Praėjusią savaitę Seimas pradėjo svarstyti siūlymą iš Konstitucijos išbraukti nuostatą dėl draudimo dislokuoti branduolinį ginklą Lietuvoje. Už tai pasisakę politikai aiškina, kad toks sprendimas padėtų padidinti NATO saugumą. Kiti sako, kad reikėtų dėl to skelbti referendumą, o Kremlius teigia, kad toks sprendimas gali pakenkti Lietuvos saugumui.
Apie tai, naujienų portalo laidoje „Dienos pjūvis“ diskusija su Lietuvos kariuomenės atsargos majoru Dariumi Antanaičiu ir politologe Dovile Jakniūnaite.
Konstitucijos 137 straipsnio išbraukimas – ką tai reikštų
Šiuo metu Konstitucijoje nustatyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių. Jei šis 137 straipsnis būtų išbrauktas, ką visų pirma tai reikštų Lietuvai karine prasme?
D. Antanaitis: Kad mes tapsime pilnateise NATO valstybe. Tai reiškia, kad mes būsime visiškai integruoti į NATO gynybos planus. Vadinasi, NATO ir mes, kaip lietuviai, galėsime pilnai naudotis visa NATO ginkluote ir pajėgumais, jeigu iškiltų krizė ar pavojus, arba prasidėtų karas prieš NATO valstybes. Šio straipsnio išbraukimas reiškia, kad mes visiškai atsikratome savo sovietinio komplekso ir visapusiškai integruojamės į NATO aljansą.
Laikinasis krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas sakė, kad išbraukus šią Konstitucijos nuostatą, branduolinis ginklas Lietuvoje galėtų būti dislokuotas krizės arba karo atveju. Kaip jūs galvojate, ką apskritai parodo šis sprendimas ir kodėl būtent dabar apie jį yra pradėta kalbėti?
D. Jakniūnaitė: Šis sprendimas parodo, kad mes reaguojame į pasikeitusias geopolitines situacijas, tai yra viena, ir kartu norime krizės atveju pašalinti bet kokias potencialias teisines kliūtis.
Iš principo, galima sakyti, kad straipsnio pašalinimas sukuria lengvesnes galimybes dislokuoti branduolinį ginklą, tačiau lygiai taip pat turime pripažinti, kad nėra taip, jog mes iki šiol nebuvome pilnaverčiai NATO nariai. Šiuo metu mes kalbame labiau apie tai, kad jeigu iš tikrųjų būtų reikalas ir būtinybė būtent šioje teritorijoje naudoti ginklą krizės atveju, Lietuva nebūtų tam kliūtis.
Bet iš principo, kiek tai prisideda prie dabartinio atgrasymo, apskritai, kiek tai prisideda prie didesnio Lietuvos saugumo – iš tikrųjų yra klausimas. Sakyčiau, kol kas tai yra labiau simbolinis sprendimas, noras parodyti rūpestį savo saugumu ir tam tikros sistemos turėjimą, tačiau kas bus toliau, iš tikrųjų vertėtų labiau suprasti – lieka daug klaustukų ir dar daug neaiškumų.
Tai nereiškia, kad pašalinę šią nuostatą iš Konstitucijos mes tampame branduoline valstybe ar prisidedame prie branduolinės NATO strategijos. Tam reikia daugybės kitokių sprendimų, žingsnių ir finansų reikalaujančių įsipareigojimų.
Du branduolinio ginklo dislokavimo Lietuvoje scenarijai
Žiūrint į tas galimybes, kiek tai yra realu, kad masinio naikinimo ginklai galėtų būti Lietuvoje dislokuoti, ko mums reikia ir ko trūksta?
D. Antanaitis: Yra 2-jų tipų dislokavimas. Pirmas tipas yra tada, kai į mūsų jūrų uostą įplaukia laivas arba povandeninis laivas, ginkluotas branduoliniais užtaisais, arba lėktuvas nusileidžia su branduolinėmis raketomis ar bombomis pasipildyti kuro, arba tiesiog nusileidžia pakeisti įgulos, bet netgi tam reikalinga atskira apsauga, informacinė apsauga, atitinkama infrastruktūra, kad tas laivas ar lėktuvas būtų apsaugotas nuo sabotažo atvejų.
Antras dalykas, jeigu, pavyzdžiui, Rusija pradeda karą prieš Suomiją ir panaudoja prieš ją branduolinį ginklą – pavyzdžiui, prieš Helsinkį arba Taliną, tuomet mes pas save pradedame saugoti branduolinį ginklą tam, kad lėktuvai nusileidę Lietuvoje, nes taip tiesiog arčiau skristi, pasipildytų kuro, branduolinių raketų, vėl pakiltų ir skristų. Tam jau reikalingi sandėliai, o sandėliams reikalinga fizinė, informacinė ir kibernetinė apsauga.
Be abejo, turi būti pakeistos doktrinos, kariai paruošti, infrastruktūra įrengta. Šiuo atveju yra 2 tipai, kada tai galėtų vykti, bet jeigu dabar prasidėtų kariniai veiksmai, mes bent teisinius apribojimus patys sau panaikiname ir tampame pilnateisiais, pilnaverčiais žaidėjais NATO gynybos planuose.
Kremliaus grasinimai Lietuvai: reali grėsmė ar propaganda?
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pasakė, kad išbraukus šią nuostatą, padidėtų grėsmė Lietuvai ir Rusija imtųsi atsakomųjų veiksmų. Šis naratyvas plinta internete bei socialiniuose tinkluose, juo dalijasi ir prorusiški asmenys. Kaip jūs vertinate šiuos pasisakymus ir tokius galimus grasinimus? Ką jūs galvojate?
D. Jakniūnaitė: Turbūt reikia natūraliai tikėtis, kad bet koks sprendimas iš mūsų pusės, kuris rusams gali atrodyti nukreiptas prieš juos, sulauks reakcijos – visą laiką taip buvo ir visą laiką taip bus.
Kita vertus, pagalvokime, ką reiškia tie atsakomieji veiksmai. Ar ten iš tikrųjų atsiras kažkoks papildomas ginklas, ar Rusija galės kažką daryti papildomai? Reikia suprasti, kad branduolinis atgrasymas iš Vakarų, iš NATO ir JAV pusės jau egzistuoja.
Jis veikia, niekur nedingo, ir tai, kad Lietuva išsibrauks 1 savo straipsnį, iš principo Rusijai grėsmės nei padidins, nei sumažins, nes politika nuo to nesikeičia.
Tai, ką dabar Peskovas sako nukreipdamas prieš Lietuvą, yra absoliučiai propagandinis žaidimas, skirtas sukelti bangas Lietuvoje, duoti prielaidų ir pagrindo kažkam iš Lietuvos vidaus politikų išnaudoti šias baimes, kurstant kalbas, kad Lietuvos valdžia daro kažką, kas didina grėsmes. Realiai branduolinis atgrasymas prieš Rusiją jau yra.
Kokia to nauda, kokios galbūt yra rizikos? Ką reikia aptarti ir ką apskritai žinoti?
D. Jakniūnaitė: Pirmoji nauda, turbūt jau kartojamės, yra tiesiog sukurti teisines sąlygas. Turėti galimybę krizės ar pavojaus atveju branduoliniam ginklui ar jį nešančioms priemonėms suteikti erdvę ir panašiai, bet kartu norėčiau atkreipti dėmesį, kad neužmirštume, jog branduolinis atgrasymas kaip NATO politika jau yra ir veikia. Tai, kad mes pridedame dar mažą žemės plotelį, iš esmės plačios NATO politikos nepakeičia.
Bendrai, kai kalbame apie branduolinį atgrasymą ir potencialų branduolinio ginklo naudojimą, vis dar kalbame apie tam tikrą tolimą potencialą. Kol kas neįsivaizduojame nei kada, nei kaip tai galėtų būti efektyvu.
Šia prasme, man atrodo, yra prasmingiau ne dėti lėšas kuriant infrastruktūrą ar turėti branduolinį ginklą, bet dirbti su savo tiesioginiais strateginiais tikslais, kuriuos anksčiau išsikėlėme. Pirmiausia – sukurti oro gynybą, įgyvendinti visus kitus planus, įskaitant vokiečių brigadą, divizijos kūrimą ir panašiai. Tai yra baziniai dalykai, kuriuos planuojame ir kuriuos turime padaryti. Branduolinis atgrasymas yra visai kito lygmens klausimas. Nemanyčiau, kad artimiausiu metu resursų skyrimas tam būtų pati prasmingiausia ir pragmatiškiausia saugumo politikos strategijos dalis.
Šaltinis: TV3.LT
