„Karas yra brangus dalykas“, – pastebi Lietuvos ūkininkų sąjungos (LSA) pirmininkas Raimundas Juknevičius. Žemdirbys tvirtino, kad ūkininkai jau pajuto karo kainą, kai trąšos pabrango beveik 40 proc., ir prognozavo, kad iš dalies dėl to daržovių, uogų, vaisių kainos galutiniams vartotojams kils netrukus, duonos ir kitų produktų – rudenį, o mėsa smarkiai pabrangs kitąmet.
Už JAV karą mokėsime visi
Jungtinės Amerikos Valstijos karui su Iranu kasdien išleidžia maždaug 1 mlrd. JAV dolerių (apie 0,86 mlrd. eurų). Per pirmąją konflikto savaitę išlaidos viršijo 11,3 mlrd. JAV dolerių.
Analitikai teigia, kad realūs skaičiai gali būti gerokai didesni, nes į oficialią statistiką dažnai neįtraukiamos ilgalaikės išlaidos, tokios kaip veteranų sveikatos priežiūra ar pasirengimo smūgiams kaštai.
Pentagonas jau paprašė papildomų 200 mlrd. JAV dolerių tolimesniam karinių veiksmų finansavimui.
Tačiau šis karas kišenes patuštins ne tik amerikiečiams. Dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose išaugusių naftos, dujų, degalų ir trąšų kainų tuštės ne tik verslo ir ūkininkų, bet ir eilinių vartotojų kišenės.
Lietuvos bankas (LB) ketvirtadienį patikslino, kad šių metų vidutinė metinė infliacija sieks 5,1 proc., kai pernai gruodį buvo 3,1 proc. LB valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus teigė, kad tikslinti ekonomikos prognozes verčia sparčiai besikeičianti geopolitinė situacija dėl karo Artimuosiuose Rytuose.
„Energijos šokas yra didelis ir gali tapti dideliu iššūkiu mūsų ekonomikai“, – ketvirtadienį ekonomikos apžvalgoje sakė jis. LB vertinimu, infliaciją labiausiai skatins didesnės energijos kainos, dėl to augs ir kitų prekių bei paslaugų kainos.
Smarkiai pabrango trąšos
Šiuo metu ekonomistai ir analitikai neįvertina, kad kyla ne tik degalų, bet ir žemės ūkiui kritiškai svarbių trąšų kainos.
R. Juknevičius teigė, kad trąšų ir degalų kainų šuolis maisto produktų savikainą paveiks tiesiogiai ir reikšmingai, tačiau trąšų brangimas ūkininkams yra dar skausmingesnis nei degalų, nes joms išleidžiama ženkliai daugiau lėšų.
LSA duomenimis, azotinių trąšų (pavyzdžiui, amonio salietros) kaina per metus šoktelėjo nuo maždaug 340 eurų iki 515 eurų už toną (be PVM), t. y. daugiau nei 30–40 proc.
„Trąšos brangsta dėl rekordinės gamtinių dujų kainos, kurios sudaro didelę azotinių trąšų gamybos kaštų dalį, taip pat dėl mažėjančios konkurencijos iš trečiųjų šalių bei politinių sprendimų, susijusių su taršos mokesčiais“, – Alfa.lt sakė R. Juknevičius.
Raimundas Juknevičius: karas yra brangus dalykas ir už jį mokame visi . | Andrius Ufartas/ELTA
Kaip žinoma, per Hormūzo sąsiaurį, kurį prasidėjus karui blokavo Iranas, plukdoma apie 20 proc. suskystintųjų gamtinių dujų, o jos yra pagrindinė azoto trąšų žaliava. Maža to, šiuo sąsiauriu gabenama ir trečdalis pasaulio trąšų, todėl Pasaulio prekybos organizacija neseniai perspėjo, kad dėl išaugusių dujų kainų ir sutrikusios trąšų tiekimo grandinės bus užaugintas mažesnis derlius ir išaugs maisto kainos.
„Poveikis sustiprės kitais metais: derlius mažės, o kainos kils“, – sakė PPO generalinio direktoriaus pavaduotojas Jeanas-Marie Paugamas.
Lietuvos ūkininkų lyderis paaiškino, kad žemės ūkio produkcijos gamyba yra imli energijai. Degalai ir elektra įvardijami kaip antroji „raudona eilutė“ skaičiuojant savikainą po trąšų. Papildomai savikainą didina brangstančios atsarginės dalys, nauja technika (dėl metalo kainų) bei augalų apsaugos produktai, kurių logistika tapo brangesnė ir sudėtingesnė.
„Brangstant trąšoms, ūkininkai priversti mažinti jų naudojimą, o tai tiesiogiai mažina derlingumą – skaičiuojama, kad 1 kg azoto derlių gali padidinti 3–4 kilogramais. Be to, dėl azoto trūkumo prastėja grūdų kokybė (mažėja baltymingumas ir glitimas), todėl vietoj aukščiausios kokybės miltų vartotojai už tą pačią kainą gali gauti tik prastesnės kokybės produkciją“, – teigė R. Juknevičius.
Svarbiau nei degalai
Ūkininkas paaiškino, kad trąšų kainos auga labiau nei degalų dėl kelių specifinių ekonominių ir politinių priežasčių, susijusių su jų gamybos procesu bei rinkos reguliavimu: azotinių trąšų savikainą labiausiai lemia gamtinių dujų kaina. Kadangi per šiuo metu blokuojamą Hormūzo sąsiaurį keliauja penktadalis pasaulio dujų apyvartos, susidaręs dujų deficitas drastiškai pakėlė jų kainas, o tai tiesiogiai pabrangino trąšų gamybą.
Be to, kainas didina politinė dedamoji ir taršos mokesčiai: Europos Sąjungos (ES) gamintojai moka už taršos leidimus, kurių kiekis mažėja, o kaina auga. Siekiant apsaugoti vietos gamintojus, panašūs mokesčiai buvo uždėti ir produkcijai iš trečiųjų šalių, kas dar labiau padidino galutinę kainą vartotojui.
LSA pirmininkas mano, kad dėl naujų mokesčių įvežamai produkcijai sumažėjo trąšų importas iš trečiųjų šalių (sausio–kovo mėnesiais jis drastiškai susitraukė). Vietos gamintojai, matydami mažesnę konkurenciją, išnaudoja galimybę uždirbti daugiau, todėl net ir vietinės produkcijos kainos išlieka aukštos.
„Nors brangsta ir degalai, ūkininkai trąšoms išleidžia ženkliai daugiau lėšų nei kurui. Todėl net ir vienodas procentinis kainų kilimas ūkininkams yra skausmingesnis būtent dėl trąšų brangimo, kurios įvardijamos kaip „pirmoji raudona eilutė“ produkcijos savikainoje“, – teigė R. Juknevičius.
Kas ir kada brangs
Pasak ūkininko, greičiausiai kainų augimą pajus vartotojai, perkantys produktus iš „trumpųjų grandinių“, pavyzdžiui, šviežias uogas (braškes) ar ankstyvąsias daržoves, kurias ūkininkai parduoda tiesiogiai. Vėliau (kitais metais ar dar vėliau) brangimas pasieks grūdines kultūras ir mėsos (ypač jautienos) produktus, nes jų auginimo ciklas ilgesnis.
„Nors ūkininkai pirmieji „sugeria“ šį kainų šuolį dėl silpnos derybinės galios su perdirbėjais, ilgalaikėje perspektyvoje už viską sumokės vartotojas per padidėjusias galutines produktų kainas arba sumažėjusią jų pasiūlą rinkoje“, – teigė R. Juknevičius.
Ūkininkas dar paaiškino, kad dėl išaugusių kainų ūkininkai laukus tręš mažiau, todėl mažės, pavyzdžiui, grūdų baltymingumas ir glitimas.
„Dėl sumažėjusio glitimo tokie grūdai nebetinka aukštos kokybės gaminiams – „pyrago iš tokių grūdų nebekeps“. Grūdų kokybė gali tapti tik pašarinė, todėl iš jų nebus galima pagaminti „ekstra“ klasės miltų. Nors iš pašarinių grūdų produkcija vis tiek gaminama ir parduodama, vartotojas už tą pačią „ekstra“ kainą gali gauti prastesnės kokybės miltus“, – teigė LSA pirmininkas.
Kadangi naujo derliaus grūdų savikaina dabar yra gerokai didesnė, šis spaudimas galutinėms produktų kainoms bus kitų metų ar net 2027-ųjų klausimas.
Lėčiausiai brangimo tendencija, pasak R. Juknevičiaus, pasieks jautienos segmentą, nes galvijų auginimo ciklas trunka apie dvejus metus, todėl poveikis vartotojui per laiką išsitęs ilgiausiai.
Silpni derybininkai
R. Juknevičius teigė, kad ūkininkų derybinė galia su perdirbėjais yra silpna dėl kelių esminių priežasčių, susijusių su rinkos struktūra ir globalia konkurencija. Esą perdirbimo įmonės dažnai turi svertų prieš vietos ūkininkus, nes gali teigti, jog turi galimybių atsiplukdyti žaliavų (pavyzdžiui, laivą grūdų) iš kitur, nepriklausomai nuo to, kokia situacija yra vietos rinkoje. Tai leidžia perdirbėjams diktuoti sąlygas, nesisiejant vien su vietos tiekėjais.
„Daugeliu atvejų žemės ūkio produkcijos kainos yra nusistovėjusios pasaulinėje rinkoje. Ūkininkai, parduodami savo produkciją, yra priversti taikytis prie šių pasaulinių kainų, net jei jų individuali produkcijos savikaina dėl pabrangusių trąšų ar degalų yra gerokai išaugusi“, – teigė jis.
Pasak ūkininko, geriausiai tai iliustruoja pieno sektoriaus pavyzdys: nors žaliavinio pieno kaina ūkininkams dabar nukrito apie 30 proc., parduotuvių lentynose pieno gaminiai neatpigo. Tai rodo, kad ūkininkai, kaip pirminės žaliavos augintojai, negali daryti įtakos galutinei kainodarai ir dažniausiai yra tie, kurie pirmieji „sugeria“ rinkos svyravimus ar krizes.
Kadangi ūkininkai dažniausiai yra tik žaliavos augintojai, jie turi nedaug alternatyvų, kur realizuoti savo produkciją, jei nesutinka su perdirbėjų siūlomomis sąlygomis. Priešinga situacija yra tik „trumposiose tiekimo grandinėse“, kur ūkininkai patys gamina galutinį produktą ir tiesiogiai derasi su vartotoju – čia jų galia nustatyti kainą, padengiančią savikainą, yra didesnė.
„Dėl šių priežasčių ūkininkas, patirdamas nuostolių, dažnai lieka prieš pasirinkimą: arba trauktis iš gamybos, arba bandyti dar labiau piginti savikainą, kas dažnai lemia mažesnį produkcijos kiekį ir prastesnę kokybę“, – teigė R. Juknevičius.
Ūkininkams teks sugerti ne tik trąšų ir degalų, bet ir pastaruoju metu kylančių metalo kainų augimą.
„Metalo kainų augimas tiesiogiai lemia, kad brangsta nauja žemės ūkio technika bei jai reikalingos atsarginės dalys. Kadangi žemės ūkio produkcijos auginimas ir perdirbimas neįmanomas be technikos, šios padidėjusios išlaidos įskaičiuojamos į bendrą produkto savikainą. Tai atitinkamai atsilieps maisto kainoms“, – sakė R. Juknevičius.
Ūkininkas pesimistiškai vertina ateitį. Pasak jo, net jei karo Irane „karštoji fazė“ artimiausiomis savaitėmis baigsis, po to kils terorizmo banga ir ramybė į žmonių asmeninį ir ekonominį gyvenimą ateis dar negreitai. „Karas yra brangus dalykas ir už jį mokame visi“, – pastebėjo R. Juknevičius.
Šaltinis: ALFA.LT
