Keistos ir paslaptingos vietos traukia žmones. Todėl pilys, senoviniai bokštai, piliakalniai, įgriuvos ir kitos paslaptimis ir legendomis apaustos vietos niekada nestokoja dėmesio. Dar noriai lankomos ypatingos, originalios architektūros pastatai, puikiai išplanuotos teritorijos…
Trumpai sakant, žmonių dėmesį visada traukia tai, kas vertinga, gražu, originalu, netikėta.
Deja, Klaipėdos Atgimimo aikštei nė vienas čia paminėtas kriterijaus netinka: viskas apšepę, suversta, nugyventa, paskandinta neišsipildžiusių lūkesčių, beprasmių ginčų ir ambicijų akivare, o dabar dar ir užminuota!
Tiesą sakant, ten aikštės niekada ir nebuvo.
Buvo namai, gatvelių tinklas, 1945 metais virtęs griuvėsiais.
Dar ilgai, iki 1976 – ųjų, iš žemės kyšojo namų pamatų ir sienų likučiai. Tada tuometinė valdžia nusprendė pastatyti ten Gedimino Jakubonio sukurtą paminklą Leninui.
Mano gyvenimas kažkaip keistai persipynė tiek su aikšte, tiek su paminklu.
Tada kaip jaunas psichologas, ką tik baigęs studijas Vilniaus universitete, buvau paskirtas į Klaipėdos vidaus reikalų valdybą kriminalinės paieškos inspektoriumi.
Per paminklo atidengimo ceremoniją pulkininkai liepė lipti ant Muzikinio teatro stogo ir žiūrėti, kad kas nenušautų Lietuvos komunisto Nr1 Petro Griškevičiaus.
Ginklo nedavė, tupėjau ant to stogo, šiurpau nuo vėjo, šlapau nuo lietaus, keikdamas visus ir viską!
Nulipęs į apačią tą patį vakarą taukiniu nuvykau į Vilnių pas Vidaus reikalų ministrą prašyti paleidžiamas.
Po ilgų ir varginančių pokalbių, pažadų ir atkalbinėjimų man pavyko. Atleido nuo antpečių, taip sakant, paleido į laisvę!
Tačiau gyvenimas mėgsta netikėtumus ir visokius kuriozus.
Taip atsitiko ir man. 1990 m., jau kaip miesto tarybos pirmininkas, paskambinau paminklo autoriui ir gavęs jo sutikimą griauti pateikiau deputatams sprendimą dėl paminklo Leninui nukėlimo, ką jie, be didelių diskusijų ir palaimino.
Deja, iš karto to padaryti nepavyko.
Sukilo miesto rusakalbiai, „Jedinstvo“ organizacija, o kariškiai vado saugoti atvažiavo net su keturiais šarvuočiais.
Saugojo iki Maskvos pučo, po to grįžo į kareivines, o miesto ūkio vyrai labai gražiai ir elegantiškai „viso pasaulio darbo žmonių vadą“ džiūgaujant klaipėdiečių miniai iš aikštės pašalino.
Liko raudono granito sienelės, dar gėlynai ir nykuma, kokią regėjome 30 metų.
Ta nykuma rėžė akį – pats miesto centras, reprezentacinė vieta tiesiog prašėsi kažko, už ko galėtų užkliūti akis, kas patrauktų į aikštę žmones.
Tada nusprendėme skelbti konkursą aikštės sutvarkymui.
Paskelbėme! Buvau komisijos pirmininkas, bet dabar jau visų detalių neprisimenu. Konkurse dalyvavo, berods aštuoni skulptoriai.
Aišku kad tada didelės patirties neturėjome kaip ir supratimo apie aikštės koncepciją, jos funkcijas, o ir konkurso sąlygas surašėme prastai.
Man buvo įdomu tai, kad beveik visi dalyviai vietoje Lenino siūlė statyti kitą paminklą – kas Vytauto Didžiojo, kas Maironio ar Daukanto, jei atmintis neapgauna – Tado Blindos…
Magija, kad aikštės viduryje turi stovėti kažkas vertikalaus ir daugiau nieko, kaustė skulptorių vaizduotę, kūrybinę mintį, trukdė išsivaduoti iš per dešimtmečius susiformavusių stereotipų. Be to beveik neturėjome lėšų.
Taigi, konkursą teko atšaukti ir naujo neskelbti.
Tiesą sakant nesitikėjau kad visa tai truks net 34 metus!
Visą tai aprašau ne iš paikumo.
Su ta aikšte susietas ir mano gyvenimas.
Nors nesu architektūros ar erdvių planavimo specialistas, bet susiklosčius keistoms ir neįprastoms aplinkybėms man teko tiesiogiai dalyvauti aikštės gimime, paminklo griovime, keliuose bandymuose ją atgaivinti.
Pasakysiu atvirai, viskas kas jau porą dešimtmečių vyksta prie ir apie Atgimimo aikštę, netelpa į sveiko proto rėmus.
Miesto centre dykra, skelbti konkursai, yra nugalėtojai, su projektais supažindinta visuomenė, vyko diskusijos, skirti pinigai, o reikalas klimpsta tokiose banaliuose dalykuose, kad net nepatogu kalbėti.
Galima ginčytis iki užkimimo, iki proto užtemimo.
Dalyvavau keliose tokiose diskusijose ir supratau, kad vargiai ar iš tų kalbų, kai vieni kalba apie erdvių planavimą, o kiti apie arklių kaustymą, gali išsilukštenti kokia tai racionali mintis.
Ko tik ten nebuvo! Vieni reikalavo atstatyti gatvių tinklą (tiesą sakant, ir man tai labai prie širdies), bet specialistai teigia kad tai neįmanoma, kitiems būtų kaip tik jei matytųsi atidengti pastatų pamatai ir visuomenė ten galėtų ateiti į juos žiūrėti, treti siūlė įveisti obelų ir kitų vaismedžių sodą, dar vieni apsodinti aikštę beržais…
Bet ar tai rimta?
Sakykite, ar blogai jei aikštėje atsiras amfiteatras, bus įrengtas fontanas, puikiai suprojektuotas apšvietimas, bus pasodinti želdiniai?
Juk dėl šito labai lengvai galima susitarti, ir tartis turi specialistai, o ne kraštutinai radikaliai ar net piktybiškai nusiteikę asmenys.
Tačiau aršiausiai ietys laužomos dėl siūlymo po aikšte įrengti požeminį automobilių stovėjimo garažą.
Visame pasaulyje, net Vilniaus centre (po Gedimino prospektu) tai jau seniai padaryta ir daroma toliau, o Klaipėdoje – šiukštu!
O kaip kitaip, juk kažkas pralobs, lups pinigus nuo miestiečių, atvykusių į Muzikinį teatrą pasiklausyti arijų.
Tiesą sakant, neteko sutikti verslininko, kuris dirbtų tam, kad turėtų… nuostolių!
Matyt ir tame požeminiame garaže konkursą laimėjusiam operatoriui reikės mokėti, bet ir gatvėje palikę automobilį susimokame, be to juk niekas jėga į tą požemį nevarys – jei brangu, galima susirasti vietą gatvėje arba į koncertus atvykti viešuoju transportu.
Pasidomėjus aikštės reikalais ir pasikalbėjus su kai kuriais aktyvistais susidarė įspūdis, kad tai ne idėjų, o keistų ambicijų kova, kai ieškoma bet kokių „zakabų“, kad ta Atgimimo aikštė ir toliau simbolizuotų ne atgimimą, bet mūsų dvasinį nuosmukį, nemokėjimą susitarti, o kol nebus išminuota dar ir – mirtį!
Daugiau nei trisdešimt metų pačiame miesto centre stūkso apleista, nyki, neįdomi aikštė. Po didelių derybų, atrodo ir valstybė pagaliau prisiminė savo funkciją – saugoti žmonių gyvybes. Išminuos! Bet ar reikalai pajudės?
Tikriausiai?! Juk vargu ar įmanoma, kad dėl užsiaugintų ambicijų dar dvidešimt metų gėda pliekstų žmonėms į akis.
Ką daryti?
Jei ir toliau ožiai surėmę ragus nesitrauks nei į priekį nei atgal, prisiminkime, kad dabartinis Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus yra išrinktas tiesiogiai visų miesto gyventojų, ir neabejoju, kad jo valingą sprendimą žmonės palaikys!
© Gintaro TOMKAUS nuotr.
Šaltinis: tv3.lt