„Delfi“ su skaitytojais dalijasi ištraukomis iš netrukus knygynus pasieksiančios už korupcinius nusikaltimus kalinčio buvusio politiko Eligijaus Masiulio autobiografinės knygos „Baltas apykakles prasegus“. Šįkart ištraukose – itin intriguojantys momentai. Pokalbis su tuometine prezidente Dalia Grybauskaite, sulauktas netikėtas skambutis iš tuometinio banko patarėjo Gitano Nausėdos, namų balkone aptiktas specialiųjų tarnybų pareigūnas bei kurioziškos kratos aplinkybės.
„Delfi“ su skaitytojais jau spėjo pasidalinti keliomis ištraukomis.
Pirmojoje ištraukoje pasakota apie segtuvą, kurį 2000 metų pradžioje E. Masiuliui perduoda tuometis Klaipėdos meras, bendrapartietis Eugenijus Gentvilas. Seimo narys jau spėjo sureaguoti į tai, kas aprašoma knygoje.
Toliau skelbiame dar keturias knygos ištraukas.
Ketvirtoji ištrauka. „Skambučiai – tokie ir kitokie“
Pačia bendriausia prasme žmonių skambučius galima suskirstyti į dvi dalis: skambučiai iš žmogiško reikalo ir skambučiai iš žmogiško gerumo.
Ne, ne, nieko blogo negalvokite, skambučiai iš žmogiško reikalo irgi yra reikalingi. Per juos formuojasi žmogiški ryšiai. Kai jų būna labai daug, tai ima erzinti. Bet skambučiai sprendžia žmonių problemas ir taip mezgasi žmogiškieji ryšiai.
Skambučiai iš žmogiško reikalo paplitę ir mūsų valstybės politiniame gyvenime. Ypač daug žmonės jų sulaukia, jeigu eina kažkokias atsakingas pareigas ar turi jiems laikinai suteiktus įgaliojimus. Kitaip, suprantamiau tariant, dėl gyvenimo aplinkybių kuriam laikui yra tapę svarbiais žmonėmis.
Skambučių iš žmogiško reikalo kiekis priklauso nuo svarbaus žmogaus galimybių padėti. Kuo svarbaus žmogaus įgaliojimai didesni, tuo proporcingai auga ir skambučių iš žmogiško reikalo skaičius. […] Ir dažnai būna, kad jie kuklinasi, viešai sako, kad jie yra nuolankūs Lietuvos tarnai, bet iš tikrųjų jie yra svarbūs žmonės, kurie gali išspręsti kitų žmonių rūpesčius ar problemas.
Politinėje darbotvarkėje pasitaiko nemažai atvejų, kada svarbūs žmonės iš žmogiško reikalo skambina kitiems svarbiems žmonėms. Skambučio iš žmogiško reikalo sulaukiau iš banko patarėjo Gitano Nausėdos. Negalėčiau sakyti, kad artimai vienas kitą pažinojome. Taip, retkarčiais susitikdavome ir keliais žodžiais persimesdavome kokios nors televizijos laidos filmavime.
Tiesa, vieną kartą kartu buvome pakviesti į privačią vakarienę Seimo viešbutyje. Mus skaniai pavakarieniauti, išgerti vyno ir įdomiai pasišnekučiuoti apie pasaulio bei Lietuvos reikalus pakvietė a. a. Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis, profesoriaus Landsbergio brolis. Jis buvo labai įdomus ir gerą humoro jausmą turintis žmogus. Daug metų gyvenęs Australijoje, didelis Lietuvos reikalų patriotas, bet kartu mokėjęs taikliai pašiepti mūsų valstybės ir visuomenės stereotipus.
Po šios vakarienės jau buvo gerokai praėję laiko, kada paskambino Gitanas Nausėda. Pokalbį pradėjome apie einamuosius valstybės reikalus, aptarėme politines ir ekonomines aktualijas. Paskui perėjome prie žmogiško reikalo padiktuotos temos.[…]
Ištraukos pabaiga.
Penktoji ištrauka. „Nepatiklus požiūris į verslą“
Pirmos kadencijos pradžioje su naujai išrinkta Prezidente santykiai klostėsi puikiai. Atrodo, kad vienas kitą suprasdavome iš pusės žodžio. Prezidentei prisiekus, mes visi Andriaus Kubiliaus vyriausybės ministrai iš naujo turėjome įgyti įgaliojimus ir gauti Prezidentės „išrišimą“.
Pokalbis apie susisiekimo reikalus pas Prezidentę ilgai neužtruko. Vienodai matėme Susisiekimo ministerijos veiklos prioritetus. Strateginiai prioritetai buvo sklandi mūsų valstybės susisiekimo infrastruktūros integracija į ES, valstybinių įmonių veiklos efektyvumas bei vis labiau sunkėjantys santykiai su rytų kaimynais. Aišku, jau tada aptarėme, kad Lietuvai svarbu turėti alternatyvą rusiškoms dujoms ir raktas į šios problemos sprendimą yra suskystintų dujų terminalo statyba Klaipėdoje.
Tada dar nėjo kalba, kad terminalas būtinai turi priklausyti valstybei. O tai reiškia, kad jis galėjo būti statomas ir iš privačių investicijų, valstybei sudarant tam sąlygas.
Ar kas iš verslininkų tuo metu norėjo Lietuvoje statyti SGD terminalą? Labai norėjo. Pamenu vieną nutikimą Klaipėdoje. Prezidentė D. Grybauskaitė lankėsi Klaipėdos uoste. Aš kaip ministras ją lydėjau. Uosto direkcijos laivu plaukdami akvatorija aprodėme Prezidentei uosto įmones, papasakojome apie uoste vykdomą veiklą. Laivui artėjant prie Malkų įlankos ant kapitono tiltelio likome stovėti trise: Prezidentė, a. a. Bronislovas Lubys ir aš.
– Jūsų ekscelencija Prezidente, aš nesuprantu, kam pačiai valstybei kišti žmonių pinigus į naujo terminalo statybą, čia gali būti privataus kapitalo reikalas. Valstybė išloš, nes atlaisvintus pinigus galės skirti kitiems žmonių reikalams, – kalbėjo Lubys.
– Tai yra strateginis mūsų valstybei objektas, negalime jo patikėti kažkam kitam, – nukirto Prezidentė.
– Va, kaip tik praplaukiam vietą, kur galėtų būti dujų terminalas, – mostelėjo Lubys link Malkų įlankos krantinių.
– Kiek žinau europinę patirtį, įvairiuose uostuose sėkmingai veikia privatūs SGD terminalai, – įsiterpiau aš.
– Aš pastatysiu dujų terminalą, ir ką jūs į tai? – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė Lubys.
– Statykite, jeigu norite, pažiūrėsim, – atsakė Prezidentė.
– Girdėjote, ministre, girdėjote, Prezidentė leido statyti. Jūs būsite liudininkas, – skardžiai ir su šypsena į mane atsisuko Lubys.
Prezidentė irgi šypsojosi. Ir iš jos šypsenos nesunkiai ėjo suprasti, kad privatus SGD terminalas Lietuvoje yra utopija. Niekas neleis tokio pastatyti. Kad Prezidentė jau apsisprendus, kad ir už brangiai, bet terminalą turi statyti valstybė.
Man buvo akivaizdu, kad konservatyvusis koalicijos sparnas jau spėjo padaryti įtaką Prezidentei ir įtikinti, kad nereikia čia jokio privataus kapitalo įtraukti, pati valdžia turi statyti ir kontroliuoti. Tai va, kai kas nors Lietuvoje klausia, kodėl vienai ar kitai sričiai trūksta pinigų, aš visada pagalvoju, kad valdžia kartais leidžia pinigus ten, kur juos galėtų investuoti privatus kapitalas. Mūsų laivas plaukė toliau, Malkų įlanka nutolo.
Ištraukos pabaiga.
Šeštoji ištrauka. „Vyras balkone“
Mūsų butas Vilniaus Naujamiestyje mansardinis – įrengtas iš palėpės su iškeltu stogu. Iš abiejų pusių siauri prancūziški balkonėliai. Normaliai ten žmogus tik stovėdamas gali būti. Atsisėsti ar pastatyti kokį baldą nėra vietos. Vienintelis dalykas, kas ten džiugino – tai dideliuose vazonuose augančios kalnų pušys ir vešlių smilgų kuokštai. Visą šį grožį juosė žemokas, labai minimalistinis turėklas, kuris tarnavo kaip balkonėlio kraštas.
Užvakar gerokai po pietų neplanuotai grįžau namo. Didžiajame kambaryje ieškojau kažkokio dokumento. Besiknisdamas po stalčius staiga pakėliau akis į didelius buto langus. Net žagtelėjau ir jau norėjau garsiai šaukti. Mūsų balkonėlio krašte stoviniavo nematytas vyriškis ir per langą smalsiai dairėsi į mūsų buto vidų. Staiga mūsų žvilgsniai akimirksniu susidūrė. Visa tai truko sekundės dalį. Aš pradėjau eiti link lango, arčiau balkonėlio. Jis tuo metu perlipo mūsų balkonėlio tvorelę ir atsidūrė kaimynės buto balkone – analogiškame mūsiškiui. Atidariau balkonėlio lango-durų mechanizmą, iškišau galvą į lauką. Jo jau nebebuvo. Matyt, įėjo į kaimynės butą.
„Po velnių, kas tu čia toks? – pamaniau. – Į remonto darbininką nepanašus. Tikrai ne kaimynas. Gal vagis? Bet irgi nepanašus. Ką tu čia darai? Visgi gal čia koks langų ar stoglangių specialistas, kurį pasikvietė kaimynė, o šis apžiūrinėja stogo būklę. Užmetė akį ir į mūsų stoglangius ir greitai grįžo į kaimyninį balkonėlį“, – padariau išvadą aš ir grįžau prie savo reikalų. Kaip tik tuo metu suskambo mano mobilus telefonas ir dėmesį nukreipė kitur. Jeigu sutiksiu kieme prie automobilio kaimynę, būtinai paklausiu, kas ten pas ją buvo.
Būtent su tokiomis mintimis ankstyvą ketvirtadienio rytą vonioje valiausi dantis ir labai ryškiai prisiminiau kelių dienų įvykį. Tik jau vėliau, įvykus kratoms mūsų namuose, supratau, kad tai buvo specialiųjų tarnybų darbuotojas, kuris netikėtai buvo užkluptas vidury dienos ir skubiai pasišalino per kaimynės butą. Iki galo taip ir nepaaiškėjo, su kokiu konkrečiu tikslu jis tuo metu po langais vaidenosi. Ar tiesiog stebėjo mūsų buto išplanavimą, ar ketino palikti kokią slaptą vaizdo ar garso įrašymo aparatūrą bute. O gal priešingai, norėjo slapčia išmontuoti tą, kuri buvo palikta anksčiau.
Jau vėliau, kada mano bylos duomenys tapo prieinami, susidariau įspūdį, kad iki kratos, o ir po kratos buvo naudojamos pačios įvairiausios sekimo priemonės. Ir į tuščią butą, ir į automobilį, ir į partijos būstinę, matyt, ne kartą slapčia buvo patekta. Bėda ta, kad operatyviniai pareigūnai greičiausiai nusprendė byloje nefiksuoti jiems nenaudingų, nesėkmingų ar nerezultatyvių operacijų. Aišku, kad teismuose pareigūnai bet kokius panašaus pobūdžio įtarimus atkakliai neigė. […]
Ištraukos pabaiga.
Septintoji ištrauka. „Neskaitė savo pačių dokumento“
– Štai, teismo sprendimo kopija atlikti kratą jūsų namuose ir automobilyje.
Mes vis dar stovėjome tarpdury. Paėmiau į šiek tiek virpančias rankas raštą. Bandžiau susikaupti ir susitvardyti, nors atrodė, kad akyse viskas aptemo.
Bandžiau save mobilizuoti ir neprarasti koncentracijos. Protas tam lyg ir buvo ištreniruotas, nes savo veikloje dažnai tekdavo reaguoti į įvairiausias krizes. Nors ši buvo kitokia.
Tai buvo net ne krizė, o katastrofa. Tragedija man ir mano artimiausiems žmonėms. Tuo metu jos pasekmių ir masto aš objektyviai dar negebėjau suvokti. Viskas buvo dar šviežia ir karšta.
Tarytum tą įsimintiną vėlyvo pavasario ketvirtadienio rytą būčiau pravėręs duris ir įžengęs iš gyvenimo į nebūtį. Iš realybės į sapną. Iš proto pasaulio į pasąmonės labirintus.
Tą rytą, peržengęs namų slenkstį, už nugaros palikau buvusį gyvenimą ir įžengiau į kažką kitą. Tik vienas žingsnis. Tik vienas slenkstis. Tik vienos durys. Ir pasaulis pasikeitė negrįžtamai. Jau nieko panašaus nebebus po minutės ar valandos, kas dar buvo vakar, šiandien iš ryto, kas buvo prieš minutę. Metamorfozė. Mano gyvenimo metamorfozė. Savotiškas persikūnijimas. Patekimas į kitą pasaulį. Kur kiti dėsniai. Kitos patirtys. Prieš akis nežinomybė, visiškas rūkas.
Lyg kristum į bedugnę. Gyvas kristum. Ir nežinai, kada tas kritimas baigsis. Baisu. Labai baisu. Ir kartu ima panika. Gelbėja tik viena mintis, kad kol kas dar gyvas ir artimiausi žmonės šalia. O gal aš negyvas? Gal neatsibudau šį rytą?
Gal aš nebegyvenu? Gal čia mano kažkokie nuopolio ratai, kuriais nelabieji siunčia pasivaikščioti?
– Bet palaukit, čia nurodytas kitas adresas, – lyg iš kažkokios minčių centrifugos vėl į realybę sugrįžau aš. – Ne mano adresas, – ryžtingai perdaviau teismo nutartį atgal pareigūnui į rankas.
Tada jau apsiniaukė jo veidas. Nervingai ėmė skaityti savo paties ką tik atsineštą raštą. Kartu su juo atėję bendradarbiai ėmė piktai žvilgčioti į savo operacijos vadovą. Jų veiduose jautėsi didelė įtampa ir nervingumas.
– Čia turbūt techninė klaida įsivėlė Anykščių teismo nutartyje, – tyliai sumurmėjo vyriausias pareigūnas.
– Bet juk jūs negalite daryti kratos, jeigu nurodytas ne tas adresas? – bandžiau stiprinti savo pozicijas.
– Galim. Techninė klaida. Ją ištaisysim.
Teismo kratos orderis grįžo man į rankas. Staiga pamačiau, kad ir asmens kodas ne mano įrašytas.
– Žiūrėkite, čia ir asmens kodas ne mano nurodytas. Kaip jūs su tokiu dokumentu ateinate kratą daryti? – vis griežčiau pradėjau kalbėti. Ir vėl grąžinau dokumentą į pareigūno rankas. Iš tiesų, dokumentus buvau įpratęs skaityti greitai.
Tai buvo mano darbo kasdienybė. Susiformavę įgūdžiai leisdavo labai greitai tekste pamatyti esančias klaidas ir suvokti dokumento turinį.
Akivaizdžiai sutrikęs kratos vadovas nebuvo pasiruošęs tokiai įvykių eigai. Pradėjo jaustis pasimetimas ir neužtikrintumas. Jau ir kartu atėję pareigūnai, stovėdami ant laiptų, ėmė laidyti tylias replikas: „Sakiau, popierius pasižiūrėk, ar viskas tvarkoje.“ Matyt, pareigūnai labai skubėjo vykdyti operaciją ir per išsiblaškymą teismui pateikė ne mano adresą ir asmens kodą.
Jurij Skuder, vis dar tebestovėdamas laiptinės aikštelėje, nebežinojo, kaip toliau elgtis. Išsitraukė telefoną ir ėmė kažkam skambinti. Matyt, aukštesniems viršininkams, gal prokurorams.
Pakalbėjęs telefonu, operacijos vadovas tapo drąsesnis.
– Mes atliksime pas jus namie kratą ne pagal teismo nutartį, o specialaus įsakymo pagrindu. Turiu surašyti potvarkį dėl kratos, – Jurij Skuder ėmė koridoriuje traukti rašiklį ir kažkokius tuščius blankus.
– Bet vis tiek, gi Konstitucijoje parašyta, kad be Seimo leidimo negaliu būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyta mano veikla. O aš dabar dėl jūsų kratos negaliu dalyvauti nei Seimo seniūnų sueigoje, nei parlamento posėdyje. Reiškia, kad yra varžoma mano kaip Seimo nario veikla. Ir dar, ruošiatės daryti kratą mano namuose net ne pagal teismo sprendimą, o pagal vieno pareigūno surašytą dokumentą. Ar tikrai čia viskas gerai mandagiai, bet principingai ėmiau ginti savo teises.
– Mes nevaržome jūsų laisvės. O kratą darysime įstatymų nustatyta tvarka, – sausai atsakė tas pats STT pareigūnas.
Visi kiti tylėjo, matyt, jiems nepriklausė su manimi bendrauti.
– Na nežinau. Manau, kad jūs pažeidžiate LR teisės aktus. Beje, kuo aš esu kaltinamas ar įtariamas? – susizgribau paklausti pareigūnų.
– Niekuo. Jūs nesate niekuo įtariamas. Jus saugo Seimo nario imunitetas ir mes jums jokių įtarimų nepateikiame. Tiesiog darysime kratą jūsų namuose ir automobilyje. Ieškosime grynųjų pinigų, dokumentų, alkoholinių gėrimų.
– Gerai. Jūs nesakote, kuo aš esu įtariamas, ir norite daryti kratą mano namuose. Ar aš galiu pasikviesti advokatą? – toptelėjo man mintis, kad reikia teisinės pagalbos.
– Jums nėra būtinas advokatas. Jūs galite turėti tiesiog atstovą, kaip specialus liudytojas.
– Ką reiškia tiesiog atstovas? Iš gatvės, bet koks nepažįstamas žmogus? Kas tuo atstovu gali būti?
– Bet kuris veiksnus LR pilietis, galite, pavyzdžiui, kaimyną pasikviesti.
– Kaimyną? Jūs juokaujate? Prie ko čia kaimynai? Aš kviesiu advokatą. […]
Ištraukos pabaiga.
Apie knygą:
Knygos turinys yra paremtas tikrais įvykiais. Tai – biografinis pasakojimas, pagrįstas autoriaus prisiminimais ir išgyvenimais. Autorius per savo patirtis, svarbius Lietuvos politinius įvykius, savo santykį su kitais politiniais veikėjais, bando atskleisti ir parodyti skaitytojui, kaip gimsta politiniai sprendimai, kuom gyvena ir kaip mąsto žinomi politikos veikėjai.
Knygą sudaro atskiros dalys, kuriose, per pasirinktas konkrečias istorijas, skirtingus siužetus, atsiskleidžia politinio pasaulio užkulisiai. Pats autorius nevengia saviironijos, humoro elementų, knyga parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Svarbiausias knygos bruožas – nuoširdumas, kuris jaučiasi tekste, atskleidžiant nepagražintas situacijas ir istorijas. Knyga apima Lietuvos politikos dvidešimtmetį nuo 1995 iki 2015 m. Ji yra 313 puslapių apimties.
Šaltinis: DELFI.LT
