„Durnių laivas“ – knyga, kurios aktualumas neišnyko ir po dvidešimties metų
Visoje Lietuvoje žinomą knygą „Durnių laivas“ rašytojas, visuomenės ir politikos veikėjas Vytautas Petkevičius parašė 2003 m. ir šiuo savo žingsniu sukėlė iki šiol nematytą ažiotažą. Juk tai buvo knyga apie permainingą Lietuvai laikotarpį, kurinys, pašiepiantis ne vieną prieštaringai vertinamą politiką, visuomenės veikėją, net mėgstamus ir gerbiamus rašytojus.
„Laivas, koks jis bebūtų – didelis ar mažas, kas jį valdytų, – taikūs pirkliai arba piratai, kur jis beplaukiotų, – audringoje jūroje ar plūduriuotų uoste, – vis viena yra šiokia tokia savarankiška valstybė, atsakinga už savo žmones ir jų likimus… Ko negalima pasakyti apie mūsų respubliką. Politinių veidų ir šaržų galerija“, – sakoma šios knygos aprašyme.
Aštrus knygos aprašymas leidžia suprasti ir jos turinį, kuris domino mases. Dalis piliečių su malonumu skaitė šį kūrinį, dėkojo jo autoriui už gerą dozę humoro ir sarkazmo, be kurio Lietuvos politinių įvykių bei realijų neretai įvertinti tiesiog neišeina.
Tačiau būta ir pasipiktinusių. Rašytojas Kazys Saja sakė, kad „Durnių laivas“ yra „pati niekšingiausia knyga, išleista per 14 nepriklausomybės metų“. Poetas Sigitas Geda teigė, kad buvo vienas labiausiai „apdrabstytų“, juk viešai buvo išvadintas alkoholiku[1]. Rašytojai Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius viešai paskelbė apie knygoje minėtus tikrovės neatitinkančius faktus, susietus su jų vardais.
Tačiau vienas iš labiausiai pasipiktinusių buvo profesorius Vytautas Landsbergis – juk „Durnių laive“ kalbama apie mažiau nei garbingus jo tėvo praeities etapus, tokius kaip bendradarbiavimą su Hitleriu ar KGB. Dėl to V. Landsbergis net kreipėsi į teismą su į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu rašytojui, prašydamas įpareigoti atsakovą viešai paneigti jo nurodytus tikrovės neatitinkančius teiginius, priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.
Kaip ir buvo galima manyti iš anksto, teismas nusprendė patenkinti V. Landsbergio ieškinį, nurodė, kad V. Petkevičiaus knygoje „Durnių laive“ paskelbti teiginiai pažemino V. Landsbergio velionio tėvo garbę ir orumą, o knygą su šiais teiginiais uždrausta platinti.
Tačiau kūrinys ir toliau domina visuomenę, keliauja iš rankų į rankas. Ir ne be reikalo. Be kontraversiškų ir prieštaringų pareiškimų, V. Petkevičius pasidalino ne viena net šiai dienai aktualia įžvalga bei prasminga mintimi, atspindinčia šalies politikos problemų esmę. Atrodo, kad nesvarbu apie kokį metą kalbama, Lietuvos vidaus politikos be sarkazmo gaidelės vertinti tiesiog neįmanoma.
Svajonių nepriklausomybės revoliucija išsigimė ir tapo nežmoniška
Jau knygos „Durnių laivas“ pratarmėje apie „Lietuvos demokratijos triumfą“, praeities laisvės kovas ir pasiektas pergales V. Petkevičius pasisakė aštriai ir be užuolankų.
„Šiandien nedaugelis Sajūdžio iniciatyvinės grupės narių drįsta blaiviai vertinti savo pačių veiksmus ir pripažinti, kad jų dėka dainuojančioji revoliucija mūsų šalies istorijoje tapo tik dar lietuvių tautai neregėto ekonominio, kultūrinio ir moralinio nuosmukio pradžia. Humanitariniu požiūriu mums visiškai nepasisekė, ji per greitai išsigimė ir tapo nežmoniška. Tai yra mažumos revoliucija daugumos sąskaita, kuri mus sugrąžino į tarpukarį“, – rašė V. Petkevičius.
Autorius taip pat jau 2003 m. kalbėjo apie tai, ką dažnai girdime ir šiandien: laisvoje Lietuvoje neretai pažabojamos pagrindinės žmogaus laisvės bei teisės.
„Laikui tarsi nepavaldūs landsbergistai ne tik neįtvirtino nepriklausomybės, taip lengvai atkurtos, tai atėmė iš mūsų piliečių pagrindines laisves — laisvę gyventi, valgyti, laisvę dirbti, kurti, auklėti raštingus vaikus. Žmonių ramybė, apie kurią mes, judėjimo įkūrėjai, tada net negalvojome, šiandieninėje Lietuvoje yra visiškai sugriauta, ir tam sutrukdyti negalėjo net Bažnyčia“, – rašyta pirmuosiuose „Durnių laivas“ puslapiuose[2].
Elitas nusisuko nuo savo žmonių, o tai veda link demografinės katastrofos
Knygoje „Durnių laivas“ išmaniai pastebėta ir prieš keletą dešimtmečių tokia aktualia dar tikrai nebuvusi demografinė krizė bei Lietuvos kaimų, miestelių nykimas. Nors viena politikų karta po kitos kartoja tuos pačius lozungus apie dėmesį provincijai, gimstamumo skatinimą, paramą šeimoms, matome, kad lietuvių nesuskaičiuojama jau net trijų milijonų.
„Mes merdim. Šiandien mūsų socialinė degradacija tapo nebesuvaldoma. Landsbergininkai mūsų gyvenimą pavertė socialiniu darvinizmu. Mažuose Lietuvos miesteliuose lyg vivisekciniame poligone nyksta gyvybė. Pakirstas lietuvių pasitikėjimas savimi. Inteligentija visiškai nusisuko nuo savo liaudies ir jos gyvenimo problemų, todėl ir pati tapo nereikalinga. Artėja demografinė katastrofa. Kas atsakys už tuos didžiulius nuopolius ir laimėjimus?“, – rašoma knygoje.
Lietuvos žmonės – vis dar dvasios baudžiauninkai?
V. Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“ pastebėjo vieną išskirtinių lietuvių tautos bruožų: užuot supratus, pulti, kritikuoti ir kaltinti, o paskui tuo jau tarsi gėdytis ir drovėtis.
„Lietuva nedidelė. Mes negalime savo kūrybiniame kelyje išsilenkti vienas kito, kaip rusų ar amerikiečių literatai. Kad ir tylomis, susukę žandus privalome praeiti vienas pro kitą. Aš dabar labai dažnai prie savo namų slenksčio sutinku tuos rašytojus, kurie mane teisingai ar neteisingai kritikavo, kurie daužė ir mokė, kurie kupuriavo ir draudė arba sprendė mano kūrinių likimą… Aš su jais visas sveikinuosi, paduodu ranką. Man kartais gėda to jų nepatogumo, atsiprašinėjančių akių, bet taip matyti ir turi būti..Ne kartą ir aš esu patekęs į panašią būklę“, – rašė jis.
V. Petkevičius vis dėlto į dienos šviesą iškėlė ir nemalonią temą bei klausimą: ar tikrai lietuviai išsivadavo iš baudžiauninkų bei vergų gniaužtų, tokio gyvenimo šleifo?
„Tačiau baisiausia man už tuos, kurie labiausiai persitvarkė ir kurie vėl kritikuoja, ir daužo mane už tai, kad per mažai eau ryžtingas tame tik iš paviršiaus neberaudoname, bet žalmargame piktų ir beprasmių žodžių bliūde. Stebėdamas tuos nepaprastai griežtus, bet kažkodėl vis dar prezidiumuose tebesėdinčius persivertėlius, dabar puikiai suprantu, kodėl mūsų šalyje taip ilgai galėjo tarpti stalinizmas, kodėl taip staiga ūgtelėjo nacionalizmas, kodėl taip žiauriai proteguojamas didžiavalstybinis šovinizmas. Tik todėl, kad dvasioje mes vis dar esame biaudžinininkai“, – rašė rašytojas V. Petkevičius.
Šaltinis: 77.lt
