Už apklausų skaičių slepiasi politinė psichologija
77.lt skaitytojų apklausa, kurioje buvusi ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė sulaukė gerokai daugiau palaikymo nei dabartinė premjerė Inga Ruginienė, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip paprasta simpatijų dvikova. Tačiau politinės psichologijos ir rinkėjų elgsenos tyrimai rodo, kad tokie rezultatai dažniausiai nėra tiesioginis konkrečių sprendimų ar asmeninių savybių vertinimas. Kur kas dažniau jie atspindi universalius psichologinius mechanizmus, veikiančius beveik visose demokratinėse visuomenėse, nepriklausomai nuo šalies ar politinės kultūros.
Trumpai tariant, visuomenė yra linkusi kritiškiausiai vertinti tuos, kurie valdo dabar, o buvusius lyderius – su laiku vertinti švelniau, net jei jų kadencijos metu problemų netrūko.
Dabartinė valdžia visada neša emocinę naštą: negatyvumo šališkumas
Vienas pagrindinių šį reiškinį aiškinančių mechanizmų politinėje psichologijoje yra vadinamasis negatyvumo šališkumas (negativity bias), kurį dar XX a. pabaigoje išsamiai aprašė Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas kartu su Amosu Tversky. Šios teorijos esmė paprasta: žmonės į neigiamus įvykius reaguoja stipriau nei į teigiamus, o kasdieniai nepatogumai jų sąmonėje užima neproporcingai didelę vietą.[1]
Ekonominiai sprendimai, kainų augimas, mokesčiai ar socialinė įtampa pirmiausia siejami su tais, kurie tuo metu yra valdžioje, net jei dalis problemų yra paveldėtos ar nulemtos tarptautinių procesų. Dabartinė premjerė tampa ne tik politiniu, bet ir emociniu atskaitos tašku, į kurį nukreipiamas bendras nepasitenkinimas. Buvusi premjerė tokio kasdienio spaudimo nebejaučia – jos sprendimai nebeveikia tiesiogiai, todėl ir emocinė reakcija į juos silpsta.
Kaip laikas sušvelnina politinę atmintį: rožinės retrospekcijos efektas
Kitas svarbus veiksnys, paaiškinantis didesnį palankumą buvusiai Vyriausybės vadovei, yra rožinės retrospekcijos efektas (rosy retrospection), plačiai nagrinėjamas socialinės atminties tyrimuose. Šis reiškinys apibūdina žmonių polinkį laikui bėgant prisiminti praeitį švelniau, nei ji buvo patirta realiuoju laiku.[2]
Neigiamos emocijos blėsta greičiau nei faktai, o sudėtingi politiniai sprendimai virsta apibendrintu jausmu, kad „anksčiau buvo ramiau“ arba „ne taip blogai“. Iš atminties išnyksta detalės – konkretūs sprendimai, konfliktai ar krizės, o lieka miglotas stabilumo įspūdis. Buvusi premjerė tokiu būdu vertinama ne per konkrečius sprendimus, o per emocinio atstumo sukurtą filtrą, kuris natūraliai veikia beveik visus politinius lyderius, pasitraukusius iš pareigų.
Trumpa rinkėjų atmintis ir politinės atsakomybės išsisklaidymas: retrospektyvaus balsavimo teorija
Politologijoje šį procesą papildo retrospektyvaus balsavimo teorija, suformuluota Morriso Fiorinos. Teorija teigia, kad rinkėjai valdžią vertina remdamiesi naujausia patirtimi, dažniausiai paskutinių mėnesių ar metų įspūdžiais, o ne visa politine istorija. Ilgalaikiai sprendimų padariniai dažnai nebesiejami su juos priėmusiais politikais, ypač jei tie politikai jau nebėra valdžioje.[3]
Prie to prisideda ir vadinamoji politinės atsakomybės difuzija: laikui bėgant atsakomybė už sprendimus išsisklaido, kaltė priskiriama aplinkybėms – krizei, pandemijai, geopolitikai ar „to meto situacijai“. Dabartinė valdžia tokios prabangos neturi. Ji turi pareigas, institucinius įrankius ir viešą veidą, todėl tampa lengviausiai identifikuojamu kritikos taikiniu.
Apibendrinant galima teigti, kad 77 apklausos rezultatai greičiau atspindi ne asmeninę meilę ar neapykantą konkrečioms politikėms, o universalius politinės psichologijos dėsnius. Dabartinė premjerė neišvengiamai susiduria su stipriausia kritika, o buvusi – su laiku įgauna švelnesnį, labiau abstrahuotą vertinimą. Tai ne Lietuvos išskirtinumas, o demokratijų kasdienybė, kurioje emocijos dažnai lenkia atmintį, o dabartis visada atrodo sunkesnė nei praeitis.
Šaltinis: 77.LT
