Dangus virš Europos ekonomikos niaukiasi, pradedama kalbėti apie artėjančią krizę. Teigiama, jog pasiūla nebeprisitaiko prie kainų svyravimo, pinigai praranda galią.
Apie tai, kas iš tiesų mūsų laukia, TV3 Žinių „Dienos komentare“ – apžvalgininko Vladimiro Laučiaus pokalbis su finansų ministru Kristupu Vaitiekūnu.
Viešojoje erdvėje galima išgirsti apokaliptinių scenarijų, esą pasaulio laukia rimta krizė – tokia, per kurią gali pritrūkti ne tik pinigų, bet ir išteklių, o valstybės esą galėtų konkuruoti dėl naftos. Ar sutinkate su tokiais scenarijais?
Visa ši krizė iš esmės yra susijusi su vienu veiksniu – karais ir jų sukeltomis pasekmėmis. Todėl viskas priklausys nuo to, kaip vystysis šis konfliktas. Matome, kad situaciją lydi visiška nežinia – konflikte dalyvaujančių šalių pozicijos keičiasi labai greitai, todėl prognozuoti yra sudėtinga. Ką galime daryti, tai ruoštis, ir tam ruošiamės. Šiuo metu bandoma identifikuoti labiausiai pažeidžiamas grupes, kurios nukentėtų, jei krizė užsitęstų, ir rengiamos priemonės, kaip sušvelninti poveikį būtent joms.
Reikia ruoštis blogiausiam?
Kalbant apie tas priemones, Europos energetikos komisaras teigia, kad gali sutrikti tiekimas, tad problema bus ne tik kainos. Tai reikštų, kad gali tekti imtis perskirstymo priemonių. Ar tai – tam tikras „socializmo modelis“?
Šiuo metu dar anksti atskleisti konkrečias detales apie rengiamas priemones. Matome įvairius komunikatus, tačiau vėlgi reikia grįžti prie pagrindinio dalyko – didelės nežinomybės. Prognozuoti sudėtinga, nors akivaizdu, kad turime ruoštis blogesniam scenarijui. Tai ir darome. Vis dėlto tiksliai pasakyti, kas bus, šiuo metu negali niekas. Yra ekspertų, piešiančių labai neigiamą scenarijų, tuo tarpu kapitalo rinkos į šią situaciją reaguoja gana ramiai.
Ar galėtume Lietuvoje tikėtis kažko panašaus į COVID-19 laikotarpio fondus, pavyzdžiui, didžiulio masto subsidijų?
Šiame etape tokio sprendimo nematau. Tiek Europos Komisija, tiek tarptautinės institucijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas ar Europos Centrinis Bankas, pabrėžia, kad priemonės turi būti tikslinės, laikinos ir nukreiptos į labiausiai pažeidžiamus.
Ar teisingai suprantu, kad kalbama tik apie verslo, o ne apie socialiai pažeidžiamų gyventojų rėmimą?
Ne, kalbama apie abi grupes – ir gyventojus, ir verslą, įskaitant ūkininkus.
Pažvelgus giliau – ar ši krizė nėra platesnė, galbūt šiuolaikinio finansinio kapitalizmo krizė, kai rinka nebesugeba užtikrinti net bazinių išteklių paskirstymo?
Tai labiau globalaus pasaulio krizė, kai mums reikalingi ištekliai atkeliauja iš geopolitiškai nestabilių regionų. Tokių krizių jau esame matę ne vieną. Tai susiję su tuo, kad iš tokių regionų perkame išteklius, be kurių ekonominis gyvenimas neįmanomas.
Paralelės su COVID-19 laikų krize
Kai Europos Komisija kalba apie sąnaudų ir išteklių pasidalijimą tarp valstybių, ar tai nereiškia, kad šalys vėl konkuruos tarpusavyje, kaip buvo su medicinos priemonėmis per pandemiją?
Labai tikiuosi, kad ne. Manau, kad iš pandemijos buvo pasimokyta, ir būsimos priemonės bus grindžiamos solidarumo principu. Tačiau jos turėtų būti tikslinės – nukreiptos į tuos, kuriems labiausiai reikia, kad nebūtų pernelyg brangios ir mažai efektyvios.
Ar toks didesnis perskirstymas nereiškia grįžimo prie socializmo?
Europos Sąjunga tam tikru mastu jau turi ekonomikos planavimo elementų. Tai tam tikras reguliavimas ir valdymas, jei jis yra nuosaikus ir neperžengiamos ribos, toks modelis gali būti pakankamai efektyvus siekiant aukštos gyvenimo kokybės.
Šaltinis: TV3.LT
