Ketvirtadienį Lietuvą apskriejo skaudi žinia apie net 5 šimtukus iš valstybinių brandos egzaminų pelniusios 19-metės Anastasijos mirtį. Tą rytą jauna mergina buvo apdovanota už savo pasiekimus, o popiet jos automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir įvyko mirtinas susidūrimas su krovininiu automobiliu.
Ši nelaimė užminė daug klausimų tiek Lietuvos gyventojams, tiek žuvusiosios tėvams. Vieni spėliojo, kad galbūt dėl jauno amžiaus vairuotojai pritrūko patirties lenkiant automobilį, kiti svarstė, galbūt lenkiamas automobilis nenorėjo leisti jo aplenkti.
Vis tik abejones ir spėliojimus prasklaidė Anastasijos tėtis Giedrius Kaukas, kuris pranešė, jog tądien dukra dirbo naktinėje pamainoje degalinėje, vėliau vyko į apdovanojimų ceremoniją, tad vairavo mažai miegojusi.
„Mes bandėme ją įkalbėti nevairuoti pačiai. Ji sakė, kad dieną niekada negali užmigti. Ir užmigo amžinai…“ – liūdnai rašė tėtis.
Nedidelis nuovargis lygus lengvam girtumui
Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į „Rigveda“ mokymo centro mokymo vadovą Dalių Bajorūną, kad jis plačiau pakomentuotų, kaip nuovargis gali atsiliepti vairavimui.
Pašnekovas nurodė, kad jam Anastasijos avarijos situacija yra žinoma, o jos tėvai atkreipė dėmesį į reikšmingą problemą – vairavimą pavargus.
„Pirmiausia verta prisiminti, kad Kelių eismo taisyklėse aiškiai nurodyta: draudžiama vairuoti transporto priemonę susirgus ar pavargus, jei dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui.
Vis tik viena didžiausių problemų šiandien yra vairuotojų edukacija. Nors mokymo programose temos apie nuovargį ir saugų vairavimą yra numatytos, jų svarba ne visada tinkamai suprantama“, – dalijosi jis.
Pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu egzistuoja galimybė laikyti teorijos egzaminą eksternu, nelaikant visų vairavimo mokyklos kursų.
Vis tik, anot mokymų vadovo, tai yra problema, nes dažniausiai dalis žmonių galimus klausimų variantus išmoksta mintinai, taip išlaiko egzaminą, tačiau realaus pasirengimo saugiai vairuoti neturi.
„Kalbant apie nuovargio poveikį, jis pirmiausia mažina koncentraciją ir dėmesingumą. Pavargęs žmogus prasčiau vertina situacijas, sulėtėja jo reakcija, o kraštutiniais atvejais vairuotojas gali net užsnūsti prie vairo.
Yra seniai žinomas teiginys, kad vairuojant tris valandas be pertraukos vairuotojo būklė tampa panaši į lengvo apsvaigimo nuo alkoholio būseną, todėl po ilgo vairavimo žmogus tampa ne toks budrus ir ne taip aiškiai mąsto“, – sakė D. Bajorūnas.
„Mikro miego“ epizodai
Atsižvelgiant į tai, kad toks vairavimo intarpas gali atitikti lengvą girtumo būseną, pasiteiravome mokymų vadovo, o kas nutinka vairuojantiems 8 ir daugiau valandų.
„Paimkime pavyzdį: keleivius po Europą vežančių mikroautobusų vairuotojai kartais kelyje praleidžia itin daug laiko. Esu girdėjęs žmonių pasakojimų, kad jie grįžta iš Vokietijos praktiškai nemiegoję.
Dirbant su profesionaliais vairuotojais ir vedant jiems mokymus pagal 95 kodo programą, nuovargiui skiriama atskira tema. Svarbiausia yra atpažinti pirmuosius požymius.
Dažnai žmogus galvoja: „Dar šiek tiek pakentėsiu“, nors jau pastebi, kad sunkiau susikaupti, nebeatsimena tam tikrų veiksmų ar net negali tiksliai prisiminti, kas vyko prieš kelias minutes“, – niūriai pasakojo jis.
D. Bajorūnas teigė, kad tokios situacijos yra pavojingos dėl vadinamųjų „mikro miego“ epizodų. Jų metu vairuotojas vairuoja, tačiau vėliau paklaustas nebegali prisiminti, kas tuo metu vyko.
„Bėda ta, kad kartais net ir kelių sekundžių užtenka rimtai nelaimei“, – teigė jis.
Didžiausia grėsmė vairuojant kyla šiems žmonėms
Pasidomėjus, kokių profesijų atstovams, pašnekovo nuomone, kyla didžiausia grėsmė vairuoti pavargus, jis nurodė – dirbantiems naktinėse pamainose.
Vis tik pašnekovas pridėjo, kad tuo problema neapsiriboja, nes neretai vairuodamas žmogus dar galvoja apie darbą, sprendžia problemas, o taip tarsi paskęsta savo mintyse.
„Labai svarbu atskirti vairavimą nuo kitų veiklų. Vairuojant pagrindinis dėmesys turi būti skirtas keliui. Kuo daugiau minčių nukreipia dėmesį kitur, tuo didesnė rizika suklysti“, – aiškino jis.
Ne ką mažesnė problema už nuovargį yra stresas. Pašnekovo teigimu, įvairūs kasdieniniai reiškiniai – nerimas dėl darbo, nepažįstamas miestas, baimė suklysti, – taip pat apsunkina vairavimą.
„Kiekvienas žmogus stresą išgyvena skirtingai, todėl labai svarbus yra savęs pažinimas. Reikia mokėti atpažinti savo reakcijas ir suprasti, kada emocinė būsena jau pradeda trukdyti saugiai vairuoti“, – tikino jis.
Taip pat, anot jo, sutiuaciją apsunkina faktorius, kad žmogus yra jaunas vairuotojas. Anot jo, dažnai problema yra ne patirties stokoje, o lengvabūdiškame požiūryje į riziką ar atsakomybę.
Specialistas pasakojo pats savo darbe matantis, kad kai kurie į pavojus žiūri pernelyg atsainiai, neįvertina, kokias pasekmes gali sukelti neatsargus elgesys.
„Svarbu suprasti, kad automobilis nėra tik patogumo ar malonumo priemonė. Kelyje sprendžiami gyvybės ir sveikatos klausimai. Eismo įvykiai gali turėti labai skaudžių pasekmių tiek pačiam vairuotojui, tiek visiškai nekaltiems žmonėms.
Tad atsakingas požiūris, gebėjimas laiku pailsėti ir sąmoningas savo būsenos vertinimas yra vieni svarbiausių saugaus vairavimo elementų“, – sakė jis.
Kaip elgtis pajutus nuovargį vairuojant?
Galiausiai pasiteiravome pašnekovo, ką jis patartų Lietuvos vairuotojams, kad pavyktų sumažinti riziką arba visiškai išvengti skaudžių nelaimių kelyje.
Jo teigimu, nors profesionalūs vairuotojai turi laikytis darbo ir poilsio režimo reikalavimų, vis tik panašių reikalavimų B kategorijai nėra.
„Svarbu suprasti ir tai, kad net jei pats vairuoji atsakingai, laikaisi taisyklių ir esi pailsėjęs, kelyje gali pasitaikyti kitų vairuotojų, kurie dėl nuovargio priima neteisingus sprendimus. Tai pavojus visiems eismo dalyviams.
O jei jau jauti nuovargį, pats geriausias receptas yra labai paprastas – sustoti ir pailsėti. Žmonės dažnai bando įvairius būdus, pavyzdžiui, prasidaro langą, pasileidžia garsią muziką ar ieško kitų priemonių neužmigti, tačiau tai nėra tikras problemos sprendimas. Pagrindinė priemonė visais atvejais išlieka poilsis“, – pabrėžė mokymų vadovas D. Bajorūnas.
Jis neslėpė, kad „stabdžio įjungimas“ tiek automobiliui, tiek sau yra naudingas, nes įvairūs triukai lemtingą akimirką gali nepadėti.
Vis tik, pasak jo, technologijos šiuo metu jau žengia į priekį ir automobilių gamintojai nuolat kuria įvairias pagalbines sistemas.
„Vienos jų stebi vairavimo stilių, vairo judesius ir jų pokyčius. Kitos analizuoja galvos padėtį, vairuotojo elgesį ar automobilio judėjimą eismo juostoje.
Pavyzdžiui, jeigu automobilis pastebi, kad vairuotojas pradeda krypti iš savo eismo juostos neįjungęs posūkio signalo, sistema gali įspėti apie galimą nuovargį arba dėmesio stoką, tačiau net ir moderniausios technologijos nepakeičia poilsio“, – paaiškino jis.
Širdį veriantys tėčio žodžiai
Anksčiau naujienų portalas tv3.lt rašė, kad Anastasijos tėtis socialiniame tinkle Facebook paviešino atvirą laišką, kuriame aptarė įvykio aplinkybes bei plačiau papasakojo apie mylimos dukros gyvenimą. Kalbėdamas apie lemtingos dienos įvykius, Giedrius Kaukas rašė:
„Anastasija nelenkė automobilio, ji buvo gera ir atsargi vairuotoja ir visada vengė rizikingų situacijų.
Toje vietoje buvo lygus ir matomas kelias, kur nebuvo įmanoma nepastebėti atvažiuojančios didelės mašinos ir iššokti prieš ją. Deja, iki galo mes turbūt ir nesužinosime, kas iš tiesų nutiko.
Ji turėjo vaizdo registratorių priekyje ir gale, tačiau policija rado jame suskilusią atminties kortelę ir neaišku, ar bus galimybė atkurti įrašą.
Norėdama būti savarankiška ir atsakinga už savo gyvenimą, ji iš karto po mokyklos baigimo iki studijų pradžios įsidarbino degalinėje, kur dirbo ir naktines pamainas. Tą dieną ji buvo po naktinės pamainos, po apdovanojimų ceremonijos, mažai miegojus. Mes bandėme ją įkalbėti nevairuoti pačiai. Ji sakė, kad dieną niekada negali užmigti. Ir užmigo amžinai…
Ji buvo tokia gera, kad net ir netikėtai likimo nuvesta į priešingą kelio pusę, ji nevalingai pasirinko iš priekio važiuojančią tokią mašiną, kad nieko nesužalotų, tik save.
Tačiau iki galo turbūt visko ir nesužinosime.
In memoriam…“
Anastasijos tėtis taip pat atsivėrė apie jautrius pirmuosius momentus, kai į pasaulį atėjo dukra bei plačiau papasakojo apie tai, kokia ji buvo kasdienybėje:
„Šaltą vasario naktį Anastasija pas mus atėjo. Mažytė, trapi, be galo graži. Jos pirmieji šliaužtinukai buvo ryškiai rožinės spalvos, rožinė spalva visą gyvenimą jai liko gražiausia spalva.
Mes ilgai rinkome jai vardą – dvi savaites ji buvo be vardo, nes visi vardai atrodė per daug paprasti. Mes sutarėme tik dėl vieno vardo – Anastasija, bet ilgai dvejojome, nes jis atrodė per ilgas, sudėtingas, ne lietuviškas. Iš tiesų jis yra graikiškas – su reikšme „prisikėlusi“. Ir ji pati jau vėliau spręsdavo, kam leidžia savo vardą trumpinti, o kam – ne.
Tragiška avarija Vilniaus rajone (nuotr. Broniaus Jablonsko)
Nuo pat mažens ji žinojo, kad gyvena taip, kaip nori ji pati. Atkaklumas ir savarankiškumas atėjo kartu su ja, ji jau gimusi buvo tokia.
Ji buvo ančių mama. Nuo pat to gimtadienio, kai jos teta Asta padovanojo jai pirmąją taškuotą antį. Balta antis su žaliais taškiukais. Nuo to laiko jos ančių kolekcija tik augo, antys važinėjo mašinėlėmis, maudėsi, gyveno kartu su ja jos gyvenimo žaidimuose. Kalbėjome apie tai, kad iš tiesų, kai turėsime daugiau laiko, auginsime antis ir tada ji bus tikra ančių mama. Nespėjome.
Auginome ją su Mocarto muzika. Dainuodavome Astos vaikų studijoje.
Ji nebuvo drąsus vaikas išorine prasme. Nebūtinai eidavo pirma ant scenos, nebūtinai dominuodavo tarp vaikų. Tačiau kažkaip tyliai ir nepastebimai ji tapdavo geriausia. Visur, kur pati matė prasmę būti geriausia. O ten, kur tą prasmę matydavo tik kiti, – ji tuo nesirūpindavo.
Pirmoje klasėje VGTU inžinerijos licėjuje ji turėjo patį geriausią sielos draugą – Justą. Jie buvo neišskiriami. Tačiau po antros klasės Justas suprato, kad jam jau laikas draugauti su berniukais, ir Anastasija liko be draugo. Ji nesiderino prie mergaičių – ji per pertraukas skaitydavo knygas, tuo metu perskaitė visą Harį Poterį. Ar tai buvo skaudu – turbūt taip, tačiau ji buvo stipresnė. Po 6 klasės bendru sutarimu mes pakeitėme klasę ir ji surado savo geriausias drauges – Gerdą, Kotryną ir Vaivą.
Ji lankė daug būrelių – pradėjo mokytis pianinu, keletą metų šoko – lankė baleto pamokas, Modus Dance. Šokiai jai neprilipo, tačiau su Modus Dance ji pergalingai šoko įvairiose scenose.
Ji buvo labai atsakinga nuo pat pirmos klasės. Niekada nesame kontroliavę, ar ji padarė namų darbus. Nuo pat pirmų dienų tai buvo jos savarankiška užduotis. Ir ji taip tęsė iki pat dabar, kol laikrodžiai sustojo…
Po 8 klasių ji laikė stojamuosius į Vilniaus licėjų ir Žirmūnų gimnaziją. Į licėjų tada neįstojo, nes sustresavo ir matematikos egzamine pasirodė prastai. Tačiau įstojo į Žirmūnų gimnaziją ir dvejus metus ten puikiai mokėsi, sudalyvavo Duke of Edinburgh programoje, nes visą laiką kėlė sau iššūkius – ėjo ten, kur sunku, kur reikia save bandyti, auginti, peržengti savo ribas, nepaisant baimių ir netikrumo.
Drąsa yra ne nebijoti, drąsa yra bijoti, bet vis tiek daryti. Anastasija tai liudijo visu savo gyvenimu.
Bet ji norėjo mokytis licėjuje. Todėl po 10 klasės ruošėsi ir įstojo į Vilniaus licėjaus Tarptautinio bakalaureato programą. Įstojo geriausiais balais iš visų – pirmuoju numeriu. Ar ji tuo gyrėsi klasėje – ne, gal tik po metų mokymosi bendraklasiai sužinojo, kad tai ji yra tas žmogus, įstojęs pirmuoju numeriu.
Jai buvo svarbu turėti draugų, Bet ne bet kokių – tikrų, kurie ne dėl populiarumo, o dėl širdies draugauja. Žirmūnų gimnazijoje ji surado Smiltę, o Vilniaus licėjuje – Ūlą, Mariją, Dorotėją, Justiną. Ji suvienijo drauges iš skirtingų mokyklų. Tai yra nuostabi draugystė, kurią ji puoselėjo, visada rūpinosi susitikti su draugėmis, nepraleisti svarbių pasikalbėjimų, būti kartu.
Namie ji mokė mus visus – planuoti ir įgyvendinti. Licėjaus TB programoje mokytis yra sunku, ne visi net įstoję pabaigia. Reikia viską pradėti laiku, kad suspėtum užbaigti. Mes žinojom, kas yra internalai ir EE, kaip reikia rašyti interpretacijas, ji mums aiškindavo, kaip sąveikauja pasiūlos ir paklausos kreivė ir mes diskutuodavome prie baltos lentos, kaip tai veikia mažmenines kainas. Ekonomika nebuvo jos stipriausia kompetencija – bet būtent ekonomika labiausiai nustebino. Pamenam, ekonomikos egzamino dieną mama liko dirbti iš namų, neplanuotai, bet kažkodėl. Ji ruošėsi ekonomikos egzaminui 14 val. Apie devintą valandą jai paskambino draugė – kodėl jos nėra egzamine? Begaliniame strese ji atlėkė į darbo kambarį, kur mama dirbo. Viską metė ir sėdo į mašiną, kad kažkaip spėtų į egzaminą. Pusę kelio ji verkė, nesuprasdama, kaip galėjo taip suklysti ir supainioti egzamino laiką. Įsivaizduojat, ji tą egzaminą išlaikė aukščiausiu įvertinimu – tai buvo vienas iš tų penkių brandos egzaminų šimtukų. Ji po to pasakojo, kad ekonomikos mokytojas per išleistuves jai pasakė, kad gal jos iki galo neįvertino, nes tokių gerų egzamino rezultatų iš jos nesitikėjo.
Ji mokėdavo nepasakomai susikaupti, susimobilizuoti ir kažkaip nepastebimai, bet viską padaryti geriausiai.
Matematika, chemija, biologija – dėl šių dalykų neabejojome nei mes, nei ji.
Kaip ji surado chemiją? Vienas pagrindinių klausimų, kuriuos ji sprendė jau nuo 8 klasės – ką ji mokysis, ką ji veiks gyvenime? Kas bus ta prasmė ir tas tikslas? Žirmūnų gimnazijoje chemijos mokytoja jai pasiūlė aplikuoti ir pasimokyti Vilniaus universiteto chemijos mokykloje „Pažinimas“ – tai chemijos mokykla moksleiviams, bet jau universteto stiliumi. Ji baigė su pagyrimu. Kai mes kalbėjome, ar jai ten verta stoti – mes sakėme – nepabandysi, nesužinosi. Sutarėme, kad tai bus testas – ar jai patinka chemija. Ir jei patiks, ji tiksliai žinos, kur studijuoti po mokyklos. Taip ir buvo – jai patiko chemija, laboratorijos, biuretės, traukos spintos, tyrimai ir rezultatai. Taip ir liko chemija – apsisprendimas studijoms.
Prancūzija jos gyvenime buvo svarbi. Svajonių šalis. Ji mokėsi prancūzų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą, bet jau pradžioje stengėsi ir papildomai – mokėsi per DuoLingo. Ji taip sugalvojo pati, be mūsų įsikišimo ar skatinimo. Pirmoji meilė gimė iš prancūzų kalbos, ji mokėsi prancūziškai, jis – angliškai, ir DuoLingo juos suvedė. Bendravo daug nuotoliu, o po to visi nuvykome į Paryžių, kur jie susitiko Disneilende ir praleido vieną fantastišką dieną stebuklų parke.
Ji turėjo daug svajonių – net ne svajonių, o planų dėl savo gyvenimo ir Prancūzijos. Jos tikslas buvo – studijuoti Prancūzijoje. Ji tai ir padarė – įstojo į Strasbūro universiteto chemijos programą, įstojo ir į Ženevos universitetą, bet pasirinko Strasbūrą. Su magiškai gražia prancūzų kalba. Jau už mėnesio mes turėjome išvykti ir ją nuvežti į Strasbūrą, kur būtų pradėjusi prancūziškąjį savo gyvenimo etapą. Išvyko, tik ne į Strasbūrą..
Jos pirmoji svajonė buvo turėti kepyklėlę Prancūzijoje. Desertai – jos magija. Ji rašė – „Baking is the therapy you can eat“. Jau daug metų mes neperkame desertų – ji išlepino mus savo kūriniais. Aistra šokoladui tapo net mūsų šeimos juokavimu… Paskutinis pyragas, kurį ji mums iškepė – cukinijų. Pritarkavom tiek cukinijų, kad vienam pyragui buvo per daug. Ji sakė, kad iškepė du skirtingus. Tikėjomės vieno šviesaus, kito – šokoladinio. O pasirodo, jie abu buvo šokoladiniai, su šokolado gabaliukais, o skyrėsi tik tuo, kad vienas jų buvo ir iš viršaus aplietas šokoladu…
Savo desertų kūrybą ji publikavo Instagrame SucretteBakery vardu. Prancūziškai Sucrette – cukrus. Ji neturėjo tikslo tapti influencere, tačiau dalinosi savo kepimo istorijomis, receptais ir patarimais. Pirmieji metai nebuvo labai sėkmingi peržiūrų skaičiumi – tačiau ji nesustojo, ji ieškojo, kaip filmuoti, kaip įgarsinti, kur turi stovėti kamera, kokiu greičiu turi keistis kadrai. Ji eksperimentavo ir paskutiniai jos filmukai jau buvo sėkmingi – ji augino savo auditoriją atkakliai ir jai tai sekėsi. Ši paskyra yra Instagrame – ir bus amžinai.
Kita jos aistra – fotografavimas. Ji darydavo fotosesijas, beveik visada su savimi nešiojosi fotoaparatą, ieškodavo stiprių kadrų – įdomaus kampo, fotografavo gamtą, šunį, katinus, save, drauges, miestus, kelionėse ji būdavo mūsų šeimos fotografas ir po kelionių darydavo filmukus. Ji paliko daugybę gražių meniškų nuotraukų – apie gyvenimą, kuris yra gražus ir spalvingas.
Ji buvo stipri. Labai stipri. Ji su niekuo nesipyko – ji tiesiog turėjo savo nuomonę ir atkakliai jos laikėsi. Ji turėjo planus – ir kambaryje ant lentos žymėdavosi, ką planuoja padaryti, kada ir žymėdavo padarytus dalykus.
Gyvenimą Strasbūre ji buvo suplanavusi iki smulkmenų. Ji pati surado visas galimas gyvenimo vietas, suaplikavo, rinkosi atsakingai, viską pati sužinojo apie sveikatos priežiūros sistemą, susiorganizavo visus reikiamus dokumentus. Mes tik buvom šalia, kai reikėjo pasitarti. Per Google Maps ji išvaikščiojo visą Strasbūrą, susirado visus maršrutus nuo būsimų namų iki universiteto. Strasbūro gatvės jau turės jos atminimą.
Šią vasarą ji dirbo Circle K degalinėje. Iš naujokės greitai tapo geriausia. Labai didžiavosi, kai pamainoje jau mokė naujokus ir buvo atsakinga už visų darbą. Kaip ir visur – tyliai ir nepastebimai ji tapo geriausia.
Ji norėjo būti savarankiška. Investavo savo pinigus. Turėjo prieaugį, ji žinojo, ką daro ir ką nori pasiekti. Rašė knygas – fantasy stiliaus, istorijas su sudėtingais siužetais. Pritrūko laiko pabaigti. Ji ir piešė – dažniausiai antis.
Anastasija nuostabiai suderino kūrybiškumą ir atkaklumą. Mūsų šeimos verslui sugalvojome idėją padaryti pins‘us – segtukus į drabužio atlapą. Anastasija pasiėmė šią užduotį sau – ji sukūrė šermukšnio šakelės dizainą, pakuotę, surado, kas gali pagaminti, užsakė gamybą. Mes ir dabar juos turime, tačiau toje kelionėje namo ji buvo be šio pinso. Šermukšnis buvo bejėgis ją apsaugoti šį kartą…
Anastasija buvo gera tyliai. Be šou ir garsaus pripažinimo. Gyveno taip, kad nejučia tapdavo geriausia. Geriausia drauge. Geriausia mokine. Geriausiu žmogumi.
Ji išeina tokiomis gražiomis ir ramiomis vasaros dienomis.“
Įrašo pabaigoje jis nurodė atsisveikinimo detales:
„Atsisveikinimo ceremonija bus antradienį, liepos 28 d., 10:00-12:00, Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22), 6 salėje.
Susirinkime ir palydėkime ją į jos svajonių šalį per rožinę gėlių jūrą.“
Skaudus eismo įvykis
Primename, jog policija skelbė, kad avarija įvyko liepos 23 d. apie 14 val. 30 min. Vilniaus rajone, Ažulaukės kaime, Nemenčinės g.
Automobilis „BMW 116“, vairuojamas moters (gimusios 2007 m.), lenkiant automobilį „Ford Galaxy“ (vairavo vyras, gimęs 1978 m.), išvažiavo į priešingą eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu krovininiu automobiliu „MAN TGA 26.350“, kurį vairavo vyras, gimęs 1963 m.
BMW kliudė automobilį „Ford Galaxy“.
Per eismo įvykį sužalota automobilio BMW vairuotoja. Deja, jos gyvybės išgelbėti nepavyko. Apie 16 val. 15 min. nuo patirtų sužalojimų ji mirė greitosios medicinos pagalbos automobilyje.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Šaltinis: TV3.LT
