Būdama vos 39-erių klaipėdietė Sandra Agatanova išgirdo diagnozę, kurios nesitikėjo nei ji pati, nei aplinkiniai – moterį ištiko insultas. Neiškentus pasireiškusių simptomų ir kreipusis pagalbos, jos atvejis tapo mįsle net medikams, kurie įtarė visai kitas sveikatos problemas. Šiandien Sandra jaučiasi daug geriau ir tvirtėja, o savo istorija atvirai dalinasi ragindama kitus neatidėlioti sveikatos patikrų bei nenumoti ranka į organizmo siunčiamus signalus.
Insultas dažnai siejamas su vyresniu amžiumi, tačiau Sandros istorija dar kartą parodo ir primena, kad ši liga neaplenkia ir jaunų žmonių. Moteris prisipažįsta, kad ilgą laiką sveikatą stumdavo į antrą planą, todėl dabar ragina kitus nekartoti jos klaidų ir pasimokyti iš skausmingos asmeninės patirties.
Pirmieji ženklai pasirodė dar prieš pora savaičių
Nukeliaudama mintimis atgal į laiką prieš lemtingus įvykius, Sandra atvirai sako galiausiai supratusi, kad ženklų apie artėjantį insultą buvo jau anksčiau, tačiau visada jiems rasdavo pateisinimą.
Du vaikus auginančioje šeimoje 9-mečiui sūnui daugelyje kasdienių dalykų reikalinga pagalba. 26 kilogramus sveriantis Alanas vaikšto tik prilaikomas, jį reikia įkelti ir iškelti iš vežimėlio – pašnekovė pripažįsta, kad fizinis krūvis yra didelis, kenčia nugara, tad šios kūno dalies skausmas jau kurį laiką yra neretas palydovas, tačiau pora savaičių prieš ištinkant insultui prasidėjo ir itin stiprus migruojantis kaklo skausmas:
„Jis šiek tiek migravo į vieną, į kitą pusę, bet toks skausmas nebuvo man įprastas – įprastai susukdavo kaklą arba nugarą, negalėjau pasisukti, nes atrodydavo tarsi kažkas užsikerta, o šiuo atveju buvo lyg spaudimas, ypatingai ryte atsikėlus, tarsi tvinkčiojimas.“
Moteris pripažįsta – ir ji pati, ir net gydytojai nuo pat pradžių galvojo, kad viskas dėl užspausto nervo, ši numanoma priežastis tapo dar įtikinamesnė gydytojams išgirdus apie Sandrai kylančius kasdienius iššūkius.
Kadangi niekas nė neįtarė, kad tai yra artėjančių rimtų sveikatos problemų ženklas, skausmą ji malšindavo susileisdama nesteroidinių priešuždegiminių vaistų, kurie bent kuriam laikui suteikdavo palengvėjimą.
Dabar, žvelgdama atgal, ji prisimena ir vieną esminį epizodą – grįžtant iš Varšuvos, kur su vyru ir sūnumi dažnai vyksta reabilituotis dėl Alano ligos, sustojus degalinėje kavos staiga „sumėtė“.
„Atrodė, kad nebejaučiu žemės po kojomis – pirmąkart tai įvyko gal mėnesį prieš. Tokie užmetimai ir net stabilumo praradimai vėliau kartojosi ir namie. Kartais eidavau ir atrodydavo, kad žemė sukasi ir jos nebėra po kojomis.
Galbūt tai buvo įspėjamieji požymiai, kuriuos aš, aišku, ignoravau – galvodavau, gal pakankamai vandens neišgėrusi, gal vėl koks nervas užspaustas – tiesiog nekreipiau dėmesio, nes pagrindinis dėmesys vaikams“, – atvirai pripažįsta S. Agatanova.
Insultą išdavę požymiai
Lemtinga tapusi balandžio 14-oji nebuvo tokia pati diena, kaip visos. Sandra pasakoja, kad vos pabudusi labai aiškiai pajautė pirmą požymį: kaklo skausmą ir spaudimą, kuris buvo toks stiprus, kad nė negalėjo prisiliesti prie šios kūno dalies.
Iš pradžių ji dar bandė ieškoti pateisinimų, kodėl taip nutiko: prieš porą dienų buvo apsilankiusi pirtyje, prieš keletą tvarkėsi dantį, tad manė, kad pasireiškęs skausmas yra kurių nors iš šių veiksnių pasekmė.
Išlipus iš lovos ne tik neapleido kaklo skausmas, prisidėjo ir koordinacijos sutrikimai – vis „užmesdavo“ į kairę pusę. Tai privertė sunerimti, bet, kol sūnus miegojo, manė, kad pakaks pagulėti karštoje vonioje ir padaryti kaklo pratimų skausmui sumažinti.
„Taip ir padariau – prisileidau vonią ir pasileidusi per „YouTube“ dariau pratimus. Jie visiškai įprasti, tarkim, judinti galvą pirmyn, atgal, į vieną, į kitą šoną. Vienas pratimas buvo sukti galvą ir palenkti ją žemyn, patempti – sukant galvą į kairę, būtent tada tikrai kaip koks žaibas tikrąja to žodžio prasme atrodė trenkė į nervą, suėmė visą kairę pusę.
Skausmas buvo 10 iš 10, aš tik susiėmiau už smilkinio ir vienintelė mintis buvo kuo greičiau nešdintis iš vonios, nes jaučiau, kad galiu net „išsijungti“ nuo tokio didžiulio skausmo“, – prisimena pašnekovė.
Iš paskutinių jėgų išlipusi iš vonios ji nuėjo į prieškambarį. Prie visų simptomų jau buvo prisidėjęs ir tirpimas kairėje pusėje, širdis plakė kaip pašėlusi. Po penkių minučių atrodė, kad skausmas aprimo, tačiau atsistojusi suprato – koordinacija sutriko dar labiau, nors ėjo savo kojomis, bet tik pasiramstydama į sienas.
Apėmus stipriam nesaugumo jausmui, nieko nelaukdama ji skambino vyrui, kuris tuo metu su dukrele buvo išvykęs į gimtinę, papasakojo apie situaciją ir klausė tik vieno: „Ką dabar daryti?“
Atsakymas buvo vienareikšmiškas ir nenuginčijamas: kuo greičiau kviesti greitąją medicinos pagalbą. Ji dar spėjo greitai sustrateguoti, kam palikti sūnų, paskambinusi pasikvietė netoliese gyvenančią anytą ir išsikvietė greitąją medicinos pagalbą:
„Atvykusi greitoji pamatavo spaudimą, jis buvo nukritęs. Visada galvojau, kad ištikus insultui spaudimas būna aukštas, bet yra atvirkščiai ir, mano atveju, jis buvo tikrai žemas. Kai pamatė rodiklius, paklausė, ar man tai neįprasta. Pasakiau, kad ne. Vis dar jaučiau tirpimą kairėje pusėje ir atsirado stiprus silpnumas – tada mane išvežė į ligoninę.“
Ligoninėje net medikai nesuprato, kas jai
Po apžiūros net gydytojai sakė, kad viskas dėl sprando skausmų ir užspausto nervo, nors savijauta vis prastėjo ir sveikata silpo – Sandra pati nebegalėjo nueiti net į tualetą, iki jo buvo vežama vežimėliu.
Žaibiškai užklumpančio stipraus skausmo, tarsi kažkas būtų išsilieję galvoje, plintančio nuo ausies iki akies ir galiausiai iki smilkinio, epizodai ne kartą pasikartojo būnant ligoninėje. Dar viena iškelta versija, kad tai galėjo būti migrenos priepuolis, nors pašnekovė sako net gydytojus patikinusi, kad nieko panašaus nebuvo patyrusi niekada gyvenime:
„Kai dar kartą pasikartojo epizodas sėdint ligoninėje, galvojau, kad tuoj nualpsiu ir nukritusi prasiskelsiu galvą – aš tik atsisukau į šalia sėdėjusią moterį ir pradėjau šaukti: „Laikykit, prašau, ir kvieskit pagalbą“.
Skausmas buvo nepakeliamas. Man ir Cezario pjūvį darę, ir sąrėmius esu turėjusi, bet nesu gyvenime jautusi tokio stipraus skausmo. Tą minutę atrodo, kad visą suriečia ir galvoji tik apie tai, kaip nenukristi.“
Po šio pasikartojimo slaugytoja nuvežė moterį į patalpą, kur galėjo prigulti ant foteliuko, lašinta ne viena lašelinė. Sandra sako primygtinai prašiusi neurologo apžiūros, tačiau ir jai įvykus, nors net apžiūrint pasikartojo skausmo epizodas, kurio metu suleista vaistų nuo skausmo, buvo nuspręsta, kad viskas dėl užspausto nervo.
„Tuomet pasakiau, kad bent jau padarykite kompiuterinę tomografiją, jau prisigalvojau, kad man galvoje spaudžia auglys ar dar kas nors… Jo atsakymas buvo toks, kad maždaug jums nereikia, bet jeigu jūs norite, atliksime dėl jūsų šventos ramybės.
Aišku, joje nieko jie nepamatė ir po visko, po apžiūros buvo nuspręsta, kad mane galima išrašyti namo, nes viskas dėl sprando skausmo, sakė, kad būna taip – nutirpsta, nors man jau ir koja tirpo, pati nebepaėjau iki tualeto, mane nuveždavo iki jo ir tik apgraibomis atsistodavau“, – pasakoja S. Agatanova.
Į ligoninę atvažiavus vyrui, įsikibusi į jį vos ne vos Sandra išėjo iš gydymo įstaigos, dar sustojo vaistinėje nusipirkti vaistų, kuriems buvo išrašyti receptai. Šiandien ji sako, kad ligoninėje suleisti vaistai tuo metu pagelbėjo – jei būtų likusi namuose ir nesikreipusi pagalbos, nežinia, kaip viskas būtų dabar.
Tik atlikus MRT paaiškėjo, kad ištiko išeminis insultas
Vis tik sugrįžus namo savijauta nepasitaisė, epizodai užklupdavo netikėtai, tik buvo silpnesni – užeinantį skausmą Sandra vertino penketu. Tąnakt miegamajame ji liko miegoti viena, kad nepažadintų kitų, tačiau prabudusi naktį persigando:
„Naktį atsikėliau į tualetą ir iki jo ėjau beveik šliauždama. Mane visą „mėtė“ , aš praktiškai nejaučiau kojų – gerai, kad visur buvo sienos, galėjau prisilaikyti. Labai išsigandau.“
Ryte Sandra su vyru aptarė, kad naktį pasireiškė skausmo epizodai, bet ne tokie stiprūs, ryte dar išgėrė vaistų nuo skausmo, kai staiga supykino – šis pojūtis stipriai išgąsdino, kad viskas tik blogyn, nes, kaip sako, daug laiko praleidusi neurologijos skyriuose su vaiku ji žino, kad tai nėra geras ženklas.
Tądien 12 val. ji laukė ateinančios auklės su vienintele mintimi – kaip sulaukti, kai net negalėjo tvirtai pastovėti ant kojų. Šio laiko nebeišlaukė – vyrui paskambinus pasiteirauti, kaip jaučiasi, ir papasakojus apie supykinimą, jis apsukęs grįžo atgal ir nuvežė tiesiai į ligoninę:
„Kai vyras atvažiavo, pasakiau jam: „Daryk bet kaip, bet kad tik būčiau gulsčioj pozicijoj“ – nebenulaikiau galvos, man su kiekviena valanda darėsi vis silpniau.
Atvažiavus į priimamąjį, vyras atsivežė ratukus, nes aš savo kojomis nebepaėjau, jis mane įvežė. Dar, pamenu, registratorė pasakė: „Aš jus iš vakar atsimenu. Tai jums nepagerėjo?“ Tik atsakiau, kad ne, ir paprašiau vyro kalbėti už mane, nes aš nebepajėgiau, dar spėjau paprašyti, kad man reikia gulimos pozicijos.“
Sandra prisimena galvojusi, kad paguldžius ją į palatą, jai gali daryti ką tik nori – tokios savijautos, kuri lydėjo jau antrą dieną, nebegalėjo pakelti. Vėl lašelinės, po apžiūros ir vėl sekė žodžiai, kad viskas dėl kakle užspausto nervo. Tik vakare, atėjus neurologei ir pradėjus daryti įvairius testus, ši tepasakė: „Teks atsigulti, pasižiūrėti, kas jums gali būti, nes taip neturėtų būti, matau, kad jums nėra gerai.“
Po šių žodžių aplankė bent šiokia tokia ramybė, kad bus surasta tikroji sveikatos sutrikimų priežastis. Pervežus į kitą ligoninės korpusą, prasidėjo ilgas tyrimų kelias. Sandra iki šiol dėkinga gydytojai Monikai Šerelytei, kuri lydėjo šiame kelyje, skyrė reikalingus tyrimus.
Trečią buvimo ligoninėje dieną atliktas ir MRT tyrimas, po kurio į palatą, kurioje buvo ir Sandrą lankiusi mama bei sesuo, atėjusi gydytoja pasakė turinti nekokių žinių – rastas židinys, aprašytas kaip demielinizuojantis. Manoma, kad jis ir sutrikdė koordinaciją dėl savo lokalizacijos pailgosiose smegenyse.
Gydytoja paaiškino, kad tokie židiniai dažniausiai būdingi esant tam tikroms autoimuninėms ligoms arba kaip traumų ar uždegimų pasekmė. Nedelsiant atlikta juosmeninės dalies punkcija, kelta teorija, kad židinys gali būti atsiradęs dėl išsėtinės sklerozės – plačiau apie tai perskaičiusi internete Sandra pripažįsta, kad prognozės baugino.
Išsėtinės sklerozės diagnozė nepasitvirtino – kitą dieną atėjusi gydytoja patikino, kad tyrimo vaizdus peržiūrėjęs kitas radiologas pastebėjo kraujagyslės atsisluoksniavimą (disekaciją) ir patikslino, kad Sandrą ištiko mini išeminis insultas.
Išgirdus šiuos žodžius, užplūdo baimė, nežinomybė ir daugybė klausimų, tačiau ji greitai buvo nuraminta, kad su šia diagnoze prognozės daug geresnės nei išsėtinės sklerozės atveju, skirtas trijų dienų trukmės stiprus hormonų kursas uždegimų „užgesinimui“.
„Atrodė, kad nieko nebesupratau – žinojau apie tą insultą, kai trūksta kraujagyslė ir kraujas išsilieja į smegenis arba užsikiša kraujagyslė, bet mane visą tyrė ir cholesterolis normos ribose, nebuvo prie ko prikibti, nebuvo padidėję uždegimo rodikliai, tik MRT tyrimas parodė židinį. Kai pradėjome ieškoti priežasties, kodėl taip galėjo atsitikti, vis tik paaiškėjo, kad priežastis yra nežinoma“, – detalizuoja pašnekovė.
Reabilitacija po insulto
Sandra neslepia, kad pati paprašė gydytojų konsiliumo tikslesniam diagnozės nustatymui, nes gydytojai jau kalbėjo apie reabilitaciją, o ji dar negalėjo pajudinti galvos ir bijojo, ar išvis gali judėti. Ji darkart dėkoja gydytojai, kad tą pačią dieną į palatą atėjo dar keli specialistai, kurie vieningai patvirtino, kad ją ištiko išeminis insultas, neurochirurgo intervencija nereikalinga, nes tokios kraujagyslės įprastai sugyja pačios.
Rasti tikslius atsakymus tokiais atvejais sudėtinga, todėl S. Agatanova sako jėgas ir dėmesį sutelkusi į tai, kas svarbiausia – sveikimą ir stiprėjimą. Ji atvirauja apsidžiaugusi, kai paaiškėjo pasireiškiančių sveikatos problemų priežastis, vis tik nedžiugino tai, kad vis dar tirpo veidas, buvo užkritęs kairės akies vokas, ji pastebėjo ir tai, kad iš kairės kojos tirpimas persimetė į dešiniąją.
Praėjus mažiau nei mėnesiui Sandra jau keliavo į reabilitaciją. Moteris neslepia norėjusi keliauti reabilituotis į Palangą, bet ten būtų patekusi daug vėliau, dvejojusi, ar likti reabilitacijai ligoninėje, tačiau šiandien džiaugiasi, kad kineziterapijos, ergoterapijos užsiėmimus, vertikalias vonias, elektrostimuliaciją, masažus gavo būtent čia:
„Mano kineziterapeutė Irma buvo nuostabi, ji matė labai didžiulį potencialą, nuolat mane ramino. Realiai vėl mokinausi taisyklingos eisenos, nes ėjau kaip ančiukas – krypuodama. Grįžusi namo parsivežiau vaikštynę, su ja pavaikščiojau dvi dienas ir stengiausi eiti be jos taip, kaip išeina, kad pradėčiau kuo labiau jausti savo kūną.“
„Iki pat dabar jaučiu, kad dešinė koja yra užtirpusi, išlikęs kairės veido pusės užtirpimas prie akies, labiau prie smilkinio, dar kiek užkritęs kairės akies vokas, kartais tai matosi nuotraukose“, – prideda pašnekovė, bet pasidžiaugia, kad pagerėjimas akivaizdus.
Ji nedvejoja, kad tokiais atvejais svarbus ne tik specialistų darbas, bet ir paties paciento indėlis – Sandra aiškiai suprato, kad yra tik 39-erių, namuose laukia šeima, todėl nuleisti rankų negali ir net specialistams, kurie jai padėjo, buvo pasakiusi, kad atėjo ne ilsėtis, o dirbti.
Ne mažesnį vaidmenį užima ir aplinkos palaikymas. Už jį moteris dėkoja visai šeimai, artimiausiems žmonėms. Apie užklupusias sveikatos bėdas pasidalinusi savo sūnaus vardo fondo socialinių tinklų paskyroje, ji sulaukė ir daug net nepažįstamų žmonių palaikymo – vieni siuntė gėles, kiti palaikė geru žodžiu.
„Vis tiek svarbiausia, kad artimieji būtų šalia, kad turėtum, kas tau padėtų, nes man pagalbos reikėdavo net nusiprausti – pirmais kartais mama man plovė galvą, vyras prausė duše. Tokios patirtys labai aiškiai primena, kad akimirksniu gali prarasti visą savo kūno kontrolę ir net tokiame jauname amžiuje“, – dalijosi S. Agatanova.
Iš asmeninės patirties – svarbi žinutė visiems
Baigus reabilitaciją ligoninėje, dabar darbas tęsiasi namuose pagal kineziterapeutės sudarytą programą, susipirkus visą reikalingą įrangą. Pasikeitė ir gyvenimo būdas – daugiau dėmesio ji skiria kokybiškam poilsiui, sveikatai palankiai mitybai pagal Viduržemio jūros dietos principus, visiškai atsisakė alkoholio, nors ir anksčiau jį vartodavo retai.
Daug nerimo sukėlusi patirtis ir pašlijusi sveikata privertė permąstyti, kas gyvenime iš tiesų svarbiausia, atsisukti į save, nes, kaip pabrėžia pašnekovė, jei pirmiausia nepasirūpinsime savimi, negalėsime pasirūpinti ir kitais. Šiandien, atvirai dalindamasi savo patirtimi, ji nori perduoti svarbią žinutę visiems:
„Būtina klausyti savo kūno ir neignoruoti, laiku atkreipti dėmesį į skausmą, kurį jaučiame. Tikrai žinau, kad daugeliui žmonių ir nugarą paskauda, bet išgeria tabletę ir pamiršta. Svarbu neignoruoti ženklų, stebėkime savo kūną, rūpinkimės juo.
Mano atveju tų ženklų buvo, bet aš rinkausi geriau išgerti tabletę, negu eiti ieškoti priežasties. Bet kodėl taip yra? Juk tai jau yra signalai, kuriuos reikia išgirsti ir sureaguoti, klausyti savo kūno.“
Sandra sako, kad, kaip ir daugelis kitų, daug dėmesio skyrė psichologinei sveikatai, o fizinę nustumdavo kažkur į šalį, vis rasdavo pasiteisinimą prastai savijautai, nurašydavo prastam poilsiui, mažam suvartotam vandens kiekiui ar fiziniam nuovargiui, bet dabar kaip niekad aiškiai supranta – tai jokiu būdu negali likti antrame plane.
„Aš iš savo sūnaus istorijos žinau, kaip būna – jis buvo visiškai sveikas ir per vieną dieną viskas pasikeitė. Kai mūsų berniukas susirgo, pirmiausia iš ko supratau, kad kažkas negerai, buvo sutrikusi lygsvara. Jeigu susvyruoja jūsų lygsvara, žinokite, kad kažkas yra arti galvos.
Visiems sakau, kad lygsvara ir skausmas yra tie ženklai, kai vienareikšmiškai, nesvarstant ir negalvojant, reikia pas gydytoją“, – pabrėžia pašnekovė.
Atsidūrusiems panašioje situacijoje, kaip jos, Sandra siunčia palaikymo žodžius ir ragina nenuleisti rankų, nepasinerti į niūrumą, priešingai – kabintis iš visų jėgų, mintyse piešti ne blogiausius, o geriausius scenarijus ir dirbti su savimi tvirtesnio ir sveikesnio rytojaus link.
Pokalbiui artėjant į pabaigą, Sandra nedrąsiai užsimena, kad sūnaus reabilitacijoms išleidžia didelę sumą, todėl pati dirbti su specialistais privačiai galės pradėti tik nuo rudens, o tam reikės papildomų lėšų.
Norėdami susipažinti su berniuko ir šeimos istorija, galite pasekti juos „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose, pavadinimu Alano Agatanovo paramos fondas.
Norintys ir galintys prisidėti prie spartesnės ir sklandesnės reabilitacijos, tai gali padaryti žemiau nurodytais rekvizitais:
Gavėjas: Alano Agatanovo paramos fondas
Banko sąskaitos nr.: SEB LT777044090106705549
PayPal – [email protected]
Revolut – @sandrac56p
Šaltinis: TV3.LT
