Mes, lietuviai, turime polinkį iliuzijoms. Poeto Jono Strielkūno visiems žinomame eilėraštyje, kuris prasideda „Lietuva – akmuo prie slenksčio seno, ir lietaus lašelis debesy“, yra eilutė „Lietuva su pagonybės mitais“, ir, jei pagalvoji, tai mūsų problema yra ne pagonybė ir tikrai ne vien pagoniški mitai.
Mes galvojame, kad mūsų tikrai labai graži gamta, nors realiai ji neįstabi, išskyrus Nerijos kopas.
Mes galvojome ir tebegalvojome, kad mūsų nepriklausomybės kovas sekė visas pasaulis ir jomis žavėjosi bei jas prisimena.
Mes manome, kad lietuviškas maistas yra unikalus ir iš kojų verčiantis, nors tai tėra normali regioninė Rytų Europos maisto versija, lydinys iš lenkiško, baltarusiško, rusiško ir vokiško, nelabai sveiko, šiaurietiško, kaloringo bei daug angliavandenių turinčio maisto, smarkiai termiškai apdoroto.
Andrius Užkalnis
FOTO: Andrius Ufartas | Delfi
Mes (dar visai neseniai) manėme, kad Jungtinės Amerikos Valstijos mus pasiruošusios ginti bet kokia kaina vien todėl, kad mes esame geri ir teisūs, o NATO „budriai saugo milžino jėga“, kai rašė išdavikė poetė Salomėja Nėris apie savo mylimą sovietiją.
Nuo 2022 metų mes, genami savo paprastumo ir naivumo, o gal ir noro apsiginti psichiką nuo karo siaubo, įsivaizdavome Ukrainą kaip vientisą, tobulą ir viena kryptimi žiūrinčią gėrio salą.
Tiesa, žinoma, yra tai, kad Ukraina, kovojanti su Rusijos agresija, yra reikšmingas mūsų saugumo faktorius, ir visa mūsų pagalba Ukrainai yra teisinga bei reikalinga, nepaisant vis labiau kraupinančios korupcijos, Ukrainos vidinės disfunkcijos ir jos skandalų, šaukimo į kariuomenę prievartos ir neteisėtumo bei žmonių bėgimo kuo toliau nuo savo šalies.
Tačiau Lietuvos atvertos rankos ir svetingumas Ukrainos pabėgėliams neturi ir negali reikšti licencijos ignoruoti didelę ideologinę bei kultūrinę kainą. Ukrainos atveju tai ne taip akivaizdu, kaip kalbant apie Baltarusiją: groteskiška, neefektyvi ir netikus Baltarusijos prezidentė tremtyje, Sviatlana Cichanouskaja, sugebėjo įtikinti net ir akluosius, kad Baltarusijos opozicija yra tokia liūdnai komiška ir beviltiška, kad negalėtų administruoti net bulviakasio, ne tik šalies.
Baltarusijos litvinistai su pretenzijomis į Lietuvos teritorijas, istoriją ir Vilnių savo aršumu ir įžūlumu yra tokie, kad net Rasą Juknevičienę gali ilgainiui įtikinti, kad ten ne vargšė tyra kenčianti šalis-severiutė su vienu barmalėjumi-prezidentu Lukašenka.
Tačiau mes nenorime galvoti apie tai, kad daugelis į Lietuvą atvykusių asmenų su Ukrainos pasais visiškai nėra Ukrainos patriotai ir karo pabėgėliai. Kokie nors rusakalbiai rusai iš Donecko, Luhansko ar net Charkivo visiškai nebūtinai yra europietiškų vertybių gerbėjai. Daugelis yra paprasčiausi ekonominiai migrantai, kurie Ukrainoje nesimokė ukrainiečių kalbos ir jos nemoka, nes be jos galima buvo apsieti, o Lietuvoje visais įmanomais būdais bando išvengti lietuvių kalbos mokymosi, nes kam čia reikia, vis tiek po poros metų važiuosime į Vokietiją, nelygu, kur pašalpos bus geresnės ar kur bus palankesnės sąlygos.
Čia mūsų iliuzija, kad visi migrantai iš Ukrainos yra dėkingi Lietuvai ir mums, kaip prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuris atvirai ir nuosekliai rodo mums palankumą bei dėkingumą.
Skaudus Ukrainos poveikio faktorius Lietuvai, praėjus jau beveik keturiems dešimtmečiams nepriklausomybės, yra toks, kad Ukraina, nors ir per ketverius agresijos metus (ar per 12 metų, jei skaičiuosime nuo Krymo aneksijos) susiformavo, kaip save suvokianti nacija, visgi yra dar kūdikystės stadijoje, kiek tai apima Vakarų vertybes.
Ukrainiečiai yra giliai sovietiniai, slaviški bei rusiški žmonės ir nevalingai vėl neša Lietuvon tai, nuo ko mes sunkiai, sukandę dantis, po truputėlį, kovodami su savo pačių tėvais ir seneliais, stengėmės išsivaduoti 40 metų.
Rusiški ir ukrainietiški filmai, rusiška muzika ir slaviško šansono akordų progresijos, anekdotai apie Pėtką ir Čiapajevą, krokodilą Geną bei Čeburašką, legendos apie nuostabią sovietinę kariuomenę (kurioje, beje, ukrainiečiai karininkai ir puskarininkiai lietuviams buvo tiek pat bjaurūs ir žiaurūs, jei ne bjauresni ir bjauresni, negu rusai), sovietinės ubagystės maisto tradicija su majonezu pagrindiniame vaidmenyje, ligi šiol smaugianti Lietuvą ir jos pažeistus bei sužeistus skonius, sovietiniai asociacijų laukai, pasakojimai apie ukrainiečius Nikitą Chruščiovą ir Leonidą Brežnevą (jie buvo Sovietų Sąjungos valdžioje 29 iš 50 Lietuvos okupacijos metų) – visa ta sovietinė blogio košė, apie kurią rašau jau ketvirtį amžiaus, vėl ateina su daugeliu ukrainiečių, kurie, be jokių blogų norų, yra slaviškos kultūros pasiuntiniai.
Ukrainietė moteris
FOTO: Shutterstock
Jau rašiau apie ukrainiečius sunkvežimių vairuotojus, myžančius degalinėje tiesiai ant žemės, kad į tualetą nevaikščiotų, vairuojančius kaip laukiniai 1990-aisiais, pavežėjus neprižiūrėtais ir sudrožtais pavojingais automobiliais, važiuojančius per raudoną ir nepaisančius kelių eismo taisyklių. Turiu galvoje visą tą gaivalą, kuris vėl ateina ir infekuoja kultūriškai mūsų emocinę ir asociacijų erdvę, kuri dar taip neseniai išsigydė bei pradėjo suktis į Vakarus.
Štai smagi iliustracija apie kultūrinį palikimą. Žinote, kas suvienija rusų, baltarusių ir ukrainiečių rusakalbius? Ir kas mums atrodytų kaip visiškas nupušimas?
Moteris iš Ukrainos internete rašo apie tai, kaip jos vyras, atėjus šiltiems orams, velkasi šortus ir su jais ne tik šašlykus kepa, bet ir po miestą vaikšto, į parduotuvę (tik pagalvokite) eina, dar šiek tiek ir gal net į darbą eis, juo labiau, kad jam darbe su klientais dirbti nereikia ir biure yra tokių atsilupėlių, kurie sėdi su šortais darbo vietoje! Autorė pakraupusi ir klausia kitų mergaičių (dievočkų), ką daryti, ar reikia jį labiau paspausti, kad nedarytų šeimai gėdos?
Vieningame solidarumo pliūpsnyje rusakalbės moterys iš visos plačiosios buvusios sovietinės tėvynės deklaruoja, ir tai vyksta šiais 2026 mūsų Viešpaties metais, kad per daug jau prisinešė visokių Vakarų papročių, reikia kažkokias ribas nustatyti. Ir jokio atskirumo tarp rusų, baltarusių ir ukrainiečių čia nėra: diskusijoje visi yra toje pačioje kultūrinėje erdvėje.
Skaitai tą slavių matrioškų pokalbį ir supranti, kad visos tos šalys nuo mūsų yra atsilikusios maždaug 40 metų: 1986 metais mane Varėnoje išvarė iš valgyklos, nes buvau su šortais.
Tai tik mažas ir labai lengvabūdiškas pavyzdys apie tai, kad kultūrinis ir ideologinis bendrumas, kurį mes įsivaizduojame esant su Ukraina ir jos piliečiais, yra daugiau lietuviška svajonė bei iliuzija, lygiai tokia, apie kokias aš kalbėjau teksto pradžioje.
Mes pelnytai ir teisingai džiaugiamės, kad mūsų šalis (kaip ir Lenkija, Latvija ar Estija) nėra taip islamizuojama ir nepasiduoda trečiojo pasaulio antplūdžiui, kaip Britanija, Vokietija ar Prancūzija. Bet „Čiornyj Bumer“, „Brigada“, fašistinis „Brat 2“ ir „Slovo pacana“, kaip ir velionio Eldaro Riazanovo filmai, nešantys sovietiškumo užkratą, nėra niekuo geresni. Kai girdi lietuvius, kurie nuoširdžiai didžiuojasi, kad pirmasis Alos Pugačiovos vyras buvo lietuvis, kartais kyla klausimas, ar mes tikrai buvome pasiruošę laisvei ir oriam gyvenimui.
Ukrainiečiai tebėra mūsų draugai, ir bus. Bet prašyti draugo, kad nevilktų mums į namus savo nuodingų šiukšlių, nėra nei negražu, nei perdėtai jautru.
Šaltinis: DELFI.LT
