo visai kitą svorį. Manau, juos prisiminsiu visą gyvenimą…“ – paskutiniu prisiminimu apie A. Čekuolį dalijosi Alina.
Tuo tarpu Gabrielė pasakojo, kad nors visiems aplinkiniams ši netektis buvo itin skaudi ir, viena vertus, atvėrė gilią žaizdą, tačiau, kita vertus, rodė, kaip stipriai reikia mylėti gyvenimą, vis tik pats A. Čekuolis mirties niekada nebijojo, o apie ją kalbėdavo su humoru.
„Labiausiai man įsiminė jo žodžiai: „Kai aš mirsiu, reikia ne verkti, o šokti“. Man jis liks žmogus, kuris net paprastą akimirką sugebėjo paversti prasminga.
Mes buvome ne tik slaugytoja ir pacientas – jis mane vadino savo drauge, o aš jį laikiau artimu žmogumi. Su juo visada buvo gera juoktis, dalintis mintimis ir tiesiog būti šalia.
Algimanto palikimas – ne tik jo kūryba, bet ir jo šviesa. Jis mokėjo matyti gyvenimą lengvai, su humoru ir šiluma kitiems. Jis sugebėdavo praskaidrinti nuotaiką ir priminti, kad gyvenimą visada verta švęsti“, – šyptelėjo ir užbaigė pokalbį Gabrielė.
Šaltinis: TV3.LT







