Rasa Levickaitė-Šerpytienė socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo savo patirtimi Tauragės ligoninėje. Savo įraše ji atvirai aprašė, kaip, pajutusi stiprius apsinuodijimo simptomus, ankstyvą rytą kreipėsi į priėmimo – skubiosios pagalbos skyrių.
Moteris teigia, kad nepaisant prastos savijautos, pagalbos teko laukti ilgiau nei valandą, o situacija ją ne tik išgąsdino, bet ir nuvylė.
Pasak jos, šis išgyvenimas paliko kartų jausmą ir privertė suabejoti sistemos veikimu.
Šokiravo gydytojų abejingumas ligoninėje
Moteris įrašu sutiko pasidalinti ir su naujienų portalu tv3.lt.
„Tyla už stiklinių durų!
Valanda ir pusė vilties Tauragės ligoninės priėmimo – skubiosios pagalbos skyriuje:
Ankstyvas rytas Tauragėje. Skausmingas apsinuodijimas vakarykščiame Kauno restorane viską apvertė aukštyn kojomis. Teko sulaukus rytmečio kreiptis į Tauragės ligoninės priėmimo –skubios pagalbos skyrių (norėčiau „skubios“ rašyti kabutėse).
Kiekviena minutė automobilyje pakeliui į priimamąjį atrodė kaip amžinybė, o galvoje pulsavo viena mintis: „Tik pasiekti medikus, ir viskas bus gerai“.
Įžengus pro priimamojo duris, pasitiko sterilus, šaltas apšvietimas ir tas specifinis ligoninės kvapas, kuris kartu ir ramina, ir kelia nerimą. Registracija praėjo mechaniškai – asmens duomenys, parašas. Jauna medikė tik sudejavo, kad „dar viena…“. Registracijos darbuotoja tik pralemeno – „palauks…“
„Laukite“, – nuskambėjo trumpa komanda.
Sustingęs laikas.
Praėjo dešimt minučių. Tada dvidešimt. Laikrodis telefone, atrodo, tyčia delsė mušti sekundes. Viena valanda ir dešimt minučių – tiek laiko praleidau kovoje su kylančiu pykinimu ir silpnumu, kol aplinkoje tai susiburdavo, tai išsklisdavo personalo balsai. Jaučiausi ne kaip pacientė, kuriai reikia skubios pagalbos, o kaip nematomas šešėlis, palikta kambarėlyje, kurio lempų šviesa akino ir dar labiau pykino.
Eisiu klausti. Pasiryžau. Išslinkau iš kambarėlio iki langelio – „aš laukiu jau valandą ir dešimt minučių, man reikia pagalbos, man labai bloga…“ Tikėjausi užuojautos ar bent skubos, tačiau atsakymas smogė stipriau nei ligos simptomai: „Aš apie jus nieko net nežinau.“
Šie žodžiai nuskambėjo kaip nuosprendis. Sistema mane „suvirškino“ ir pamiršo. Visi tie popieriai, temperatūros matavimas ir registracija tiesiog išgaravo kažkur tarp stalų ir kompiuterių ekranų.
Paskutinis lašas!
Dar dvidešimt minučių sėdėjau viltyje, kuri blėso su kiekvienu šaltu prakaito lašu. Galiausiai, supratusi, kad pagalba čia neateis, o laikas tiesiog tirpsta be rezultato, pakilau. Išėjau pro tas pačias stiklines duris į Tauragėje bundantį rytą – be vaistų, be diagnozės, bet su karčiu suvokimu, kad šioje įstaigoje žmogaus būsena yra tik eilutė, kurią kažkas pamiršo perskaityti.
Labai gaila, kad teko tai patirti. Tokios situacijos yra ne tik apmaudžios, bet ir pavojingos sveikatai. Beje, per tą ilgai išsitęsusį laiką į priimamąjį neatėjo nė vienas naujas pacientas……
Matyt bijo išgirsti „Laukit…..“, – rašoma įraše.
Šaltinis: TV3.LT
