Beveik prieš pusę amžiaus rašyta istoriko ir Rusijos tyrinėtojo Roberto Conquesto knyga „Mes ir jie“ šiandien ypač aktuali stengiantis suprasti ir Rusiją, ir Vakarus, ir jų santykį.
R. Conquestas savo knygoje pabrėžia skirtį tarp Vakarų ir Rusijos ne kaip skirtumą tarp demokratijų ir nedemokratinės valstybės, o kaip skirtumą tarp pilietinės ir despotiškos politinių kultūrų.
Pilietinės politinės kultūros kertinis principas yra laisvė. Despotiškos – laisvės priešybė, neribota valstybės ir valdovo galia.
Pilietinė kultūra nebūtinai yra demokratinė, bet jos pagrindu atsiranda demokratijos. Ji netapatintina ir su atvira visuomene, bet atvira visuomenė gali atsirasti jos pagrindu.
Britų kultūra, R. Conquesto požiūriu, yra senos pilietinės kultūros pavyzdys. Kai anglas baro lankytojas susierzinęs šūkteli – „juk mes gyvename laisvoje šalyje“, jis turi galvoje tai, kad jam leidžiama mąstyti ir kalbėti nevaržomam, o ne tai, kad jis gali kas keletą metų balsuodamas išsirinkti jam patinkančią valdžią.
R. Conquestas savo knygoje pabrėžia: nepainiokime laisvės su demokratija. Laisvė – pirmesnė.
O ką darė Vakarai Rusijos atžvilgiu nuo pat Boriso Jelcino laikų? Stengėsi ant despotiškos politinės kultūros pamatų iškart pastatyti demokratiją. Kaip matome, ši pastanga patyrė fiasko.
Bet Vakarų klystkelis niekur nedingo. Vakarų kairiesiems laisvė Rusijoje atrodo ne tokia svarbi kaip ideologinė kova už demokratiją ir žmogaus teises. Vakarų dešinieji savo ruožtu apskritai ima nebesuvokti Rusijos fenomeno ir net giria Vladimirą Putiną.
Kur čia šuo pakastas? Ar gali Rusija tapti laisva? Ar laisvė nenyksta savo lopšyje – Vakaruose? Atsakymo į šiuos klausimus ieškome su kultūros istoriku Dariumi Kuoliu.
Šaltinis: alfa.lt
