Ūmūs psichikos ligoniai guldomi po „ginti, saugoti, padėti“ traukiniu
Dujos, elektrošokas, 5 šūviai ir nuginkluoti „kastuvuotos“ sutrikusio elgesio moters negebantys policininkai – suvokiama protu ir suvaldoma nepalyginama paprastesniu būdu, tačiau išvengti brutalių veiksmų – it dorojantis su kovinių sportų čempione – šįsyk nepavyko[1]. Pastarieji šaudė tol, kol dingo bet kokie gyvybę rodantys ženklai – beveik kaip eilinės įskaiton įtrauktos šeimos atveju, kuomet diržo su sagtimi „elektrošokas“ pasitelkiamas vakarinių stalo žaidimų su „nepaklusniais“ vaikais metu. Nepaisant to, į šią kritišką situaciją atsakoma Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės taip pamėgta tyla.
Suprantama, jog tam tikromis aplinkybėmis ginklą panaudoti yra būtina. Tačiau kaip reaguoti pasitikėjimą savo šalimi ir saugumu beprarandančiai liaudžiai, pareigūnams giriantis pernelyg delikačiu psichologiniu bei koviniu pasirengimu? Negi įvairioms psichikos ligoms mušant pavojaus varpais, vienintelis būdas šio reiškinio išvengti – visus paeiliui nušauti?
Reaguojant į nevaldomą situaciją, logiška reikalauti A. Bilotaitės atsakomybės, koreguojant reformas policijos sistemoje – nebent pritariame stūmimui po traukiniu depresyvių gimdyvių, alkoholio liūne paskendusių tėvų ar smurtą šeimose patiriančių psichologinėmis traumomis išvagotų mamų. Nes būtent taip atrodo visuomeninis nesaugumas, apsuptas – kaip dabartinė patirtis rodo – nelabai stabilų (neprofesionalių) valstybės pareigūnų bei tarnautojų (tai vaiką iš motinos išplėšia, tai moterį padrikais šūviais sušaudo).
Šiuo atveju protestuoti reikia ne tik prieš tokius atominius ginklus, kaip Gyvenimo įgūdžių programa ir masiškai kertamų miškų suma, bet ir ištarti garsų „Ne“ iš kelio valomų nepalankių / neperprantamų / valstybei nenaudingų asmenų egzekucijai.
Šaudyti į nesveiką moterį – tai pasiruošti šaudyti į bet kurį iš mūsų gavus nurodymą
Vilniaus rajone nušovus medikus ir pareigūnus neva puolusią moterį, išaiškėjo vienas svarbus dalykas: įvykis netelpa į jokius sveikos logikos rėmus, ypač gūdžiais gerovės valstybės laikais, kai dorojantis su situacija imamasi kraštutinių priemonių. Nors JAV tai normali praktika, pratylėjus Garliavos skandalą 2012-iais, deja, pasipylė savivalių kaip iš gausybės rago ir Lietuvoje.
Šaudyti į nesveiką moterį – tai jau praktiškai pasiruošti šaudyti į bet kurį iš mūsų gavus komandą. Galiausiai, net ir šioje potekstėje egzistuoja ne visiems matoma užsklanda: teisminiame procese gintis palankiau, kai žmogus, prieš kurį buvo panaudotas šaunamasis ginklas yra miręs.
Kontroversišką tautiečių dėmesį prikausčiusią situaciją ir jos motyvą galima „pagrįsti“ remiantis keliais aspektais: paruošimo baze sutrumpinant mokymus ir mokymų kokybe; policijos pareigūnų brigados struktūra; darbo krūviu; ir teisine reforma. Visgi tai, kad dėl šio įvykio A. Bilotaitė užsisklendė tylos šydu, pasako vieną: incidentas „galimai“ nebūtų nutikęs, jeigu Lietuvoje nevyktų politinė policijos reforma.
Paradoksalu, bet jeigu matote, kad jūsų artimieji išgyvena sunkų laikotarpį ir yra daugiau mažiau nenuspėjami, policijos pagalbos neieškokite. Nepaisant to, jog elektrošoku ir ašarinėmis dujomis, pasirodo, galima tik muses vaikyti, galbūt buvo galimybė nueiti atokiau, pavyzdžiui, į automobilį ir iškviesti pastiprinimą. (Susumuojant incidentus su neblaiviais sunkiai sutramdomais asmenimis, diena iš dienos atakuojančiais policijos pareigūnus, turėtume įstabiai niūrią statistiką, jei visus juos „išskaičiuotume“…)
Minėtos situacijos iliustracija atrodo maždaug taip: „Nereikia tų vakcinų – gi ir taip visu iššaudys.“ Matant, kaip policija kovoja su vaikais ir moterimis, belieka tikėtis, kad bent vyrų ji taip lengvai nepaims[2].
Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo – geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai
Aiškėja, kad nukentėjusioji ne vienerius metus sirgo psichikos liga, vartojo stiprius vaistus, o medikai bei pareigūnai pas ją važiavo ne kartą[3]. Po to, kai antradienio vakarą Vilniaus rajone policijos pareigūnas nušovė medikus puolusią moterį, dėl incidento pradėtas ikiteisminis tyrimas bei tarnybinis patikrinimas.
Tiesa ta, jog policijos pareigūnai nuolatos turi mokymus, kaip reaguoti į tokias situacijas. Šiuo atveju, kaip paaiškėjo, policijos vadovybė visokeriopai palaiko pareigūnus, kurie, gindami save ir medikus, panaudojo šaunamąjį ginklą, nukaudami nestabilios psichikos moterį (jiems dabar galima įteikti ne tik neperšaunamas liemenes, bet ir sauskelnes).
Kitaip tariant, nukenksminimo procedūra greičiausiai vyko „pagal planą“, daliai tautiečių argumentuotai gviešiantis policininkų kamerų įrašų (kurie, kai situacija yra kiek rimtesnė – ne „Farų“ laidos formato – kaip taisyklė, slepiami po devyniais užraktais), domintis, ar policininkas buvo sužeistas iki šaudymo, ar susižeidė atiminėdamas iš nušautos moters peilį. Kita vertus, ne tik nenugalimoji – nepasidavusi tazerio bei ašarinių dujų poveikiui ir 4 šūviams – bet ir Žemė apsiverstų, jei „milicininkas“ – kuriam antpečius uždėjo ir vilko kraujo įskiepijo – nūdienoje būtų pripažintas kaltu.
Linkstama prie išvados, jog tai buvo ne moteris – veikiau ligotas terminatorius / kiborgas, kuriam „pagalba“ buvo teikiama specifiniu būdu (pasitelkiant nekompetentingą perteklinės jėgos panaudojimą). Beveik kaip pasakoje, kuomet penki vyrai gaidį pjovė – nepapjovė; užderėjo „banga“ peršautomis kojomis bei rankomis ir nuplovė viską, sukėlusi begalę klausimų ir mažai logiškų atsakymų.
Šaltinis 77.lt
