Skandalas, susijęs su Sauliaus Skvernelio patarėja Agne Silickiene, kilo dėl jos ryšių su Augalininkystės tarnyba ir galimų korupcinių veiksmų. Silickienė, tapusi viena iš įtariamųjų, anksčiau buvo artima Skvernelio aplinkai, tačiau jos vaidmuo ir santykiai su institucijomis kelia daug klausimų. Ar ši istorija atskleis daugiau detalių ir ryšių?
Plačiau apie tai, kas tai per skandalas bei kas laukia S. Skvernelio ir K. Starkevičiaus, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja politologė Rima Urbonaitė ir komunikacijos ekspertas Linas Kontrimas.
Agnė Silickienė ir Augalininkystės tarnyba: kas slepiasi už įtarimų?
Sauliaus Skvernelio patarėja Agnė Silickienė – teko girdėti, kad ji iš tiesų buvo jo dešinioji ranka ir labai dažnai būdavo šalia jo. Ką jūs manote?
L. Kontrimas: Mes galime ją pavadinti kaip norime, bet kas dabar prisipažins? Nei ji, nei Saulius Skvernelis, tačiau ne bet kokį žmogų skiria į VRK ir pasikviečia į pakankamai artimą ratą patarėju. Jos pavardė jau pernai buvo žinoma, lygiai taip pat yra ir su Kaziu Starkevičiumi.
Ar norite pasakyti, kad mes pirmą kartą išgirdome, jog aplink jo pavardę sukasi keistos temos? Ne, ne pirmą kartą. Mes su Rima galime sakyti, kad dabar tai yra didysis skandalas, bet partijose šis signalas turėjo būti išgirstas jau seniai ir turėjo būti imtasi priemonių, o dabar matome, kad nieko nebuvo padaryta.
Tos gijos ir ryšiai vienaip ar kitaip turės būti atskleisti. Jeigu jie nebus atskleisti, manau, kad populistinėms politinėms jėgoms bus labai naudinga šią temą eskaluoti iki pat Seimo rinkimų ir netgi toliau.
Silickienės ir Skvernelio santykiai
Agnė Silickienė yra 1 iš 14 įtariamųjų. Ką rodo šis faktas? Ką bendro ji turėjo su Augalininkystės tarnyba. Gal žinote jūs?
R. Urbonaitė: Ji ten dirbo patarėja. Ji ten buvo dirbusi, kaip savo laiku dirbo ir Vidaus reikalų ministerijoje. Natūralu, kad kyla klausimas, kaip ji ten atsidūrė. Iš kitos pusės, pažiūrėkime, kaip tokiose vietose atsiduria, pavyzdžiui, Vanžutaitė – garsioji Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos veikėja. Pasirodo, ji vėl prileidžiama prie panašių postų. Ten ryšys, matyt, yra per jos vyrą, buvusį tos institucijos vadovą.
Man svarbiausias momentas yra šis: ar mes, kaip valstybė, identifikuojame tas nišines institucijas, kurios plačiąja prasme niekam neįdomios? Ar aš tikrai dabar turiu domėtis ne pagrindinėmis nacionalinės politikos tendencijomis, o tuo, ką veikia Augalininkystės tarnyba? Tikrai ne, bet kadangi jos yra nišinės, tačiau itin svarbios tam tikroms interesų grupėms, jų korupcijos rizika visada stipriai išauga.
Tavęs niekas nemato, bet tavo išduotas „popieriukas“ lemia didelius pinigus. Tai yra didžiulė rizika. Ar mes, kaip valstybė ir atsakingos institucijos, gebame identifikuoti šias rizikas ir kurti prevencines schemas? Tai didelis klausimas.
O dėl ryšio tarp Agnės Silickienės ir Sauliaus Skvernelio… Na, suprantate, savaime patarėjos atsiradimas šioje istorijoje nereiškia, kad visi aplink ją būtinai yra kalti, bet, kaip minėjau, nekaltumo prezumpcija galioja, tačiau visuomenė kelia klausimus.
Ar kratos politiko darbo vietoje ir namuose gali vykti principu: „kažkas kažką pasakė ir mes atėjome visko kratyti“? Jeigu taip, tada turime dar didesnių problemų su pačia teisėsauga. Tokiu atveju teisėsaugai gali tekti atlaikyti atgalinius smūgius iš tų pačių politikų. Saulius Skvernelis yra tas, kuris gali smogti atgal, jei matys neteisingą institucijų elgesį. Kol kas jis elgiasi atsargiai, nieko nekaltina persekiojimais.
Tačiau, jei kratos daromos ne todėl, kad kažkas kažką leptelėjo, o turint rimtą pagrindą, tada situacija yra dar sudėtingesnė. Pažiūrėkime – po Eligijaus Masiulio namų kratų, kurios vyko prieš dešimtmetį, tai yra faktiškai antras toks atvejis. Buvo dar epizodas Seime su suplėšytomis Puidoko kelnėmis, bet jo namuose, jei gerai pamenu, kratų nebuvo.
Akivaizdu, kad kratoms Masiulio atveju buvo labai rimta priežastis. Jeigu matome, kad politikų namuose kratos nebūna bereikšmės, tai ir dabar kyla klausimų. Turbūt neužtektų tik pasakyti: „Žinokite, Linas už viso šito stovi“, kad pareigūnai ateitų kratyti visų tavo kampų. Todėl visuomenė šių epizodų nelaiko atsitiktinumais. Politikai, darydami sprendimus ar komunikuodami, turi tai suprasti. Yra teisinė pusė ir yra visuomenės vertinimo pusė.
Pavyzdžiui, dėl Kazio Starkevičiaus: teisiškai galima sugalvoti ne vieną strategiją, kurią advokatai bandė taikyti, kodėl jam nereikėtų dabar kalbėtis su STT, bet politiškai tai yra labai blogas signalas. Žmonės tai vertins ne pagal advokatų taktiką, o paprastai: „Kodėl tu neini ir nekalbi? Sakei, kad kalbėsi, tai kodėl dabar nesigini?“. Tai yra labai slidžios situacijos. Kol kas operuojame mažu kiekiu faktų, mes net nežinome, kuo konkrečiai jie bus kaltinami ar ko jų nori paklausti STT.
Nes jie ir patys dar nekalba.
R. Urbonaitė: Taip, tas „politinis palaikymas“ ar „palankumas“, apie kurį kalbėjo prokuroras, Baudžiamajame kodekse neegzistuoja. Tai reiškia, kad greičiausiai kalbama apie prekybą poveikiu, bet kol tai neįvardinta, nieko konkretaus neturime.
Todėl aš labiau vertinu tai, kaip politikai komunikuoja, kokie gali būti ryšiai ir kokį įspūdį tai palieka paprastiems žmonėms bei kaip tai veikia politinius procesus. Teisiškai viskas gali baigtis vienaip, bet politinės pasekmės matomos jau šiandien.
Šaltinis: TV3.LT
