Mane kaltina, kad apie santykius rašau iš vyro perspektyvos ir visaip sudirbinėju bei niekinu moteris. Dar šaipausi iš Žemaitės, Salomėjos Nėries ir kovo 8-osios – komunistinės moterų šventės. Netiesa: esu vienodai bjaurus visiems, todėl šiandien, ateinančios Valentino dienos proga, ilgai lauktas tekstas apie vyrus, kurių normalių beveik neliko. Tai žino visos moterys ir merginos.
Kurie liko, tai tie arba jau laimingi santykiuose su kokia nors išsišiepusia kiaune, arba netradicinės orientacijos. Tas iš esmės yra tiesa: normalių, nedaužtų vyrų yra nedaug, jie dažniausiai išmokę savo pamokas ir yra santykiuose su sveikomis, normaliomis, lengvo charakterio moterimis.
Ką reiškia „lengvo charakterio“? Paprasta. Ne tokiomis, kokias rodo instagramo filmukuose: kurios nežino, ko nori, bet nori, kad vyrai atspėtų.
Kas atsitiko su vyrais, kaip jie taip sugedo? Štai trumpa diagnozė.
Andrius Užkalnis
FOTO: Andrius Ufartas | Delfi
1. Infantilūs, neryžtingi kaip dideli vaikai
Vakarų visuomenėje vis daugiau jų augo be tėvo, su mamomis ir močiutėmis, su pėdkelnėmis, apmūturiuoti kaip teletabiai, muštis kieme mama neleisdavo (pati visus mušdavo, jeigu ką). Primityvioje visuomenėje jie išgyvendavo, nes jiems buvo daug darbų, kur tiesiog darai viską, kaip tau pasako, ir gaunamos algos pakanka.
Dabar vis dažniau jie lieka uždarbiaujančiais paaugliais iki pensijos, gyvena pas uošvius (namas didelis) ir juos išlaiko žmona, kuri rengia ir užrašo pas kirpėją, kuriai jie nelabai ką gali pasiūlyti, išskyrus statusą „ištekėjusi“.
Tokie vyreliai fotografuojasi su dviratininkų šalmais ir brangiu geriamo vandens buteliu, kurį visur nešiojasi kaip žinduką.
Jiems moterų iš esmės nereikia: užtenka silpninančių virškinimą vyriškumo stovyklų ir retrytų, palyginti su kurių beviltiška desperacija, visos tos liūdnos reputacijos „moteriškumo dirbtuvėlės“ ir kvėpavimo per gimdą treniruotės yra beveik adekvačių asmenų susirinkimai.
Vyriukų stovyklos, kur barzdylos kaučeriai su dideliais akiniais moko sunkios stadijos mamyčiukus nevykėlius apsikabinti ir padėti vienas kitam statyti palapinę, yra taip baisu, kad net jų reklaminiai filmukai turėtų būti klasifikuojami kaip uždrausta audiovizualinė medžiaga bei patyčios iš pažeidžiamų asmenų.
2. Buki, netašyti, smirdantys ir taburetės lygio emocinio intelekto
Tų daug pažinčių programėlėse, jie bendrauja tiesmukai ir apie moteris supranta maždaug tiek, kiek jaunieji onanistai iš filmų „Amerikietiškas pyragas“.
Pasiūlyti jie nelabai turi ką, išskyrus savo neplautą lytinį organą, kebabą su visais padažais (savaitgalį) ir dovanų pliušinį meškiuką bei šokolado su širdutėmis (Valentino dienai). Humoras jų toks, kad jo viršūnė yra paguodimas damai „paverk, paverk, mažiau myši“.
Jie ne tik neturi ką pasiūlyti moteriai, bet ir turi didelį sąrašą, ko jiems reikia iš bobos (toks pat absurdas, kaip tų pripūstomis lūpomis ubagių, kurios vardija, kiek vyras turi uždirbti, kad su jomis galėtų draugauti, bet šiandien mes ne apie jas). Lūkesčiai apie intymų gyvenimą ateina iš filmukų suaugusiems, lūkesčiai apie lūžtantį stalą ir ėdesį su šaltu šnapsu – iš rusiškų 40–50 metų senumo filmų apie šeimyninę laimę.
Vienintelis privalumas: jie buvo nejautrūs ir, jeigu juos pervažiuodavo traktorius, išsipagirioję kitą rytą jie vėl galėjo eiti į darbą ir dirbti ne blogiau negu iki tol.
Santykiai
FOTO: Andrius Ufartas | Delfi
Tokie vyrai galėjo funkcionuoti visuomenėje, kur moterys su jais sutikdavo gyventi, nes (A) buvo ekonomiškai priklausomos ir be jų turėtų elgetauti, arba (B) būdavo taip įbaugintos ir uždrožtos savo motinų, tetų bei močiučių, kad bet koks girtas Šrekas buvo geriau negu likti senmerge.
Šiais laikais jie vietos sociume nebeturi, todėl gyvena daugiausia internetuose, siūlosi tinderyje, pritūpę nuotraukoje prie savo arba svetimo automobilio ir siūlo aistringą meilę visoms, kas jų dar neužblokavo.
Jų agresija seniai labiau virtuali negu reali, todėl savo bauginimus ir grasinimus („neduok Dieve, aš tave sutiksiu kada“) jie vykdo ten pat, kur ir romantinės ambicijas: internete.
3. Pradirbti ir nusmailinti širdžių ėdikai/donžuanai/kazanovos
Šie pižonai (iš prancūziško „un pigeon“, balandis) yra kone labiausiai komiški, apgailėtini ir lengvai atpažįstami tipažai. Jiems pasiseka su moterimis ne todėl, kad jie būtų daug išmokę alfa-patinų ir pikaperių (kabintojų) mokymuose bei neurolingvistinio programavimo paskaitose, o todėl, kad jie yra neišrankūs.
Po ilgų bandymų jie galiausiai randa pakankamai traumuotų ir lengvatikių merginų, kurios yra tokioje desperacijoje dėl vienatvės, kad patikėtų net kalbančio pingvino pažadais.
Šiuos gličius vilioklius, kaip tipažus, labai mėgsta Lietuvos kinematografas bei TV serialų kūrėjai, nes ten, kad ir kaip besistengtum, aktoriui nepavyks pralenkti vimdančios realybės. Normalios moterys ne tik į juos nežiūri kaip į kandidatus: jos jų nemato net kaip žmonių, nes net beglobis šuniukas, kuris gatvėje apsikabina koją ir pradeda ją krušti, turi daugiau romantikos negu tie galantiški šliužai.
Paklausite, tai ką gi dabar patarsiu? Paprasta: kur ieškote, tą ir randate. Šiukšlių konteineriuose galite rasti tik šiukšles. Cirke gyvena tik klounai. Dėvėtų drabužių parduotuvėse (pažinčių programėlėse) galima rasti vertų dėmesio dalykų, bet jie nebūna pakabinti matomoje vietoje ir, kol juos rasite, reikės labai daug peržiūrėti. Kantrybė ir užsispyrimas yra didžiausios vertybės, kurios nugali viską.
Šaltinis: DELFI.LT
