Praėjusį penktadienį generalinė prokurorė Nida Grunskienė pasirašė ir išsiuntė kreipimąsi į Seimą dėl parlamentaro Gintauto Palucko teisinės neliečiamybės naikinimo. Pats G. Paluckas sako neketinantis trauktis iš parlamento ir atsisakyti mandato.
Apie tai diskutavo politologai Matas Baltrukevičius ir Ignas Kalpokas.
Areštuotas Gintauto Palucko nekilnojamas turtas
Pereikime prie naujausio aktualijų. Iš tiesų pirmadienį paskelbta, kad buvo areštuotas Gintauto Palucko šeimos nekilnojamasis turtas dėl įtarimų, kad galimai galėjo būti finansinių machinacijų. Kaip jums atrodo ši situacija? Kodėl tik dabar pasistūmėjo visi reikalai po to, kai Paluckas nebėra premjeras ir neužima itin aukštų valstybinių pareigų?
I. Kalpokas: Turbūt tai tik parodo, kad politinė ir teisinė atsakomybės nebūtinai yra sinchroniškos. Politinė atsakomybė gali ir turi ateiti gerokai anksčiau. Mes puikiai prisimename, kad jau praėjusią vasarą, po visų įtarimų, kratų brolio šeimoje pasidarė nebeįmanoma tuometinio premjero Palucko pozicija.
Kol susituko visi teisiniai procesai, įrodymų surinkimai, vertinimai ir kiti dalykai, kad jau būtų galima pareikšti įtarimus, matome, jog tai užtruko dar beveik metus laiko. Tai tik parodo, kodėl yra visiška nesąmonė, kai politikai bando dangstytis tuo, jog palaukime teisėsaugos, palaukime kol bus kažkas formalaus.
Politinė atsakomybė maždaug yra kažkas tarp kitko. Jeigu politinė atsakomybė nebūtų buvusi prisiimta arba nebūtų prispaudę patys žurnalistai didele dalimi premjerą prisiimti ją ir atsistatydinti, mes dabar turėtumėme situaciją, kai galbūt vis dar einančiam premjerui būtų pareikšti įtarimai.
Tai būtų dar gerokai rimtesnis atvejis. Kitas dalykas, žinoma, neatmeskime galimybės, jog tai galėtų būti sudarę sąlygas politiniam spaudimui teisėsaugai. Man atrodo, kad čia yra puiki iliustracija, kodėl privaloma politinę atsakomybę prisiimti gerokai anksčiau.
Ką turėtų daryti rinkėjai?
Žiniasklaida skelbia, kad generalinė prokurorė kreipėsi turbūt rekordinį kartų skaičių dėl tam tikrų politikų ir jų įtarimų. Kaip rinkėjai turėtų elgtis? Toks jausmas, kad jau nebegalime niekuo pasitikėti, nors žinome, jog artėja savivaldos rinkimai, dar toliau Seimo, prezidento. Kaip mums elgtis šioje situacijoje?
M. Baltrukevičius: „Delfi“ žurnalistė paskaičiavo, kad iki rekordo dar truputėlį trūksta. Šiaip skaičius vis tiek yra didelis ir paskutinės kelios kadencijos, šituo požiūriu, tarsi truputėlį ramesnės buvo, mažiau tokių istorijų. Žinoma, kad nepuošia Seimo tokie dalykai.
Nesinori sakyti, kad čekiai yra menkis, bet svoris vis tiek yra truputėlį kitoks. Ar tai būtų čekių istorija, ar kai kuriais atvejais sumos santykinai nedidelės. Kiekviena istorija yra skirtinga ir, žinoma, bendrai tokios istorijos neprisideda prie pasitikėjimo.
Teisiniai procesai gana lėti, bet kažkuriuo metu galėsime teigti, kad du buvę premjerai yra nuteisti per trumpą laiką. Yra tokia tikimybė, gali taip atsitikti. Realiai tokios istorijos kuria įspūdį, kurį žmonės dažnai turi susidarę, kad visa politika yra labai purvinas reikalas, tik vieni papuola, kiti nepapuola.
Viktorija Čmilytė-Nielsen prieš kelias savaites sakė labai gerą frazę, kai jos paklausė, kas dabar politiškai laimės. Ji sakė: „Niekas nelaimės, visa Lietuva pralaimi dėl tokių dalykų, kokie dabar nutinka.“ Žinoma, čia nereiktų užbėgti įvykiams už akių, reikia teisėsaugos institucijoms leisti atlikti savo darbą iki galo. Vien, kad yra tokie įtarimai, tai nepuošia Seimo.
Vėlgi, pasitikint tomis pačiomis teisėsaugos institucijomis, ypač pagal dabartinius jų veiklos standartus, visiškai be jokio pagrindo tyrimai tikrai nepradedami. Visiškai neturint jokios informacijos prokurorė nedrįstų eiti ir prašyti neliečiamybės panaikinimo.
Kas laukia demokratų?
Vienas paveikslas, kaip veikia žiniasklaida kartu su teisėsauga, tai yra Skvernelio istorija ir jam Seimo balsavimu panaikinta neliečiamybė. Kas dabar gali laukti demokratų, nes iš esmės Skvernelis buvo jų veidas?
M. Baltrukevičius: Žinoma, kad partijai šita situacija labai sudėtinga. Vėlgi, kiekviena partija krizes išgyvena labai skirtingai. Tokioms partijoms, kurios yra labiau susivieniję aplink konkrečias vertybes, tam tikra prasme yra lengviau. Liberalų sąjūdis tą visai neblogai parodė, kai sugebėjo atsitiesti po Eligijaus Masiulio istorijos.
Čia galėjo būti būsimas Lietuvos premjeras, partija visgi buvo Eligijaus Masiulio komanda, bet tai buvo žmonės, kuriuos vienijo liberalios vertybės, ypač liberali ekonominė politika. Pavyzdžiui, klausimas, kaip būtų pasibaigę Liberalų sąjūdžiui, jeigu Laisvės partija būtų ketveriais metais anksčiau įsikūrusi. Galbūt galėjo dar kažkokios aplinkybės sutrukdyti, bet partijai padėjo išgyventi, kad tai nebuvo vieno žmogaus projektas.
Demokratai yra visgi Sauliaus Skvernelio komanda, jiems yra sunkiau. Dabar jiems esminis uždavinys yra parodyti, kas jie dar gali būti, jeigu ne Sauliaus Skvernelio komanda. Ignas labai išpopuliarino Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Skvernelio etiketę. Tai realiai jie turi parodyti, kas jie yra be to.
Jiems tam tikra prasme atsiveria galimybių langas, nes blogiausia, ką dabar partija galėtų daryti, tai kalbėti nuo ryto iki vakaro apie Skvernelį. Nereikia jiems dabar nei smerkti per daug Skvernelį, nei teisinti ar sakyti kaip Virginijus Sinkevičius sakė, kad žmogiškai palaiko.
Jiems reikia kiek įmanoma mažiau į jį koncentruotis, labiau patiems išsigryninti tai, kas ta Demokratų sąjunga yra, ką ji reiškia Lietuvai, kad pagaliau turėtume aiškesnį jos įvaizdį. Žinoma tai yra didelis darbas ir realiai matysime kaip viskas klostysis. Ar jie galiausiai liks opozicijoje, ar kažkaip palankiau jiems susidėlios aplinkybės.
Gal patys nuspręs, kad jiems verta bandyti grįžti į koaliciją, tada turint šiokį tokį administracinį resursą, turbūt kelias ministerijas, didinti savo matomumą ir kartu labiau įtvirtinti tam tikrų žmonių lyderystę. Tai yra atviras klausimas. Sprendžiant iš socialdemokratų laiko tempimo, kad permainos tik gegužę, birželį, tai iš tikrųjų labai anksti spekuliuoti.
Socialdemokratai dėl to ir tempia laiką su sprendimais dėl koalicijos, nes tikisi, kad bus kažkoks aiškesnis vaizdas, ar Remigijus Žemaitaitis turės naujų problemų, ar dar kažkaip kitaip susiklostys. Tada socialdemokratams bus lengviau nuspręsti, ką daryti.
Ar demokratai turi kitą lyderį?
Ar demokratai turi kitą lyderį, dėl kurio galėtų atsitiesti?
I. Kalpokas: Kol kas turbūt Sinkevičius yra patogus ir tinkamas bent jau pereinamojo laikotarpio sprendimas. Dabar madinga vadovauti partijoms iš Europos Parlamento, tai net jo nutolimas nuo nacionalinės politikos nėra kažkoks labai beprecedentis arba netikėtas. Iš tikrųjų dabar jiems pagrindinė užduotis yra išsigryninti savo veidą, ideologiją, jeigu tai yra įmanoma, ir tam tikra prasme paradoksaliai šita situacija gali išeiti jiems į naudą.
Jeigu jie išras save iš naujo kaip politinę partiją, o ne kaip vieno žmogaus rinkiminį įrankį, tai tada jie gal net turės šansą kažkaip įsitvirtinti politinėje sistemoje, tapti nepriklausomais politinės sistemos veikėjais. Jeigu jie tik susikoncentruos į tai, kaip dabar išgyventi ir kokį naują veidą į priekį išstumti, tai man atrodo čia bus jų pati didžiausia klaida.
Šaltinis: TV3.LT
