Senų laikraščių krūvos, įvairūs niekučiai ir kitos nereikalingos smulkmenėlės, kurias kažkodėl gaila išmesti – nereikalingų daiktų kaupimas namuose dažnai laikomas įprasta netvarka ar tinginyste.
Tačiau psichologas Edvardas Šidlauskas pabrėžia: daiktų kaupimas gali būti rimtas psichikos sutrikimas, kurio esmė – ne patys daiktai, o žmogaus emocijų reguliavimas.
Kai įprotis kaupti daiktus tampa liga
Psichologijos srityje daiktų kaupimo sindromas (angl. hoarding disorder) Lietuvoje diagnozuojamas remiantis Tarptautiniu ligų klasifikatoriumi TLK-11.
Pasak specialisto, tai apibrėžiama kaip „nereikalingų žmogui daiktų kaupimas, lydimas sunkumo su tais daiktais vėliau išsiskirti, dėl stipraus subjektyvaus poreikio juos išsaugoti, nors matome, jog tai iracionalu“.
Esminis skirtumas, išskiriantis šį sutrikimą nuo paprasto netvarkingumo, – emocinis ryšys.
„Paprastas netvarkingumas nėra susijęs su stipriu emociniu prisirišimu prie daiktų. Tai dažniau tam tikrų įgūdžių ar savidrausmės stoka, kartais – išsiblaškymas ar net dėmesio sutrikimas (ADHD)“, – aiškina jis.
Tuo tarpu daiktų kolekcionavimas, pasak psichologo, yra racionalus ir struktūruotas procesas, todėl taip pat neturėtų būti painiojamas su kaupimo sindromu:
„Kolekcionavimas gali būti hobis ar net investicija, turinti kažkokią tematiką, estetiką, ekonominį ar istorinį kontekstą.
Esminis skirtumas tas, kad ši veikla nepažeidžia žmogaus prisitaikymo visuomenėje: daiktai sisteminami, eksponuojami, teikia džiaugsmą ar net kuria socialinį ryšį.“
Taip pat psichologas priduria dar vieną svarbų aspektą, išskiriantį šias elgsenas: kolekcionieriai džiaugiasi, didžiuojasi savo kolekcionuojamais objektais, o kaupimo problemų turintys asmenys įprastai jų gėdijasi.
Sovietmečio šešėlis ir „juodos dienos“ mentalitetas
Kalbant būtent apie vyresnės kartos žmones, tarp kurių ši problema ir pasitaiko dažniausiai, daiktų kaupimas dažnai siejamas su sovietmečio nepritekliumi. Pasak E. Šidlausko, tam tikrai yra pagrindas.
„Nepritekliaus patirtis žlungant planinės ekonomikos sistemai daugeliui vyresnės kartos žmonių suformavo nesaugumo jausmą arba vadinamąjį „juodos dienos“ mentalitetą, gilų nepasitikėjimą pasauliu, nerimą“, – aiškina psichologas.
Šis nuolatinis nerimas, anot jo, virsta mąstymu, kad visų namuose turimų daiktų kada nors „gali prireikti“. Kognityvinės elgesio terapijos požiūriu tai yra išmoktas elgesys, kuris seniau buvo naudingas siekiant išlikti.
„Kai resursų trūksta, kiekvienas daiktas – stiklainis, virvutė ar senas laikraštis – tampa potencialiu išlikimo įrankiu. Nors sistema pasikeitė, šis elgesys išlieka kaip saugumo garantas“, – tęsia jis.
Įdomu tai, kad šiandien šis ratas tarsi apsisuka: „Jaunoji karta vis dažniau žavisi „Zero Waste“ idėjomis, kai bandoma senus daiktus prikelti naujam gyvenimui, panaudoti juos kūrybiškai, nieko neišmetant.
Tai pasipriešinimo vartotojiškai psichologijai forma, turinti draugišką aplinkai etiką ir didesnį sąmoningumą.“
Kada kaupimas peržengia ribą?
Aiški riba tarp paprastos netvarkos ir problematiško daiktų kaupimo atsiranda tada, kai kaupimas ima kenkti žmogaus gyvenimui.
„Gyvenamoji erdvė tampa pavojinga asmens gyvybei ar sveikatai, didėja ligų, gaisro ar kitokia rizika. Neįmanoma namuose miegoti, gaminti maisto, judėti“, – vardija specialistas.
Prie to prisideda ir socialinės pasekmės: „Nukenčia santykiai su aplinkiniais, kyla nerimo, gėdos jausmai, atsiranda konfliktai.
Trumpai tariant, tai tampa nemalonu pačiam žmogui ir aplinkiniams, bet kaupimas tęsiamas toliau – stabdžiai nesuveikia.“
Nerimas, traumos ir emocijų reguliavimas
Pasak psichologo, kaupimas dažnai yra emocinio reguliavimo strategija: „Pagrindinė priežastis tikriausiai yra nerimo spektro sutrikimai, bet tai gali būti ir depresijos, tapatybės problemų, asmenybės sutrikimų ar trauminių patirčių pasekmė.“
Statistika rodo, kad tai nėra itin reta problema. „Tyrimų metaanalizė rodo, kad šis sutrikimas paliečia nuo 2 iki 6 procentų populiacijos, dažniausiai – 55 metų ir vyresnius asmenis.
Dažniau pastebimos moterys, bet taip galimai yra tik todėl, nes vyrai rečiau kreipiasi pagalbos“, – teigia jis ir priduria, kad lietuviai šiuo atžvilgiu neišsiskiria iš bendro pasaulinio konteksto.
Vienas paradoksaliausių aspektų, pasak psichologo – tai, kad įprastai būna kaupiami visiškai atsitiktiniai daiktai.
„Čia ir yra sutrikimo esmė: svarbu kaupti, bet nesvarbu ką. Tai kažkuo panašu į kleptomaniją – svarbu vogti, o pats vagiamas objektas nesvarbus“, – aiškina jis.
Dažniausiai tai kasdieniai, mažos vertės daiktai: laikraščiai, žurnalai, drabužiai, plastikiniai maišeliai, dėžutės ar buitinės smulkmenos: „Kaupėjai juose mato įsivaizduojamą vertę.“
Kaip kalbėtis su artimu žmogumi?
Ne paslaptis, kad kaupikų artimiesiems tai dažnai tampa didžiuliu emociniu iššūkiu. Tačiau, anot specialisto, tiesioginė kova su problema čia dažniausiai neveikia.
„Labai svarbu nekovoti su žmogumi tiesiogiai, nepriekaištauti jam. Tiesioginė agresija nėra veiksni“, – pabrėžia psichologas.
Svarbiausia – bandyti suprasti žmogaus logiką ir iš kur kilo jo problema:
„Reikia mėginti kalbėtis jo ar jos kalba. Pavyzdžiui: „Matau, kad tu turi daug vertingų daiktų. Jei juos parduotum, tilptų dar daugiau, o už tuos pinigus galėtum nusipirkti tai, ko tau šiuo metu reikia. Arba galima juos iškeisti į auksą – tada vertės nepaveiks net infliacija.“
„Tiesiog sutvarkyti namus“ nėra tinkamas sprendimas
Pasak E. Šidlausko, staigus žmogaus patalpų sutvarkymas prieš jo paties valią ir be pasirengimo gali padaryti daug daugiau žalos, nei naudos. „Tai būtų nauja trauma žmogui“, – pabrėžia psichologas.
Pirmas žingsnis, anot jo, visada turėtų būti terapija: „Tai yra klinikinė diagnozė, tad padės tik psichiatras ir psichoterapeutas. Nerimo sutrikimams, įkyrumams ir kompulsijoms labai tinka kognityvinė terapija ir psichiatro skirti vaistai.“
Artimųjų vaidmuo, pasak psichologo, turėtų būti tik nukreipti ir palaikyti. Galiausiai, E. Šidlausko teigimu, didžiausia visuomenės klaida – manyti, kad daiktų kaupimas tėra tiesiog blogas pasirinkimas:
„Kaupimas yra emocinis kalėjimas, kuriame žmogus jaučiasi atsakingas už kiekvieną daiktą ir tarsi nuolat dirba – be išeiginių ar poilsio.“
„Tai nėra žmogaus pasirinkimas. Jis bejėgis atsispirti. Tai veikia it hipnozė: noriu ar nenoriu, nesuprantu kodėl, bet vis tiek darau tai, kas man kenkia, kelia aplinkinių panieką ir asmeninę gėdą.
Tai nėra apie materialius daiktus – tai yra apie emocijas ir smegenų veikimą. Daiktai yra tik to simptomas“, – galiausiai reziumuoja psichologas.
Šaltinis: tv3.lt