Jo inauguracinė kalba neabejotinai buvo stipriausia iš visų atkurtos Nepriklausomybės prezidentų. Rolandas Paksas, sudėjęs svarbiausius savo prezidentinės vizijos kirčius, vienintelis iš prezidentų nepamiršo ir Bažnyčios, vienintelis iš jų išreiškė nuogąstavimą dėl Tautos vertybių, kurių gviešiasi per pasaulį besiritanti globalizacijos banga.
Galbūt jau šioje pirmojoje kalboje buvo užkoduota prezidento R.Pakso lemtis. Jis bus pirmasis prezidentas naujųjų laikų Europos istorijoje, iš pareigų pašalintas per apkaltą dėl menamų Konstitucijos pažeidimų.
Šių metų balandžio 6 dieną sueis 20 metų nuo įvykdyto perversmo dienos.
– Tikriausiai sukakties proga sulauksite ir valdantiesiems parankios žiniasklaidos skambučių. Bendradarbiausite?
– Jeigu pajusiu bent mažytę galimybę šiek tiek pakelti uždangą, pabandysiu, jeigu pajusiu, jog tai eilinis melas, – jame nedalyvausiu.
– Ką norėtumėt tuo bandymu pasakyti?
– Pabandyčiau išsakyti 75 proc. teisybės, nutylėdamas 25 procentus, kurių dar negalima sakyti. Ar tai man pavyktų ar nepavyktų, ar sugebėčiau ar nesugebėčiau tai padaryti, nežinau, bet rizikuočiau, jei matyčiau nors mažiausią galimybę palinkėti Lietuvai, kad tai būtų paskutinis perversmas jos istorijoje.
– Manote, kad Lietuvoje artėja tiesos valanda?
– Oi ne. Atvirkščiai, atrodo, kad tamsa yra kur kas tirštesnė, negu buvo tada. Šiandien yra tamsiau.
– Visuomenės tamsą turit galvoje?
– Ne, nors akivaizdžios pastangos, kad visuomenė tokia ir būtų. Viena iš demokratijos sąlygų yra nepriklausoma objektyvi žiniasklaida. Ar ji tokia yra?
Ar laisvi rinkimai, ar pilietinės teisės ir laisvės, daugumos valdžia, pagaliau demokratija nėra praradę savo turinio ir tapę tikrovės neatitinkančiais formalumais?
Šiandien žmonės net ne kalbėti bijo, – jie galvoti bijo kitaip, negu taip, kaip nuo ryto iki vakaro jiems kalama į galvą, nes bijo būti apkaltinti „neteisingomis” mintimis.
Tada prieš 20 metų, kai užsukdavau pas tėvus važinėdamas po Lietuvą ir jie verkė kruvinomis ašaromis dėl to, kad, regis, gyvas buvau valgomas, tada, rasi, man, kovojančiam, buvo lengviau, nes tada dar vienas kitas leidinys, būdavo, tiesos parašo, viena kita radijo stotis išklauso, tada dar regioninė spauda kvėpavo, o šiandien šiuo atžvilgiu galioja copy-paste principas – aklai kopijuojamos perversmo organizatorių ir jų rėmėjų klišės.
– Apie ką tie 25 procentai, kuriuos būtumėt linkęs nutylėti? Kad buvote sekamas, kad buvo klausomasi jūsų pokalbių?
– (Ilga pauzė.) Na, gerai. Sakykim, vienas iš aukštų Valstybės saugumo pareigūnų, tą laikotarpį atminęs, pasakojo, kaip iš prezidentūros grįžęs Mečys Laurinkus kalbėdavo, kad Pakso pažiūros netoleruotinos, kad jį reikia stabdyti, šitaip melu nuteikdamas pareigūnus veikti prieš Konstitucijos garantą – prezidentą.
Kitas atvejis: vienas žurnalistas, kuriam buvau parodęs Lietuvą iš paukščio skrydžio ir kuris buvo parengęs geranorišką publikaciją mano atžvilgiu, paskui prisipažino dalyvavęs mitinguose prieš prezidentą Paksą, paskatintas saugumo pinigais.
Sakė ir iš įsitikinimo būtų dalyvavęs, nes buvo priešiškai nusiteikęs, tačiau saugumo atlygio negalėjęs atsisakyti.
Šis prisipažinimas turėjo padaryti sprogusios bombos efektą Lietuvoje, – įsivaizduokite, saugumas organizuoja mitingus, papirkinėdamas ne tik eilinius piliečius, bet ir žurnalistus! – tačiau ši skandalinga žinia praslydo kaip niekur nieko… Čia tik dalelytė tos informacijos, iš kurios susideda 25 proc. paveikslas.
– Ir dabar galvojate, kad pasirinkote geriausią išeitį iš gresiančios apkaltos, tikėdamas tiesos ir sveiko proto pergale? Ar ne geriau būtų buvę paklausyti bičiulių patarimų ir trauktis pačiam?
– O širdis? O atsakomybė? Atsakomybė prieš tuos žmones, kurie tavimi patikėjo?
Tokio varianto net nesvarsčiau. Ėjau į šitą postą skatinamas vidinės atsakomybės pakeist gyvenimą Lietuvoje. Negaliu girtis, kad man pavyko, bet aš bent bandžiau.
Mėgstu sakymą: kai grabnyčios liepsnelė galvūgaly virpės ir bus užduotas pagrindinis klausimas, aš į jį turėsiu teisę atsakyti: aš bent bandžiau.
Bandžiau kaip premjeras, nors Seimo daugumai su buvusia Gedimino Vagnoriaus vyriausybe ir Vytauto Landsbergio dominavimu galbūt buvo reikalingesnis formalus premjeras sutarčiai su „Williams” pasirašyti; po to galbūt būtum buvęs paleistas su vilko bilietu arba net grotuotu automobiliu…
Bet atsisakęs pasirašyti sutartį, sumaišei parengtus konservatorių planus ir buvai apkaltintas išdavyste… Ir prezidento rinkiminėje kampanijoje jie pasirinko remti kandidatuojantį Valdą Adamkų, ir V. Landsbergis ta proga ragino telkti „antifašistinį frontą” prieš tave…
Bandžiau pakeisti Lietuvą ir kaip prezidentas, nes mano giliu įsitikinimu prezidento postas suteikia galimybę veikti taip, kaip kalbėjai žmonėms.
Galbūt tai buvo didžiausia mano klaida.
Galbūt klaida buvo manyti, kad naujausiais laikais nebeveikia Makiavelio dėsniai, klaida buvo išmesti iš galvos, kad lygiai taip pat, kaip senaisiais laikais, gali tave nušauti, gali nunuodyti, gali nustumt nuo olos, organizuoti automobilio avariją arba sugalvoti, kaip mano atveju, prezidento apkaltą.
Aš netikėjau, kad galima iki to prieiti, nors raginimų atsistatydinti būta.
Tokią išeitį siūlė ir Česlovas Juršėnas, ir Algirdas Brazauskas, atkreipdami dėmesį į Konstitucijoje numatytas socialines garantijas dėl rezidencijos, darbo kabineto, automobilio, apsaugos, pensijos ir panašiai, tačiau netrukus viena paskui kitą pasipylusios pataisos nušlavė visas garantijas prezidento, neišbuvusio visos kadencijos, atžvilgiu.
Jeigu būčiau atsistatydinęs, manote, man būtų leista dalyvauti rinkimuose? Jokiu būdu.
Maža to, vargu ar būtų kas nors priėmęs mane į tarnybą, jei nebūčiau turėjęs verslo patirties ir jei nebūčiau mokėjęs organizuoti savo veiklos. Jei apkalta būtų nepavykusi, galbūt būtų surastas gražesnis būdas mane nustumti, o gal mažiau civilizuotas – fiziškai sunaikinti. Paleista mašina nebūtų sustojusi.
– Esate pripažinęs, kad per pirmuosius darbo valstybės vadovo poste metus padarėte klaidų, tarp jų – visuomeniniu patarėju paskyręs savo rėmėją Jurijų Borisovą. Tačiau argi nebuvo jūsų klaida pasitikėti rinkėjais, kurie paprastai lengvai iškelia ir lengvai išduoda?
– Ne rinkėjai mane išdavė, – tai isteblišmentas išdavė rinkėjus.
Buvo siūlymų organizuoti mitingus, statyti palapines, apsupti Seimo rūmus ir užtverti kelią parlamentarams, bet aš sakiau, klausykit, tai jau pilietinis karas, o ne gerovės valstybė, kuri buvo įrašyta mano programoje; beje, aplenkiant prezidentą Gitaną Nausėdą.
– Ir jūsų inauguracinėje kalboje buvo toks sakinys: „Mūsų tikslas – gerovės valstybė su žemu nedarbo bei skurdo lygiu, didele darbo verte, tvirtomis socialinėmis garantijomis”… Leiskite pajuokauti: ir prezidentui G.Nausėdai, užsikrėtusiam gerovės valstybės idėja, ne sykį siųsta žinutė „kad nebūtų kaip Rolandui Paksui”…
– Ir Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metais buvo nuskambėjusi šita mintis. Bet nereikia didelių proto pastangų norint išsėdėti dešimt metų šioje kėdėje.
Tiktai nieko nedaryk, nieko nesakyk ir stenkis plaukti pasroviui, geriausia viduriu, kad neduok, Dieve, darydamas posūkį neužkliūtum už dešinio ar kairio kranto.
Patekai į vadinamąjį elitą, šok pagal jo dūdą ir būsi saugus, o jei norėsi įgyvendinti tikslus, dėl kurių pasirinkai politiką, tada gali būti visaip. Tada galėsi patirti, kaip veikia dvigubi standartai.
Turbūt pastebėjote, kad vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė kreipėsi į prezidentą, ragindama atimti Lietuvos pilietybę buvusiam KGB darbuotojui Jurijui Kudinovui. Jam pilietybė buvo suteikta 1998 metais.
Iš visų man mestų kaltinimų visi yra paneigti, išskyrus vieną – už J.Borisovui suteiktą Lietuvos pilietybę, suteiktą tuo pačiu pagrindu kaip ir Kudinovui, tačiau vienu atveju vienam prezidentui surengiama apkalta, o kitam – ničnieko.
Eikime toliau. Paimkime, pavyzdžiui, Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimus mano, prezidento, atžvilgiu. Vienas teiginys yra itin įdomus: KT sprendimo negali pakeisti net Lietuvos piliečių referendumas. Labai iškalbingas teiginys.
Kadaise esu sakęs, kad lengviausias valstybės užvaldymo būdas yra devyni KT nariai.
Šiandien apie porą šimtų vyriausybės aktų prieštarauja Konstitucijai, kelios dešimtys Seimo priimtų įstatymų prieštarauja Konstitucijai ir nors visi jie dar tebėra galiojantys, visagalis KT į tai nereaguoja, ir jokia atsakomybė dėl to nekrenta nei ministrams, nei Seimo pirmininkui ir panašiai.
– 2022 metais Seimas pagaliau nubalsavo už Konstitucijos pataisą, atvėrusią jums galimybę grįžti į politiką, – į Seimą, prezidentūrą ar savivaldą. Ar pasibaigus politiniam persekiojimui tebesijaučiate esąs atmetimo kultūros (cancel culture) taikinyje?
– Tebesu sistemos, prieš kurią pakėliau ranką, regimajame lauke. Nors nesu girdimas, bet matomas esu.
Šįkart, galbūt norėdama perspėti mane, kad nedrįsčiau balotiruotis kokiuose nors būsimuose rinkimuose, nusitaikė į žento Aivaro Stumbro verslą.
Jo dėdė Algirdas Stumbras laikomas Lietuvos energetikos tėvu, su juo pirmą kartą susitikau dirbdamas prezidento V. Adamkaus patarėju spec. pavedimams.
Dabar jo sūnėnas Aivaras kuria nacionalinę vėjo energetiką, tačiau iš praeities ištraukus kažkokią detalę, jam prikaišiojama, kad prieš 15 metų yra dirbęs kažkokioje kompanijoje, susijusioje su reklama, kurios savininkas buvo rusas, jam primenama, kad jo uošvis yra ne kas kitas, o Paksas – ir jau gatava grėsmė nacionaliniam saugumui.
Štai kokiame pasaulyje mes gyvename.
– Vis dar esate nepageidaujamas valdžios atoluose?
– Tiksliai nepasakysiu, bet asmeniškai dėl manęs buvo pakeista kelios dešimtys įstatymų.
Galbūt dėl tokios mano „sėkmės”, o galbūt iš baimės nuvilti konservatorius prezidentas G.Nausėda prieš inauguraciją pasakė, kad į ją Pakso tai jau nekvies, ir atitinkamai šią žinią prarijo visi tie, kurie jo klauso.
Bet aš pastebiu du džiaugsmingus dalykus: jaunesni žmonės manęs nebepažįsta ir kalbasi kaip su eiliniu piliečiu, – jiems aš jau nebesu štampas ar etiketė; vis daugiau žmonių, kurie mane pažįsta, šypsosi, spaudžia ranką, pasako gerų žodžių, kad galbūt su manimi, prezidentu, būtų buvę kitaip…
Vieno drauge skraidančio piloto žmona atpasakojo, kad Nidos šventėje akrobatinių skrydžių grupei ANBO atliekant sudėtingus ir gana pavojingus viražus, viena moteris pasakiusi: net jeigu Paksas ir nusidėjo kuo prezidentaudamas, už šitą narsą viską galima jam atleisti…
– Kadaise savo būseną apibūdinote lėktuvo, vis dar skriejančio po tiltu, metafora. Podraug su jūsų išteisinimu ir išnykusiais draudimais dalyvauti rinkimuose tas skrydis, jaučiant betono dangtį viršum galvos, turėjo baigtis. Išnėrėte iš po tilto, tačiau nešovėte į viršų. Kodėl?
– Prieš metus mūsų grupė buvo suplanavusi skrydį po Lampėdžių tiltu. Nepasakosiu, kiek toks skridimas reikalauja, švelniai tariant, šaltų pilotų nervų ir meistriškumo.
Kaip visuomet tokiose šventėse esti ir aviacijos priežiūros pareigūnų, kurie atsako už saugumą, (jeigu galima kalbėti apie saugumą sklendžiant po tiltu) ir tik savo autoritetu mums pavyksta gauti tokią privilegiją; jie pasitiki mumis.
Taigi artėjant startui pasigirdo saugumo inspektoriaus skambutis: nevalia sako, skristi, nes už tilto yra dvi aukštos įtampos elektros linijos.
Aš, žinoma, buvau visur išvaikščiojęs, visą aplinką ištyrinėjęs ir žinojau, kiek laiko turėsiu lėkti neatsiplėšdamas nuo vandens, kad nepakliūčiau nei į vienas, nei į kitas elektros pinkles….
Skrydis po tiltu trunka keletą sekundžių, o perfrazuojant, šis gyvenimo skrydis – 20 metų.
Tiek metų skrendant nusidėvi lėktuvas, jo įranga, pilotas pavargsta, bet dar svarbiau, kad jis pamato, koks „akmenukas” užristas ant Lietuvos, pajunta visą jo svorį, nes šiuo atveju jam teko eiti visas aukščiausias valstybės pareigas (tik Seimo pirmininko posto atsisakė savo valia), stovėti visose barikadų pusėse, pozicijoje ir opozicijoje, teko būti kaltinamuoju ir patirti, kaip dirba advokatai, kaip dirba teisėjai, kaip dirba prokurorai, kaip dirba baudžiamoji sistema, – pažinti, kiek pas mus yra to juodulio, kurį reikia pakelt.
Anksčiau aš nežinojau to akmens sunkumo, bet dabar žinau, kad jam nuristi reikia titaniškų pastangų. Tada klausi save, ar užteks jėgų, ar neapgausi tų žmonių, nes pirmiausia reikalauji iš savęs atsakomybės.
Ši žmogaus savybė man yra brangiausia.
Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų valstybėje niekas rimtai nedirba, vadovai nesišneka tarpusavyje, tik puikuojasi prieš savas kameras ir savą žiniasklaidą ir todėl „kotletų” ar bilieto į „Operos fantomą” klausimas valstybėje tampa pagrindinis.
Mano manymu, valdžia turėtų būti kaip kumštis: prezidentas, premjeras, daugumos Seime atstovai, europarlamentarai ne rečiau kaip kartą per mėnesį surėmę pečius nusistato užduotis ir visais frontais kaunasi dėl vieno ar kito tikslo, po kiek laiko susirinkę aptaria rezultatus, kas pavyko, kas nepavyko ir kodėl…
Dabar visi pakrikę kaip žydo bitės. Visi prapuolę savo ganiavos plotuose.
Nė vieno projekto nesugebama baigti laiku. Ir niekas už tai nėra atsakingas.
Taigi dabar, kai visą padėtį žinai ne vien tik iš gražaus fasado, bet ir iš rūsio, ir net iš tos vietos, kur labai stipriai dvokia, galvoji, kad pranėrus po tiltu, būtų neatsakinga iškart kilti.
Neatsakinga pirmiausia prieš tuos žmones, kurie galbūt norėtų kilti su tavimi.
Taip, praskriejai po tiltu, bet prieky esantys aukštos įtampos laidai irgi pavojingi, ir ypač dėl to, kad greitai skrendant jų net nematyti…
Prezidentas Rolandas Paksas
