Kultūros ministras Ignotas Adomavičius penktadienį paskelbė pasitraukiantis iš pareigų. Tokį sprendimą jis tvirtino priėmęs dėl išorinio spaudimo, keliančio grėsmę jo šeimos saugumui.
Apie tai „Dienos temoje“ – „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.
– Kalbamės antrąkart, nes pirmasis įrašytas pokalbis prieš vidurdienį nebeteko aktualumo, kultūros ministrui I. Adomavičiui atsistatydinus. Jus tai ištiko netikėtai?
– Iš tikrųjų taip. Vakar su juo šnekėjome, sako: „Šeimą puola, ir žmona, ir mama, ir vaikai pergyvena“. Sakau: „Ne, Ignai, viskas gerai, turi dirbti, pirmąkart būnant politikoje taip būna, bus skaudu, bet turi atlaikyti šį dalyką, atlaikysi, ir viskas.“ Matyt, po visko, jau šiandien jam pačiam viduje viskas trūko, neina dirbti. Žmogus stengiasi, mėgina, daro ir neišeina.
– Galimai paskutinis lašas kantrybės taurėje premjerei buvo gana migloti paaiškinimai, kam priklauso Krymas, ir senos pavasarinės žinutės apie gynybos finansavimą. Ar teisingai suprantu, kad jūs tai sužinojote kaip faktą, nei jis pats, nei premjerė dėl to, kad ministras traukiasi arba jam pasiūlyta trauktis, su jumis nesitarė?
– Pasirodo ryte, kol buvau pas jus laidoje, kol buvau kitose dviejose laidose, jie kalbėjosi, kaip iš tikrųjų reikėtų daryti, šaukti koalicinę tarybą ir kad Ignas plačiau paaiškintų, ką jis kalbėjo apie Ukrainą, nors buvo labai greitas, pasirodo, ir aiškus jo pasakymas, kad de jure Krymas tebėra Ukrainos, de facto – priklauso Rusijai. Jis aiškiai kalbėjo apie aneksavimą. Tai va toks buvo tas sprendimas. O premjerė, matyt, veikiama visuomenės spaudimo priima greitą sprendimą.
Ignotas Adomavičius | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Tik iš kitos pusės, aš stebiu, kas čia dabar įvyko, įsivaizduoju, kad per savaitę ar dvi turėtume gauti krašto apsaugos ministrės atsistatydinimą. Matyt, čia tik laiko klausimas, aš įsivaizduoju, nes puolimas, kuris buvo prieš Dovilę Šakalienę, buvo milžiniškas ir, matyt, toliau bus. Tada Švietimo ministerijoje irgi turime didelę problemą, viena švietimo bendruomenė lyg kyla į piketus, į mitingus, ir Vidaus reikalų [ministerija]. Klausimas dabar yra, ar premjerė į visus reaguos taip staigiai ar emocionaliai, nes, panašu, kad iki biudžeto tvirtinimo galime netekti dar trijų ministrų. Gali būti, kad ta Vyriausybė nesulauks sausio 1 d., jeigu mes vadovausimės emocijomis.
– Bet jums vis tiek lieka pareiga rasti kandidatą, o tuo tarpu kultūros bendruomenė sako, kad kandidato pakeitimas problemos neišspręs, todėl kad jie apskritai yra „prieš“, kad ši ministerija atitektų „Nemuno aušrai“. Ar jūs svarstytumėte galimybę keistis ministerijomis su partneriais?
– Žiūrėkite, labai įdomu, kad dalelė kultūros bendruomenės, ten vos 1 proc. tos kultūros bendruomenės, piktybiškai, tyčia konservatorių, liberalų, neo- kitų politinių jėgų inspiruoti rengė piketus ir mitingus. Nes iš pradžių jie sakė, kad jei nebūtų Ignoto, viskas gerai, tinka, galime skirti ministrą. Šiandien išeina ta pati mergina ir sako „ne, ne, mes toliau piketuosime“. Na, ne jai spręsti, kas šiandien ministerijoje arba Vyriausybėje gali dirbti, nes žmonės išrinko teisėtai rinkimuose prieš metus, įvyko balsavimai.
Galiu pasakyti tą skambią, kadangi, pasirodo, ji yra viena iš Ingridos Šimonytės rėmėjų, bent jau kaip aš suprantu, I. Šimonytė kažkada jai pasakė „jei nepatinka ši valdžia, po ketverių metų išsirinkt“. Matyt, tie, kurie sako, kad toliau piketuos, <…> nori valstybę vesti į chaosą, link to, kad įvyktų pirmalaikiai rinkimai, ko nori opozicinės jėgos. Klausimas, ar mes turėsime pirmalaikius rinkimus, ar dirbsime. Mano pareiga, faktas, ieškoti arba vieną iš viceministrų, matyt, siūlyti į kultūros ministrus. Gali būti, neatmesčiau galimybės, kad socdemai darkart išsigąstų vieno ar kito spaudimo ir tada sakytų „einame, kalbamės, tariamės dėl kitų ministrų“, kas, vėlgi, yra viena iš galimų derybinių pozicijų. Manau, kad kitą savaitę kažkokį sprendimą turėsime. Nepamirškime, dar kitą savaitę pirmas biudžeto pateikimas.
– Ar teisingai suprantu, kad jūs derėtumėtės dėl ministerijų pasikeitimo? Nes prieš sutariant, kad jums atiteks Kultūros ministerija, buvo kalba apie Sveikatos apsaugos ministeriją ir netgi buvo minimas kandidatas Raimondas Šukys.
– Jūs esate absoliučiai teisi. Buvo ne tik Sveikatos, bet ir Vidaus reikalų [ministerija], reikėtų tiesiai šviesiai pasakyti. Nereikia meluoti, nes su socialdemokratais buvo sutarta, kad Sveikatos apsaugos ministerija arba Vidaus reikalų ministerija. Toks buvo jų sutarimas, mes taip buvom susitarę. Po prezidento, ketvirtadienį, čia socialdemokratai vyko į iniciatyvą, tiksliau, premjerės Ingridos, atsiprašau, Ingos Ruginienės, tai buvo toks susitarimas. Po to socialdemokratai mūsų prašė, gal būtų galima kaip nors pažiūrėti, turime mes problemų vidinių, partinių dalykų ir pan. Nu gerai, sakome, žiūrime, kaip galime jums padėti.
Kultūros ministerija Ignotui, Linai, Robertui buvo labai aktualios ir jie domėjosi nuo pat pirmos dienos. Gerai, sakau, jei jums tikrai tinka ta Kultūros ministerija ir esate pasiryžę dirbti, tariamės su socdemais ir važiuojame. Toks susitarimas buvo. Apie tą susitarimą buvo informuotas prezidentas ir jis yra. Klausimas, ar toliau koalicija laikosi susitarimo, kad Kultūros ministerija yra mūsų, ar vis dėlto socialdemokratai sako, kad Kultūros ministeriją atiduos dar kam nors, nes tris ministerijas jie jau atidavė prezidentui (Energetikos, Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijas), gal pasakys Inga, kad okey, atiduodu ir Kultūros ministeriją, nežinau, kažkam, įsivaizduokime, tada žiūrėsime, kaip viskas išeis. Bet, čia, matyt, socialdemokratų frakcija Seime ir valdyba turi spręsti.
Vilniuje – protestas prieš „aušriečio“ Adomavičiaus skyrimą kultūros ministru | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
– O kaip jūs būtumėte linkęs daryti? Ar vis dėlto ieškoti partinio kandidato, ar ieškoti nepartinio kandidato, pasiliekant Kultūros ministeriją „Nemuno aušrai“, ar vis dėlto inicijuotumėte pokalbius su partneriais dėl ministerijų pasikeitimo?
– Du klausimai. Kadangi yra trys viceministrai, vienas viceministras priklausė koalicijos partneriams, du viceministrai – mūsų, vienas viceministras buvo siūlomas partijos narys, kitas viceministras – ne partijos narys. Tai dabar tai, ką aš radau Kultūros ministerijoje, ir tai, ką aš jaučiu, kad mes dar toliau ten rasime, tikrai labai norėčiau, kad Kultūros ministerija liktų „Nemuno aušros“ priežiūros arba kontrolės srityje. Nes lenda finansiniai dalykai, bilietų dalykai, gastrolės ir kiti niuansai, nes tai būtų topiniu skandalu ir manau, kad Lietuva tikrai turėtų ką pasiskaityti ir pažiūrėti, kaip kultūros bendruomenė taškė pinigus. O kitas dalykas, atskleisti kultūros bendruomenei, kaip žmonės, kurie tikrai darė profesionalų meną, negavo pinigų. O tie, kurie neužsiėmė menu, gavo pinigus.
Bet jei bus kalba, pavyzdžiui, apie Vidaus reikalų ministeriją, tikrai taip, nes pas mus irgi yra kandidatų, ir komiteto pirmininkai buvę savivaldybių valdymo, ir merai, ir vicemerai, ir ministrai buvę. Politinis bagažas arba politinis suolelis Vidaus reikalų ministerijai yra žymiai didesnis nei kultūroje. Jeigu kultūroje, realiai, mes kokius 4–5, aš manau, kanclerį, kurį kalbėjome, kad galėtų eiti, o Vidaus reikalų ministerijai tikrai tarybos narių, merų, vicemerų, administracijos direktorių turime pakankamai didelį suolą.
– Kalbant apie kanclerius, bet Kultūros ministerijos, Robertas Puchovičius, jūsų pavaduotojas, sako, kad I. Adomavičius galėtų užimti šias arba viceministro pareigas, jeigu nutiktų taip, kad „Nemuno aušra“ toliau vadovautų Kultūros ministerijai. Ar ir jūs matytumėte, kad Adomavičiaus kompetencijų užtektų užimti kitus ministerijos postus?
– Manau, kad tikrai taip, bet I. Adomavičių norėsiu matyti labai aukštai savęs, t. y. kaip minimum patarėjų grupės vadovu, nes tai, ką jis atrado Kultūros ministerijoje, mes net nebūtume tikėję ar numanę, kad gali būti. Aš manau, kad Audito komitetas ir jo pirmininkas Artūras Skardžius tikrai turės ką veikti, nes Ignas išsineša tikrai labai daug informacijos ir medžiagos, kas buvo rasta. Labai norėčiau, kad jis būtų šalia manęs.
Ignotas Adomavičius | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Manau, kad kultūros politikos formavimas nėra vien kultūra, tai yra ir valstybinė kalba, darkart, ir ypatingas archyvas, ir apskritai visi archyvai, kad būtų numeris vienas. Jo [Adomavičiaus] žinios dabar yra jau labai didelės, žino, kaip ką ieškoti. Kadangi jis nebėra ministras ir oficialiai gauti duomenų nebegalėsime, pirmadienį rengiame dar keletą raštų, užklausimą Kultūros ministerijos departamentams, kur irgi, įtariame, kad galimai galėjo būti pasisavinti valstybės pinigai. Procesas tik prasideda. Jis bus tik sunkesnis. Piketų, mitingų, bus, manau, daug daugiau, prieš mane daugiau gal jie bus nukreipti, bet svarbu su gera nuotaika važiuoti toliau dirbti.
– Kalbant apie protestus, ryte sakėte, kad sekmadienį būsite Palangoje, prie jūros, ir „Jūros“ simfonijos neklausysite. Dabar ta situacija pasikeitė – ministras atsistatydino. Gal vis dėlto tame mieste ar miestelyje, kur būsite, eisite kalbėti su žmonėmis?
– O tai kam tada jie piketuoja, jei nebėra kultūros ministro, kurio nenorėjo? Ta prasme, užduokite klausimą, ar jie laiko mus kvailiais, ar jie laiko visą visuomenę kvailiais? Jeigu tu piketuoji prieš žmonių grupę ar žmogų, kuris buvo ministru ir jo nebėra, ir sako, jo, aš eisiu piketuoti, nes jie man nepatinka, tai kas čia tada vyksta, jūs man atsakykite? Kurioje dimensijoje arba pasaulio lygmeny mes gyvename? Tikrai sėkmės jiems piketuojant, nes aiškiai identifikuojame, kad tai yra konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir kitų dešinių arba opozicinių jėgų organizuojamas piketas, nes kitaip paaiškinti jau nebėra…
Aš sakyčiau, būtų šiandien išėję, pasakę, okey, mes nugalėjome, Igno nebėra, mes atsisakome streikų, viskas gerai, ačiū jums. Čia kaip buvo su nekilnojamojo turto mokesčiu. Kai išsprendėme klausimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio, žmonės nei streikavo, nei piketavo, nei nieko. O čia, reiškia, yra daugiau politinis šou, tęstinis projektas, kuris važiuoja. Man tik įdomu, kiek ilgai tas projektas važiuos ir kokių jis turės pasekmių. Man, kaip politikui ir gyventojui, darosi vis įdomiau ir smalsiau.
Vilniuje – protestas prieš „aušriečio“ Adomavičiaus skyrimą kultūros ministru | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
– Premjerės kantrybė šiandien jau buvo trūkusi. Ar jūsų kantrybė yra begalinė? Ar yra tikimybė, jog sakysite, kad nebenorite būti šioje valdančiojoje koalicijoje?
– Mano kantrybė, kaip sakant, yra begalinė. Aš tik noriu pažiūrėti, sakau darkart, kai premjerė šitaip sako, tai reikia suvokti, jog ateis diena, kai jos kažkoks ministras šitaip papuls arba paslys, arba kažką neatsakys. Tada kantrybės nebebus begalinės, nes tada ir jūs, spauda, jai nebedovanosite, jai priminsite šią situaciją, sakysite: „Ką, dvejopi standartai, gerbiamoji premjere?“ Tada priminsite Vilijos Blinkevičiūtės pasakymą. Ir taip išeis, kad I. Ruginienė turės atstatydinti visus savo ministrus, net jei kils menkiausias neaiškumas, nesusipratimas. Pažiūrėsime, kaip viskas vyks.
– Dėkoju už pokalbį.
Šaltinis: lrt.lt
