Vilniuje vis dažniau galima girdėti rusų kalbos. Dažnai gyventojai nebegali tylėti ir piktinasi dėl jos įsigalėjimo. „Hanner” valdybos pirmininkas Arvydas Avulis teigia, kad nuolankiai žiūrėjome į atvykstančius iš Ukrainos. Pasak jo, tai reikėjo daryti, tačiau turime aiškiai pasakyti: jei norite pasilikti, privalote kalbėti lietuviškai. Jei per sunku mokytis kalbos, reikėtų ieškoti kitos šalies.
Apie tai ir daug daugiau „Žinių radijas“ laidoje diskutuoja Arvydas Avulis.
Mąstant apie Lietuvą metų sandūroje, kaip jūs vertinate dvi, mano galva, kritiškai svarbias temas – švietimą ir demografiją?
A. Avulis: Švietimas yra iššūkis numeris vienas. Turime suvokti, kad silpna švietimo sistema suformuos silpną kartą, o to niekas nenori – čia turi prisidėti kiekvienas savo indėliu. Matomi nepasitenkinimai ar net protestai dėl blogų vertinimų, kai vėliau dirbtinai pridedami balai, tikrai nestiprina sistemos.
Turime kritiškai vertinti ne tik kitus, bet ir save, o pokyčius pradėti nuo savęs. Kalbant apie demografiją, norėčiau nuraminti – nors situacija skamba tragiškai, mes neišsiskiriame iš viso pasaulio konteksto. Mažose valstybėse dinamika tiesiog vyksta greičiau, tačiau beveik visos Europos valstybės susiduria su tuo pačiu iššūkiu.
Dideliai šaliai netekti 1 proc. gyventojų yra viena, o mažai šaliai tokios proporcijos yra kur kas skausmingesnės.
A. Avulis: Be abejo. Net tokioje šalyje kaip Kinija gyventojų skaičius mažėja, mums reikalinga išmintinga politika. Jei valdžia įvertintų, kokia imigracija mums būtų naudinga, tai netaptų tragedija, nes tokios yra pasaulinės tendencijos, kurias sunku sustabdyti.
Vyksta urbanizacija, žmonės keliasi į didmiesčius. Vilniuje gyventojų skaičius auga, o rajonuose mažėja. Demografijos klausimą galima pasukti teigiama linkme, tačiau turime pasirinkti, iš kokių valstybių atvykstantys žmonės mums būtų naudingi.
Žmonės teigia, kad kito kelio, kaip tik spręsti šią problemą per migraciją, mes neturime. Ar sutiktumėte?
A. Avulis: Manau, kad kito kelio tikrai nėra. Gimstamumas mažėja visur, kur kyla pragyvenimo ir edukacijos lygis, edukuoti žmonės randa prasmę kituose dalykuose, todėl šeima jiems tampa nebe pirmuoju prioritetu.
Pakeisti šį požiūrį yra labai sunku, todėl reikia ieškoti alternatyvių sprendimų. Pasaulyje yra mums artimų kultūrų, iš kurių galėtume pasisemti darbo jėgos, tačiau atvykusieji privalomai turėtų priimti mūsų kalbą, kultūrą ir religiją. Tai turėtų būti esminė sąlyga, apie kurią mes per mažai kalbame.
Jei Lietuvai neišvengiamai teks daugiau atsiremti į imigraciją, kaip pritraukti žmones, kurie realiai integruotųsi, o ne kurtų uždaras bendruomenes – kokias aiškias taisykles, ypač dėl lietuvių kalbos, turėtume nustatyti nuo pat pradžių?
A. Avulis: Būtent tai ir noriu pabrėžti – mums nereikia imigrantų, kurie nepriima mūsų taisyklių, mums reikia tų, kurie lengvai priima mūsų nuostatas, o tie, kurie čia laukiami, per metus privalo išmokti lietuvių kalbą.
Turime pasimokyti iš kitų šalių klaidų, kur buvo suteikta per daug laisvės ir duodama viskas, ko nori imigrantai. Turime aiškiai suformuoti sąlygas: jei per metus neišmokai kalbos – ačiū, viso gero.
Daugelis mano, kad Vilniuje jau padaryta klaida dėl dominuojančios rusų kalbos. Ar sutinkate?
A. Avulis: Sutinku, mes labai nuolankiai žiūrėjome į atvykstančius iš Ukrainos. Tai reikėjo daryti, tačiau turime aiškiai pasakyti: jei norite pasilikti, privalote kalbėti lietuviškai. Jei per sunku mokytis kalbos, reikėtų ieškoti kitos šalies, kurioje tokių reikalavimų nėra.
Nesvarbu, ar žmogus dirba statybose, ar vairuoja automobilį teikdamas pavėžėjimo paslaugas?
A. Avulis: Mano nuomone, tai nesvarbu. Tai pagarba tautai, kuri tavimi pasirūpino. Jei turėsime aiškią politiką, tikrai rasime žmonių, kurie norės čia atvykti ir išmokti kalbą. Turime saugoti savo kultūrą ir kalbą, nepraskiesdami jos jokiomis kitomis kalbomis.
Arvydai, ar jus neramina tendencija, kai darbuotojams svarbiausia tik būsimas atlyginimas?
A. Avulis: Tai nėra tvarus požiūris. Mes ilgai gyvenome komfortabilioje Lietuvos rinkoje, kurioje turėjome daug galimybių augti. Atlyginimų augimas Lietuvoje per paskutinius 30 metų buvo sparčiausias pasaulyje.
Nauja karta priprato prie nuolatinio gerėjimo, tačiau ekonominiai ciklai yra neišvengiami. Norėdami išlikti konkurencingi pasaulyje, turime dirbti daugiau, nes kituose epicentruose, pavyzdžiui, JAV ar Kinijoje, požiūris į darbą yra kitoks. JAV moterims po gimdymo suteikiama tik 10 dienų neapmokamų atostogų, o Kinijoje dirbama šešias dienas per savaitę.
Jei nebūsime konkurencingi, mūsų verslas stagnuos. Kai žmonėms vėl teks patiems sukti galvą, kaip susirasti darbą, pasikeis ir jų požiūris. Dabar darbdaviai ieško darbuotojų, bet situacija gali pasikeisti. Mane piktina tai, kad Lietuvoje turime virš 100 tūkst. bedarbių, o išmokų mokėjimo trukmė buvo prailginta nuo devynių iki dvylikos mėnesių.
Kai trūksta darbo jėgos, toks sprendimas yra didelė klaida, prieštaraujanti ekonomikos dėsniams. Išlaikyti šiuos bedarbius valstybei kainuoja apie 500 mln. eur. per metus, nors tuo pat metu nerandama lėšų policininkų ar gaisrininkų atlyginimams. Tai absurdas, už kurį ateityje teks brangiai sumokėti.
Sakote, kad požiūris į darbą turi būti rimtas, o ne orientuotas į bedarbystę ir išmokas?
A. Avulis: Dabartinė politika rodo nepagarbą dirbantiems žmonėms. Mes labiau rūpinamės bedarbiais, kurie per devynis mėnesius nesugeba susirasti darbo. Man tokia logika yra nesuprantama.
Čekų ekonomistas Tomašas Sedlačekas rašo, kad godumas yra rinkos variklis, bet kartu ir jos žudikas. Ką manote apie tai?
A. Avulis: Labai taiklūs žodžiai. Iš tikrųjų verslas vystosi ir progresuoja. Lyginant su tuo, ką mačiau prieš du ar tris dešimtmečius, kai tik pradėjome verslą Lietuvoje, dabar matome labai didelius teigiamus pokyčius.
Pavyzdžiui, prieš porą savaičių matėme puikų pavyzdį, kai „Swedbank“ paaukojo 10 mln. eurų Vilniaus universiteto neliečiamojo kapitalo fondui – tai labai stiprus ir geras pavyzdys. Manau, kad jis bus užkrečiamas, nes tokie žingsniai visada sulaukia sekėjų, todėl jais reikia džiaugtis ir juos sveikinti.
Parengė: Tauras Jurgutis, TV3.lt
Šaltinis: tv3.lt
