Pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad maisto kainos Lietuvoje ne tik sparčiai auga, bet jau viršija ir Europos Sąjungos vidurkį. Tai kelia rimtą susirūpinimą gyventojams, ypač tiems, kurių pajamos neauga taip greitai kaip išlaidos.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos Pjūvis“ diskutavo ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė ir „Maxima“ atstovas Titas Atraškevičius.
Kiek pabrangę maisto produktai?
Kasmet yra kalbama, kad maisto produktai brango ir vis dar brangsta. Kokia dabar yra situacija? Kiek per metus yra pabrangę pagrindiniai maisto produktai?
I. Genytė-Pikčienė: Iš tikrųjų pernai stebėjome pakankamai reikšmingą maisto infliaciją ir rudenį kainos vidutiniškai kilo virš 6 proc. Tam labai nemažai įtakos turėjo importuojamų veiksnių. Vieną vertus, stebėjome didžiulį kavos, kakavos, žaliavinių pupelių šoką. Taip pat buvo ir įvairių ligų protrūkių, kurie veikė pieno, mėsos, kiaušinių kainas. Tokių nepalankių tendencijų matėme.
Taip pat turėjome labai nepalankią vasarą. Prisiminkime, vyravo labai lietingi ir šalti orai. Tai paveikė sezoninių vaisių ir daržovių kainas. Tas derlius buvo kuklesnis, negu buvo galima tikėtis. Tokios ir vienkartinės, ir importuojamos priežastys vartotojams nebuvo palankios.
Šiuo metu stebime kuklesnę maisto prekių ir nealkoholinių gėrimų infliaciją. Naujausiais duomenimis per metus vidutiniškai maisto kainos yra pakilusios 4,4 proc. Tai yra duomenų agentūros informacija.
Žinoma, dabar ekonomistams didžiausią nerimą kelia išsiplėkęs artimuosiuose rytuose konfliktas, nes labai objektyvu, kad energetikos nešėjų kainos, trąšų kainos ir, vėliau, maisto žaliavų kainos reaguoja vienos į kitas. Atitinkamai tos kreivės yra stipriais priklausomybių ryšiais persipynusios.
Eurostato duomenimis, mes jau perkopėme Europos Sąjungos vidurkį, tačiau kiti rašo, kad mūsų kainos mažesnės negu vidurkis. Kaip yra jūsų žiniomis? Ar iš tiesų pas mus yra brangiau, negu dalyje Europos Sąjungos valstybių?
I. Genytė-Pikčienė: Iš tikrųjų maisto prekių ir nealkoholinių gėrimų krepšelis yra susilyginęs su Europos Sąjungos vidurkiu. Gal šiek tiek ir jį viršija tam tikrose, atskirose kategorijose. Taip, tas lygis yra pasiektas ir tai nėra Lietuvai dėkinga situacija.
Kaip žinia, maistas yra toje prekių kategorijoje, kurios poreikius sumažinti nėra paprasta ir atitinkamai maisto infliacija veikia stipriai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Tai, kad konvergencija šioje kategorijoje vyko sparčiau, negu vidutiniškai visose infliacijos kategorijose, mums nėra palankus aspektas.
Kaip atsiranda atotrūkis tarp kaimyninių valstybių?
Galbūt nestebina, kad aukščiausios maisto kainos yra Skandinavijos šalyse. Tačiau kaip paaiškinti tai, kad netgi kaimyninės šalys skiriasi? Pavyzdžiui, tarp mūsų ir estų yra gana didelis atotrūkis, ten kainos dar aukštesnės. Kodėl atsiranda tokie skirtumai?
I. Genytė-Pikčienė: Iš tikrųjų yra daug, matyt, specifinių veiksnių. Matome, kad Lietuvoje maisto kainos yra aukštesnės negu Lenkijoje. Pavyzdžiui, Estijoje yra aukštesnės negu Lietuvoje ir Latvijoje. Latvijoje yra kažkoks tarpinis variantas tarp Lietuvos ir Estijos.
Tam įtakos turi tiek lokalios priežastis. Pavyzdžiui, Lenkija yra gerokai didesnė, ekonomika galinga su vidaus rinka ir ten ekonomijos galimybės yra gerokai platesnės negu mūsų Baltijos šalyse, kurios yra mažytės. Atitinkamai vartotojų ratas yra kuklesnis ir ekonomijos veiksnių galimybės yra mažesnės.
Kitas aspektas yra ir vietinės produkcijos kainos, vietinės žaliavos kainos, vietinės pridėtinės vertės grandinės susibalansavimas tarpusavyje, derybinės galios toje pridėtinės vertės grandinėje skirtumai. Iš tikrųjų tuos nusistovėjusius kainų lygius apsprendžia visas kompleksas priežasčių ir skirtingų šalių atvejais priežastingumas yra skirtingas.
Žmonės dažnai kalba, kad įvairūs maisto produktai nuolat brangsta, ar yra tokių produktų, kurie atpigo?
T. Atraškevičius: Matome įvairiausią statistiką, kad kažkas pabrango, kažkas atpigo. Mes kaip prekybos tinklas nuolatos ieškome sprendimų, kaip tai sumažinti, kai dėl įvairiausių veiksnių tos kainos iškyla. Čia jau buvo paminėta kakavos, žaliavos krizė, pieno žaliavos krizė. Kai matėme tas didžiausias krizes, kai kainos tiek rinkoje svyravo, tiek vėliau atsivilnijo į lentynų kainas.
Ieškojome sprendimų, kaip tuo metu sumažinti. Akcijos pagelbėjo, kol deriesi su tiekėjais dėl geresnių tiekimo kainų. Akcijos yra vienas iš būdų, kai tu gali pasiekti ir trumpuoju laikotarpiu amortizuoti tam tikras kainas. Kas konkrečiai pigo, šios statistikos dabar negaliu pasakyti, nes produktai skiriasi.
Svarbu paminėti, kad tam ir yra deramasi su tiekėjais, jog tu surastum kuo geresnę tiekimo kainą, ją išsiderėtum ir tada galėtum pirkėjui pasiūlyti kuo mažesnę galutinę kainą lentynoje. Įvairiausių sprendimų ieškoma. Paskutinis mūsų sprendimas ir buvo kainų mažinimo revoliucija, kai įprastas produktų kainas sumažinome vienu metu didelei prekių grupei.
Kas labiausiai vilioja pirkėjus?
Kas labiau vilioja pirkėjus, nes atrodo, kad pirkėjai nori mažesnių kainų, bet visada ieško akcijų? Ką jūs pastebėjote elgsenoje?
T. Atraškevičius: Su akcijomis apskritai yra toks dalykas, kad jos vyrauja rinkoje ilgai ir ne vieną dešimtmetį. Savotiškai pirkėjai yra pripratę prie tų akcijų. Ateina į parduotuvę, pamato tam tikram produktui akciją, perbraukta, mažesnę kainą ir tiesiog psichologiškai taip suveikia, kad jį įsigyja. Nebūtinai tą prekę, kurią iš tikrųjų norėtų.
Pamato, pavyzdžiui, pieno produktui kažkokią akciją, įsideda jį į krepšelį, nors verčiau norėtų įsidėti kokį lašišos gabaliuką. Akcijos per ilgą laiką tapo, galima pasakyti, kaip ir tam tikra našta pirkėjams. Matome iš savo duomenų, kad kas antra prekė būdavo įsigyjama įprasta kaina. Akcijų medžioklė savotiška vyko.
Žmonės iš tikrųjų, žiūrint į statistiką, ne visada įsigydavo tą prekę, kurią, galbūt, iš tikrųjų norėtų įsigyti, o visgi laikydavosi akcijų ir pirkdavo arba formuodavo pirkinių krepšelį pagal tai, kas tuo metu yra pasiūloma pigiau.
Ką jūs pastebėjote, kokios prekės yra populiariausios tarp pirkėjų? Ką jie dažniausiai perka? Ar tikrai, pavyzdžiui, kiaušiniai yra kasdienė prekė?
T. Atraškevičius: Iš tikrųjų kasdienio vartojimo svarbiausios maisto prekės yra kiaušiniai, pieno produktai, tas pats sviestas, grietinė, varškė. Tai tikrai yra labai aktualūs produktai. Taip pat mėsa, šviežia mėsa, paukštiena, kiauliena, jautiena. Tai yra tos prekės, kurios atsiduria ko ne kiekvieno pirkėjo krepšeliuose.
Tai yra pagrindinės kasdienio vartojimo prekės, vaisiai, daržovės. Tie produktai, iš kurių tu gali pasigaminti maistą arba iš kurio tu maitiniesi. Čia yra tas pagrindinis, pagrindiniai produktai, kurie pirkėjams yra tikrai aktualūs. Jie ieško neretai geriausių pasiūlymų, kaip, kuo pigiau išsigyti būtent šias maisto prekes.
Kodėl už pieno produktus mokame daugiau?
Kalbant apie tam tikras prekes, pavyzdžiui, pieno produktus, pirkėjai pastebėjo tam tikrą neatitikimą. Superkant pieną iš ūkininkų, jie gauna nedaug, geriausiu atveju po kelias dešimtis centų, dažniausiai – po keliolika centų už litrą. O mes matome, kad parduotuvėse turime sumokėti po keletą eurų už pieną, dar daugiau – už varškę, sūrį. Kodėl yra toks didelis atsiskyrimas?
T. Atraškevičius: Mes patys dažnai sulaukiame tokių žurnalistų klausimų, kaip yra su tomis pieno kainomis. Čia reikėtų suprasti, kad pieno žaliavos rinka yra labai nestabili. Jeigu kelis mėnesius kaina yra nukritusi žemiau, kitą mėnesį ar net po kelių savaičių gali kilti aukštyn. Tiesiog yra labai nestabili.
Kodėl, pavyzdžiui, galutinėse, prekių lentynose tai neatsispindi, jeigu globaliose rinkose žaliavos kaina yra sumažėjusi? Todėl, kad turi praeiti tam tikras laikas, kad ta kaina pasikeistų. Tai yra tikrai nemaža grandis ir kainos nesikeičia per naktį. Tai užtrunka laiko, nes tie patys tiekėjai ar gamintojai iš savo tiekėjų gali gauti žaliavą už vieną kainą.
Gali būti sutarti kontraktai kažkuriam laikui, įpareigojimai pirkti už vieną kainą, o pasibaigus kontraktui deramasi dėl naujų. Tai yra nemaža grandis, kol ta galutinė kaina atsispindi lentynoje. Kaip pavyksta išsiderėti galutinę produkto tiekimo kainą, tai jau priklauso nuo derybų sėkmės. Todėl šie procesai yra imlūs laikui ir jie užtrunka.
I. Genytė-Pikčienė: Tai yra pakankamai sudėtinga pridėtinės vertės grandinė, kurioje dalyvauja ūkininkai, perdirbėjai, didmeniniai prekiautojai ir galiausiai mažmeniniai prekybos tinklai. Taip, tai yra visa pridėtinės vertės grandinė ir kiekviename narelyje veikia savo sąnaudos.
Yra sąnaudų spaudimas, darbo kaštų tendencijos, įvairios energetikos, kainų tendencijos ir panašiai. Yra derybinės galios koncentracija vienur ar kitur, atitinkamai gebėjimas išsiderėti vienokią ar kitokią kainą. Kiekviename tame narelyje šitie procesai vyksta ir formuoja kainą.
Natūralu, kad tokio mąsto pieno žaliavos kainos pokyčio galutiniame produkte mes galime tikėtis. Visoje šitoje kelionėje žaliava sudaro, priklausomai nuo atskiro produkto, skirtingą vaidmenį. Kiekvieno produkto atveju ta situacija yra skirtinga.
Jeigu mes kalbėtume apie grūdinius produktus, tai būtų vienaip. Jeigu kalbėtume apie pieno produktus, tokius kaip sviestas, sūris, būtų kitaip. Šiuo atveju tas analizes seka mūsų viešosios tarnybos, renka informaciją ir netgi skelbia statistiką. Tai galima pasianalizuoti. Pernai metais Lietuvos bankas netgi atliko tyrimą, kaip, kokios įtakos veikia kiekvieno segmento pridėtinės vertės grandinė. Analizė atliekama ir stebima, kokios tendencijos veikia.
Šaltinis: TV3.LT
