Ar karas gali išsiplėsti už Ukrainos ribų ir priartėti prie tiesioginio NATO įsitraukimo? Lietuvoje daug diskusijų sukėlęs Vokietijoje modeliuotas scenarijus priminė, kad kritiniu momentu Vakarų lyderiams gali pristigti politinės valios greitai apsispręsti dėl karių siuntimo Baltijos šalių gynybai. Kokią žinią tai siunčia Lietuvai ir viso regiono saugumui?
Ar agresija gali peržengti Ukrainos ribas ir peraugti į tiesioginį susidūrimą su NATO? Ir ką tai reikštų Lietuvai bei visam regionui? Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Ukrainoje kariavęs savanoris Arūnas Kumpis ir užsienio reikalų ministras, Lietuvos ambasadorius Švedijoje Linas Linkevičius.
Kas vyko Vokietijoje: paviešinta simuliacija ir Lietuvos reakcija
Gerbiamas Arūnai, kaip jūs vertinate tą Vokietijos pateiktą ir atliktą simuliaciją, kuri buvo paviešinta praėjusią savaitę ir sulaukė daug atgarsio Lietuvoje? Ji rodo, kad Rusija galėtų gana greitai pulti ir užimti Suvalkų koridorių, o vėliau net pasiekti Marijampolę. Kaip įvertintumėte tai, ką matėte?
A. Kumpis: Vertinti reikėtų, kaip ir visuomet, kritiškai. Reikėtų turėti omenyje, kad kiekviena tokia simuliacija, kur ji bebūtų vykdoma, bet kokiu atveju yra orientuota į tam tikrą auditoriją. Tai pažymėjo ir patys vokiečiai, kai lietuviai pradėjo kelti paniką dėl jos: ši simuliacija buvo orientuota į Vokietijos auditoriją – natūralu, kodėl jos prireikė.
Kaip žinome, vokiečiams sunkiai sekasi komplektuoti tą brigadą, kuri turi būti dislokuota Lietuvoje iki 2027 metų. Įvairiais vertinimais, ten kol kas yra surinkta tik nuo 10 iki 50 proc. pagal planą reikalingo personalo.
Darau prielaidą, kad tokiomis simuliacijomis jie siekia parodyti Vokietijos visuomenei, jog grėsmės yra realios, o kiek tos simuliacijos scenarijus atitinka tikėtiną veiksmų planą ar scenarijų, tai jau tų žmonių, kurie rengė tą scenarijų, informacijos turėjimo ir jų profesinių įgūdžių reikalas. Tad galima čia diskutuoti ir ginčytis, bet bet kokiu atveju tie scenarijai nėra ištraukti apskritai iš oro.
Karių trūkumo priežastys
Ypač jaučiamas eilinių stygis. Ar tai yra įprasta praktika, kaip būdavo ir anksčiau, ar dabar iš tiesų susiduriama su kažkokiomis kitokiomis problemomis, situacija yra sudėtinga ir ateityje galime turėti didelių problemų?
A. Kumpis: Tokios ilgalaikio dislokavimo praktikos nelabai ir buvo, nes kalba eina apie kontraktų pasirašymą 2 metams. Mes galime įsivaizduoti, kas nori važiuoti į kažkokį Rytų Europos pakraštį ir gyventi miškuose 2 metus – tam sąlygos turi būti labai patrauklios.
Kiek man asmeniškai teko girdėti, tas sąlygas dabar stengiamasi keisti ir gerinti. Buvo užsiminta apie atlyginimus, kurie tikriausiai didės, atsižvelgiant į tai, kad nepavyksta sukomplektuoti personalo. Dabar kalbama apie tai, kad kontraktus bus galima pasirašinėti ne 2 metams, o užteks pasirašyti metams ir tokiu būdu rotuotis.
Su vokiečiais yra taip, kad Vokietija yra labai stipriai pacifikuota tauta. Ten apskritai nėra populiaru nei kariuomenė, nei tarnauti kariuomenėje iki tokio lygio, kad, kaip pasakoja kai kurie Vokietijoje gyvenantys asmenys, kariams netgi gėda su uniforma išeiti į gatvę.
Apklausos vienareikšmiškai rodo, kad vokiečiai nėra pasirengę kariauti ne tik už Lietuvą, bet nėra pasirengę kariauti ir už pačią Vokietiją. Procentai yra šokiruojantys, kai daromos apklausos, ar jūs esate pasirengęs ginti Vokietiją. Lietuvos apklausų rodikliai yra kartais optimistiškesni.
Gerbiamas Linai, kaip tai vertinate jūs? Kartu norisi paklausti ir dėl tos Vokietijoje atliktos simuliacijos dėl Rusijos puolimo, jei jis vyktų į Lietuvą. Kaip vertinate tas žinias?
L. Linkevičius: Abu dalykus vertinčiau labai ramiai. Jeigu dėl simuliacijos, tai noriu pastebėti, kad kariškiai nuolat vykdo visokias simuliacijas, pratybas, bando įvairius scenarijus: geriausią scenarijų, blogiausią scenarijų. Tikrina, kokia logistika, koks aprūpinimas amunicija ir panašiai. Noriu pabrėžti, kad tai nėra prognozė. Jeigu mes kalbame apie prognozę, kaip situacija vystysis, tai būtų viena, bet jeigu mes kalbame apie simuliaciją pratyboms, tai yra visai kas kita. Todėl į tai reikėtų žiūrėti labai ramiai.
Dėl vokiečių apsisprendimo – taip, visko ten buvę istorijoje, ir tikrai tas šleifas po II-ojo pasaulinio karo užtraukė Vokietijoje tokį psichologinį, galbūt, klimatą: nesikišimo, nuostatą, kad iš tikrųjų tas militarizmas yra kažkas tokio blogo, tačiau situacija keičiasi.
Tie, kurie pasirenka kario profesiją, jie mąsto kitaip. Tiesą sakant, tai yra kalba ir apie jų karjeros augimą, jie tokį kelią pasirinko. Vokiečiai labai aktyviai dalyvavo ir kituose karštuose taškuose, tarkime, Afganistane taip pat turėjo savo kontingentą. Taip kad čia, Lietuvoje, lyginant su Afganistanu, galbūt nėra jau labai blogesnės tos sąlygos, jeigu jau kalbėsime apie tarnybos sąlygas.
Šiaip jų tas apsisprendimas buvo kai kam net ir netikėtas, nes vykti už Vokietijos ribų su ginklais į kažkokią tai misiją, ir dar į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, tai buvo iš tikrųjų gana ryžtingas posūkis nuo prieš tai buvusios politikos. Tai reikėtų labai aukštai vertinti.
Aš tą labai pats gerai prisimenu, kai gimė tas sprendimas, kai Vokietija pasirinko šitą pagrindinės valstybės Lietuvoje vaidmenį, taip kaip, sakykime, Kanada Latvijoje arba britai Estijoje. Nei Kanada, nei britai neturi tokių ambicijų sukurti pilnavertę brigadą atitinkamai Latvijoje arba Estijoje, nes jie tiesiog arba nepajėgūs, arba negali to daryti. Vokiečiai apsisprendė tą daryti ir kancleris ne kartą patvirtino, kad tai padarys. Aš neabejoju, kad jie tą ir padarys.
Šaltinis: TV3.LT
