Lietuviams jau tapo įprasta, kad šalyje dirba vis daugiau užsieniečių. Visgi pastaruoju metu tarp naujų darbo imigrantų Lietuvoje dominuoja ne ukrainiečiai, baltarusiai ar Centrinės Azijos šalių gyventojai, o filipiniečiai. Jų oficialus skaičius Lietuvoje per pastaruosius metus išaugo kone 4 kartus. Pastarieji Lietuvoje dažniausiai dirba statybų ir transporto sektoriuose.
Užimtumo tarnybos (UŽT) duomenimis, 2026 m. balandžio 1 d. Lietuvoje iš viso dirbo 2,7 tūkst. darbuotojų, atvykusių iš Filipinų. 2025 m. tokiu pat laikotarpiu – 712.
Šių metų pirmąjį ketvirtį darbdaviai priėmė dirbti 721 filipinietį, pernai tuo pačiu laikotarpiu – 120.
UŽT nurodo, kad per metus daugiausiai filipiniečių įdarbino transporto ir saugojimo sektoriuje veikiančios įmonės – 700, statybos sektoriaus – 500.
„Pagal profesijas atvykę filipiniečiai daugiausiai įsidarbino tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais (379), specialaus sunkvežimio vairuotojais (282), suvirintojais (252; daugiausiai – laivų statyba), elektrikais (215), laivų metalinių korpusų surinkėjais (135), pastolininkais (119), vamzdynų montuotojais (56), metalinių konstrukcijų montuotojais (47)“ – dalijosi UŽT.
Taigi kodėl Lietuvos darbdaviai renkasi įdarbinti vis daugiau filipiniečių?
Ne vienerius metus susiduria su darbuotojų trūkumu
Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LPPSF) pirmininkės pavaduotoja Jurga Subačiūtė-Žemaitienė pabrėžė, kad statybų sektorius jau ne vienerius metus susiduria su darbuotojų trūkumu. Todėl darbdaviai ieško darbuotojų ne tik Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse, bet vis dažniau ir trečiosiose šalyse, tarp jų – Filipinuose.
„Filipinai yra viena iš šalių, kur aktyviai veikia tarptautinio įdarbinimo agentūros, todėl darbdaviams ten gana paprasta rasti darbuotojų.
Kita vertus, svarbu suprasti, kad migrantai dažnai sutinka dirbti sudėtingomis sąlygomis, ilgesnes valandas ar už mažesnį atlyginimą nei vietiniai darbuotojai. Tai tampa viena iš priežasčių, kodėl darbdaviai renkasi tokią darbo jėgą“, – komentavo pašnekovė.
Pasak J. Subačiūtės-Žemaitienės, demografinė situacija Lietuvoje nesikeičia, darbuotojų trūkumas išlieka, o statybų sektorius ir toliau ieško būdų, kaip užpildyti darbo vietas, tad tikėtina, kad artimiausiais metais užsieniečių darbuotojų statybose daugės.
Visgi ji atkreipia dėmesį, kad užsieniečiai į darbus priimami ne todėl, nes lietuviai nenori dirbti. Pašnekovė pabrėžia, kad problema dažniausiai yra darbo sąlygos, atlyginimai ir stabilumas.
„Dalis darbuotojų išvyksta dirbti į Vakarų Europą, kur už tą patį darbą gauna gerokai didesnį atlygį ir geresnes socialines garantijas.
Jeigu sektorius nori pritraukti vietinius darbuotojus, reikia kalbėti apie konkurencingus atlyginimus, saugias darbo sąlygas, aiškų darbo laiką ir pagarbų požiūrį į darbuotoją“, – pabrėžė LPPSF atstovė.
„EIKA Construction“ vadovas Almantas Čebanauskas taip pat patvirtino, kad užsieniečių ieškoma dėl darbuotojų trūkumo. Visgi, anot pašnekovo, tai nereiškia, kad Lietuvoje neliks gerų specialistų.
„Natūralu, kad įmonės turi ieškoti specialistų ir už šalies ribų. Tai tikrai nereiškia, kad Lietuvoje neturime gerų statybininkų ar norinčių dirbti – tiesiog vietinės darbo jėgos šiuo metu nebepakanka“, – paaiškino jis.
A. Čebanauskas pasidalijo, kad filipiniečiai šiems statybų darbams pasirenkami ne veltui.
„Iš „EIKA Construction“ patirties galime tik patvirtinti, jog iš Filipinų atvykę darbuotojai yra labai darbštūs, motyvuoti ir greitai įsilieja į komandas. Šiuo metu esame įdarbinę filipiniečių, o nuo birželio planuojame į komandą priimti dar apie 20 žmonių“, – nurodė pašnekovas.
Filipiniečiai – viena sparčiausiai augančių darbuotojų grupių
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linavos“ Generalinis sekretorius Narūnas Raulinaitis pažymėjo, kad Lietuvos transporto ir logistikos sektorius taip pat jau ne vienerius metus susiduria su profesionalių vairuotojų trūkumu, todėl natūralu, kad įmonės aktyviai ieško darbuotojų už Europos Sąjungos ribų.
„Tarptautinės kelių transporto sąjungos IRU duomenimis, 2024 m. pasaulyje trūko apie 3,6 mln. sunkvežimių vairuotojų 36 analizuotose valstybėse, kurios sudaro apie 70 proc. pasaulio BVP.
Kai kuriose šalyse net iki 70 proc. transporto įmonių nurodė susiduriančios su itin dideliais vairuotojų trūkumo sunkumais“, – pažymėjo jis.
Pasak N. Raulinaičio, filipiniečiai šiandien tampa viena sparčiausiai augančių darbuotojų grupių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
„Filipinai jau daugelį metų yra viena didžiausių darbo migrantų valstybių pasaulyje, todėl šios šalies darbuotojai turi tarptautinės darbo migracijos patirties, yra motyvuoti dirbti užsienyje ir dažnai vertinami kaip lojalūs bei atsakingi darbuotojai.
Transporto įmonėms taip pat svarbu tai, kad filipiniečiai dažniausiai orientuojasi į ilgalaikį darbą, mažesnė jų darbuotojų kaita“, – atkreipė dėmesį N. Raulinaitis.
Visgi jis pažymėjo, kad problema nėra vien tai, kad lietuviai „nenori dirbti“.
„Pirmiausia reikia vertinti objektyvias aplinkybes – vairuotojų profesija Europoje sensta, jaunų žmonių į sektorių ateina mažai, o darbo pobūdis yra sudėtingas: ilgas buvimas kelyje, didelė atsakomybė, psichologinė įtampa, dažnas nebuvimas namuose.
Be to, dalis Lietuvos vairuotojų renkasi dirbti Vakarų Europos įmonėse, kur atlyginimai dažnai didesni. Todėl Lietuvos vežėjai susiduria su dvigubu spaudimu – vietinių darbuotojų trūkumu ir konkurencija dėl darbo jėgos Europos mąstu“, – komentavo pašnekovas.
Jis pridėjo, kad trečiųjų šalių darbuotojai tampa būtinu sprendimu siekiant išlaikyti transporto grandinių veikimą ir įmonių konkurencingumą.
„Tai šiandien jau nėra laikinas reiškinys – tai tampa ilgalaike visos Europos transporto rinkos tendencija“, – tikino pašnekovas.
Situaciją apsunkina sudėtingas užsieniečių įdarbinimas
A. Čebanauskas pažymėjo, kad pagrindiniai iššūkiai, įdarbinant užsieniečius, yra susiję su administraciniais procesais, darbuotojų integracija ir komunikacija, taip pat reikia daugiau dėmesio skirti saugos ir kokybės reikalavimų paaiškinimui.
Visgi, pasak jo, turint aiškius procesus ir skiriant pakankamai laiko pasiruošimui, visi procesai yra nesunkiai suvaldomi.
Tuo metu LPPSF pirmininkės pavaduotoja paaiškino, kad iš profesinių sąjungų perspektyvos, didžiausias klausimas yra ne pats įdarbinimas, o tai, kaip užtikrinamos darbuotojų teisės ir darbo sąlygos.
„Trečiųjų šalių darbuotojai dažnai yra pažeidžiamoje situacijoje – jie ne visada žino savo teises, priklauso nuo darbdavio ar tarpininkų, todėl rečiau kreipiasi pagalbos“, – komentavo pašnekovė.
Būtent todėl, anot jos, augant migrantų skaičiui svarbiausia – stiprinti teisių apsaugą.
„Negalima leisti, kad konkurencija sektoriuje būtų grindžiama pigesne ir mažiau apsaugota darbo jėga. Jeigu valstybė ir kontrolės institucijos nespės užtikrinti tinkamos priežiūros, rizika dėl išnaudojimo tik didės“, – pasakojo LPPSF atstovė.
Ji taip pat pastebėjo, kad trečiųjų šalių darbuotojų samdymas neturėtų tapti būdu palaikyti žemesnius darbo standartus rinkoje.
Taip kiltų rizika dėl darbo užmokesčio ir darbo standartų dempingavimo, kai migrantų darbas tampa būdu mažinti kaštus viso sektoriaus sąskaita, o tai daro spaudimą ir vietinių darbuotojų atlyginimams bei darbo sąlygoms.
„Profesinės sąjungos nuosekliai laikosi pozicijos, kad visiems darbuotojams – nepriklausomai nuo jų kilmės šalies – turi būti taikomos vienodos darbo sąlygos, atlyginimai ir teisės“, – nurodė LPPSF pirmininkės pavaduotoja.
J. Subačiūtė-Žemaitienė dalijosi, kad Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija nuolat gauna trečiųjų šalių darbuotojų skundų dėl galimų darbo teisių pažeidimų įvairiuose sektoriuose, įskaitant ir statybas.
„Darbuotojų iš trečiųjų šalių skunduose dažniausiai minima neišmokamo darbo užmokesčio problema, pernelyg ilgos darbo valandos, neskaidrios įdarbinimo sąlygos ar priklausomybė nuo tarpininkų“, – pasakojo pašnekovė.
Tuo metu N. Raulinaitis pažymėjo, kad darbdaviams vis dar tenka susidurti su ilgais dokumentų tvarkymo terminais, leidimų dirbti procedūrų neapibrėžtumu.
Visgi, anot jo, kitas svarbus aspektas – adaptacija.
„Darbuotojams iš tokių tolimų šalių reikia padėti integruotis socialiai ir kultūriškai: užtikrinti apgyvendinimą, supažindinti su darbo ir gyvenimo sąlygomis, kartais organizuoti papildomus mokymus.
Transporto sektoriuje taip pat labai svarbus praktinis pasirengimas dirbti pagal ES mobilumo paketo, darbo ir poilsio režimo bei kitus europinius reikalavimus“, – pasakojo pašnekovas.
Ateityje Lietuvoje dirbančių filipiniečių daugės?
„Linavos“ Generalinis sekretorius pastebi, kad artimiausiais metais Lietuvoje dirbančių filipiniečių ir toliau turėtų daugėti.
„Demografinė situacija Lietuvoje ir visoje Europoje rodo mažėjantį darbingo amžiaus gyventojų skaičių, o transporto sektoriuje darbuotojų poreikis išlieka labai didelis.
IRU prognozuoja, kad artimiausiais metais problema tik gilės – iki 2029 m. vien analizuotose valstybėse į pensiją pasitrauks apie 3,4 mln. vairuotojų. Tuo pačiu jaunesni nei 25 metų vairuotojai sudaro tik apie 6,5 proc. visų sektoriaus darbuotojų“, – paaiškino N. Raulinaitis.
Pasak jo, jeigu nebus esminių pokyčių darbo rinkoje ar profesinio rengimo sistemoje, vežėjai ir toliau bus priversti ieškoti darbuotojų trečiosiose šalyse.
„Tikėtina, kad darbuotojų geografija dar labiau plėsis – be Centrinės Azijos šalių ir Ukrainos, vis didesnę dalį sudarys Pietryčių Azijos valstybių piliečiai“, – pabrėžė pašnekovas.
Jis pridėjo, kad transporto sektorius yra viena strateginių Lietuvos ekonomikos šakų, sukurianti reikšmingą šalies BVP dalį ir užtikrinanti eksporto bei tiekimo grandinių veikimą. Todėl vairuotojų trūkumo problema šiandien tampa ne pavienių įmonių, o visos ekonomikos klausimu.
„Jei ši problema nebus sprendžiama sistemiškai – tiek supaprastinant darbo vizų ir leidimų dirbti procedūras, tiek stiprinant profesinį rengimą Lietuvoje – dalis transporto įmonių gali susidurti su veiklos ribojimais, mažesniais pervežimų pajėgumais ir konkurencingumo praradimu tarptautinėje rinkoje.
Daugiausiai leidimų dirbti užsieniečiams išduodama dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais – apie 78 proc. Todėl manome, kad reikėtų atskirti transporto sektoriaus darbo migracijos kvotas nuo bendrų užsieniečių darbo kvotų sistemos“, – nurodė jis.
Pasak N. Raulinaičio, šiuo metu didžiausią dalį bendrų darbo kvotų sudaro būtent tarptautinio krovinių vežimo vairuotojai, todėl bendras kvotų modelis nebeatspindi realių darbo rinkos poreikių skirtinguose sektoriuose.
„Transporto sektoriaus situacija yra specifinė – Lietuvos vežėjai didžiąją dalį veiklos vykdo Vakarų Europos rinkose, tačiau darbuotojai yra įdarbinami Lietuvoje, čia mokami darbo mokesčiai, socialinio draudimo įmokos ir generuojama reikšminga ekonominė grąža valstybei.
Dėl šios priežasties vairuotojų įdarbinimas turėtų būti vertinamas kaip strateginis ekonomikos klausimas, o pats procesas – mažiau biurokratizuotas. Šiuo metu leidimų gyventi ir kitų migracijos procedūrų grandinės dažnai yra ilgos ir tampa kliūtimi ne tik verslui, bet ir visų tiekimo grandinių stabilumui“, – atkreipė dėmesį „Linavos“ atstovas.
