Per beveik 30 santuokoje pragyventų metų jie gerai išmoko sugyventi, nors abiejų charakteriai buvo skirtingi. Vieno garsiausių šalies humoristų Vytauto Šerėno (1959–2019) žmona Dalia Šerėnienė (59 m.) turėjo susiimti, kai po netikėtos vyro netekties griuvo visas gyvenimas ir reikėjo jį lipinti iš naujo. Ar ji jaučiasi išgedėjusi? Kaip jai dabar pavyksta gyventi vienai?
Gegužę sukaks septyneri metai, kai šį pasaulį paliko televizijos politinės satyros laidos „Dviračio žinios“ aktorius, scenaristas ir vedėjas, socialinių mokslų daktaras V.Šerėnas. Šią laidą jis vedė daugybę metų – nuo 1993-iųjų lapkričio iki 2019-ųjų gegužės – iki savo mirties.
Kartą žurnalistų paklaustas, kokia neblėstančio „Dviračio žinių“ populiarumo priežastis, V.Šerėnas atsakė, kad jie spėja koja kojon su laiku.
V.Šerėnas yra sukūręs daugybę humoristinių personažų, iš kurių žymiausi laidoje jo įkūnyti seniokai Bratkos – Ūsas ir Barzdonas. Jie tokie žinomi, kad Ignalinos krašto, iš kur kilęs garsusis humoristas, žmonės Bratkoms net pastatė paminklą.
D. Šerėnienė: dar prieš savaitę pagalvojau, kokia esu laiminga, mylima ir saugi
Kai V.Šerėnas tapo labai populiarus, nosies neužrietė. Anot žmonos, narcisizmo apraiškų jis apskritai neturėjo. Vytautui buvo labai svarbu šeima, tad jam teko rinktis tarp mokslinio darbo ir televizijos. Ir pasirinko televiziją, kur buvo gerokai didesnis uždarbis, kad apsaugotų šeimą nuo skurdo.
2002 metais V.Šerėnas kaip nepriklausomas kandidatas kandidatavo į Lietuvos prezidentus. „Prezidento rinkimai buvo labiau laidos reklama negu tikras bandymas, bet iš 17 kandidatų netikėtai atsidūriau ketvirtoje vietoje surinkęs beveik 8 procentus balsų. Buvau dėl to maloniai nustebęs“, – tada sakė V.Šerėnas. Tačiau jo kandidatavimas į šalies vadovo postą sukėlė prieštaringą reakciją.
Su humoristo žmona D.Šerėniene, taip pat iš profesijos ekonomiste, dirbančia Centrinėje projektų valdymo agentūroje prie Finansų ministerijos, kalbėjomės jos ir Vytauto bute Vilniuje, Saulėtekio rajone.
Šerėnai – Saulėtekio senbuviai. Dalia suskaičiavo, kad čia ji gyvena daugiau nei 30 metų. Kai buvo studentai, juodu irgi gyveno Saulėtekyje bendrabutyje. Vėliau čia nusipirko butą. Saulėtekyje įsikūrė ir jų jaunesnioji dukra Rytė.
Dalia džiaugėsi, kad čia gyventi gera, – šalia miškas, yra kur pasivaikščioti, į sodybą patogu nuvažiuoti. „Pažiūrėjus iš šalies į mano gyvenimą tikrai gyvenu nuobodžiai“, – patikino D.Šerėnienė.
Jaukų Šerėnų butą puošia nemažai paveikslų. Kai buvo baigtas jo remontas, iš parduotuvės parsiveždavo pamatuoti kilimą – ar tiks, ar gražiai atrodys. Tai Vytautas ir nešiodavo kilimus kas vakarą į trečią aukštą. Jei netinka – atgal į mašiną. Svarbiausia, nė vieno iš dešimties nenupirko. Viskas baigėsi tuo, kad kilimą Šerėnai užsisakė iš katalogo.
Kai susitikome su D.Šerėniene, ji neseniai buvo grįžusi iš dviejų savaičių kelionės po Japoniją. „Kelionių nesureikšminu ir nedarau jų katalogo. Man svarbu, kad liko emocija, pajautimas“, – kalbėjo Dalia. Vyrui esant gyvam juodu turėjo nemažai ne tik įdomių, bet ir sunkių kelionių, aplankė daugybę kraštų.
– Vyresni ignaliniečiai Vytautą puikiai prisimena, jo atminimą įamžino skulptūra „Sveikas drūtas, Bratka“, kuri atidengta Ignalinos miesto skvere. Tiesa, ta skulptūra vaizduoja ne patį V.Šerėną, o jo sukurtus seniokų Bratkų personažus Ūsą ir Barzdoną. Kaip atsirado paminklo idėja?
– Paminklas buvo atidengtas 2025-ųjų birželio pradžioje. Jame pavaizduoti Bratkos „Dviračio žinių“ laidoje kalbėdavosi „ignalinska“ tarmiška šnekta.
Vytauto tėviškė – Antagavės kaimas šalia Ignalinos. Personažai ir sakydavo, kad yra iš to kaimo, ir jų kalba – to krašto. Visa Lietuva sužinojo tą tarmišką šnektą, to krašto kaimo žmonių humorą ir pasaulėžiūrą. Paminkle sušaržuoti tie Bratkos, bet jie tokie ir buvo, turėjo realius prototipus.
Idėja pastatyti skulptūrą kilo Vytauto mokyklos laikų draugui skulptoriui Jonui Grundai, bet galutinio šio darbo rezultato jis nesulaukė. Daugiausia prie skulptūros užbaigimo prisidėjo skulptorė Jolanta Raupelytė-Balkevičienė.
Kartą, kai buvau prie to paminklo, sustojo mašina – matyt, sūnus mamą atvežė jo parodyti. Ji išlipo iš mašinos ir sako: „Ogi į Šerėną tai ir nepanašūs.“ Paminklą V.Šerėnui ji suprato tiesiogiai – kad Bratkos turi būti panašūs į jį. Bet paminklas skirtas Vytauto sukurtiems personažams.
– Vytautas mirė sustojus širdžiai. Ar jis jums guosdavosi dėl sveikatos?
– Man nesiguosdavo. Manau, kad niekada blogai ir nesijautė. Jeigu būtų jautęsis blogai, būtų nuėjęs pas gydytoją. Tada jis paprasčiausiai sugalvojo pabėgioti. Ir padarė tai neprotingai – atsėdėjo visą žiemą ant kėdės, paskui atsistojo ir nubėgo… Jis jau daug metų nebėgiojo, bet tada sumanė, kad prieš kelionę reikia pasitreniruoti. Ir viskas… Jo širdis neatlaikė. Negalima atsistoti ir nubėgti aštuonis kilometrus.
Po šios tragedijos man reikėjo susiimti. Mudu tuo laiku planavome važiuoti į Iraną. Ruošėmės važiuoti automobiliu, kai kurios vizos jau buvo sutvarkytos. Per keliones mudu nuvažiuodavome 10 tūkstančių kilometrų ir dar daugiau.
D.Šerėnienė tvirtino, kad jos ir Vytauto charakteriai buvo labai skirtingi, bet juodu išmoko sugyventi.
V.Ščiavinsko nuotr.
– Kaip garbaus amžiaus mama atlaikė sūnaus mirtį?
– Jo mamai dabar – 95 metai, ją prižiūri dukra – Vytauto sesuo. Bet mama – labai racionali. Daugiau tokių žmonių nepažįstu. Ji viską priima be nereikalingų emocijų, remiasi kaimiška logika. Ji priėmė sūnaus mirtį kaip lemtį.
Tėvas buvo batsiuvys, senelis – irgi batsiuvys. Žemės daug neturėjo. Vytautas paveldėjo tą žemę po tėvo mirties. Ir ant tos žemės šalia mamos trobos pasistatėme sau vasarnamį. Vasarą ten važiuoju savaitgaliais. O dukra ir žiemą dažnai nuvažiuoja.
Anyta man niekada netrukdė ir gyventi nemokė. Ji – kitokia nei įprasta anyta. Nesikišo į mūsų sprendimus, neprašyta niekada nedalino patarimų.
Vytauto humoro jausmas – iš mamos. Kai ji ką nors pasakys – tai pasakys! Be jokios šypsenos veide. Ji daug nešneka. Su kaimynu, už Vytautą vyresniu ir ten užaugusiu, kadaise kalbėjome: va, tiek metų sulaukė, protas šviesus, kojines mezga. O kaimynas patvirtino: ji visada tokia buvo, niekada nesiveldavo į konfliktus ar apkalbas. Kas ką, o ji ėjo savo keliu – ir nuėjo.
– Po Vytauto mirties praėjo daugiau nei šešeri metai. Jaučiatės jo išgedėjusi?
– Po Vytauto mirties praėjus porai metų palaidojau ir savo mamą. Tai yra visai kita patirtis. Ir tėvų gedulas buvo visai kitoks. O čia tu ne tik savo žmogaus netenki. Tiesiog sugriūva visas tavo gyvenimas. Viskas pasikeičia.
– Ir kaip pradėjote jį lipinti?
– Jis toks ir yra nesulipintas. Gyvenu, kaip man pavyksta. Dirbu, keliauju. Bet ne taip, kaip abu su Vytautu, – dabar nusiperku kelialapį iš kelionių agentūros. Nei aš čia susilipdžiau tą gyvenimą, nei ką. Tiesiog gyvenu. Gal ne taip, kaip norėčiau, bet taip, kaip sugebu, kaip tuo metu galiu, ir viskas.
Šešeri vienatvės metai po vyro netekties D. Šerėnienei buvo lyg naujos savęs lipdymo pamokos
V.Skaraičio nuotr.
– Gal koks gerbėjas atsirado?
– Ne, neatsirado. Gyvenu viena. Gerbėjai – ne grybai, nuėjusi į miškelį jų neprisirinksi.
– Su Vytautu studijavote Vilniaus universitete, tuomečiame Pramonės ekonomikos fakultete. Gal susipažinote egzaminų įkarštyje, kai visas bendrabutis egzaminui ruošiasi paskutinę naktį?
– Iš matymo juk žinai savo fakulteto studentus. Aš ir taip jį žinojau. Nebuvo tiek daug vaikinų – tada į armiją imdavo. Aukštadvaryje vykdavo Ekonomistų dienos, susirinkdavo ekonomistų ir iš kitų aukštųjų mokyklų, visus ten nuveždavo samdytas transportas. Tai mudu į tas dienas nuvažiavome kartu ir nuo to laiko likome kartu.
– Koks Vytautas tada buvo – praktiškas, viską apskaičiuojantis? Ar jau tada jame kirbėjo humoro kibirkštėlė?
– Kadangi tais laikais buvo madingos agitbrigados, ir mūsų fakultete tokia buvo. Vadinosi „Plaktukas“, o Vytautas buvo jos siela.
Susituokėme po metų draugystės. Tada gyvenome Olandų gatvėje buvusiame universiteto darbuotojų bendrabutyje. Vytautas studijavo aspirantūroje, apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją, kurią rašė skaitykloje.
Bendrabutyje su vaikais nelabai ką parašysi, juk ten jau auginome dvi dukras. Paskui grįžome į Saulėtekį.
– Kaip iš tos agitbrigados Vytautas atsidūrė televizijoje?
– Tuo metu Teisės fakulteto agitbrigada buvo „Dviratis“. Ji pradėjo koncertuoti, o „Plaktukas“ subyrėjo. Arūnas Valinskas pakvietė Vytautą į „Dviratį“. Jis kažkiek ir koncertavo su tuo „Dviračiu“.
Kadangi buvo apsisprendęs dirbti mokslinį darbą, su „Dviračiu“ atsisveikino ir dirbo tai, ką planavo, – ir Valstybinėje kainų ir konkurencijos tarnyboje, ir Vilniaus universitete dėstė.
Be to, buvo jau susiradęs darbą Vokietijoje, „Volkswagen“ gamykloje, ir planavo ten išvažiuoti. Mūsų mažoji buvo neseniai gimusi, gal trijų mėnesių. Palikti mane vieną su dviem vaikais jam buvo neramu.
Kaip tik tuo metu „Dviratį“ – kaip projektą – A.Valinskas pasiūlė televizijai ir pakvietė į jį Vytautą. Kadangi tai buvo papildomos pajamos, jis sutiko.
Taigi jis dirbo ir Kainų ir konkurencijos tarnyboje, ir dėstytojavo, ir dar „Dviratyje“. Fiziškai neįmanoma tiek aprėpti. Todėl liko tik „Dviratis“.
D.Šerėno sukurtiems Bratkų personažams Ignalinos krašto žmonės – iš ten kilęs garsusis humoristas – net paminklą pastatė.
LR archyvo nuotr.
– Nors buvo labai populiari, galima sakyti, net kultinė, „Dviračio žinių“ laida išgyveno ne vieną virsmą.
– Laidos pavadinimas keitėsi, kai iš vieno televizijos kanalo ji buvo perkeliama į kitą, paskui – kai suskilo laidos kūrėjų kolektyvas ir iš jo išėjo A.Valinskas. Jų nuomonės nesutapo. Ne dėl pinigų. Vytautas buvo iš tų žmonių, kurie turi ir vertybes, jam tai buvo svarbiau negu pinigai.
Aišku, streso buvo. Haroldas Mackevičius liko su Vytautu. Ir Gintaras Ruplėnas liko. Jie buvo „Dviračio žinių“ kūrėjai, sumąstydavo, koks bus laidos siužetas, ir laidos scenarijus rašydavo.
– Ar čia, jūsų namuose? Šurmulinga būdavo?
– Iš pradžių namuose dirbdavo keturiese. Kai keturi vyrai sėdi prie darbo stalo, tyliai jie nesėdės. Kai Vytautas liko su Haroldu ir Gintaru, dirbdavo pakaitomis – tai pas vieną, tai pas kitą. Bet tos jų virtuvės aš neklausydavau, neatsimenu, kuris tuos tekstus užrašydavo. Paskui jie išsinuomojo patalpas ir darbas vykdavo kabinete.
– Vytautas klausdavo, ar jums tos laidos patinka?
– Ne, neklausdavo. Laidą pažiūrėdavau vakarais. Ir užtekdavo. Jam patikdavo, kad atpažindavau, kur jo idėjos, kur jo „bajeriai“.
– O jis pats žiūrėdavo tas laidas?
– Visada. Ne tas pat jam būdavo, kas į eterį išėjo. Kartais griebdavo telefoną ir skambindavo, kad ne taip pasakyta, pakeista, ne tokia interpretacija. Arba patylėdavo ir rytą susitvarkydavo darbe.
Kai laidą montuodavo, jis nedalyvaudavo. Nespėdavo. Turėdavo kitos dienos laidai ruoštis. Laida išeidavo keturis kartus per savaitę. Konvejeris!
– Kai dukros matydavo tėvą per televiziją tokiu rimtu veidu žinias skaitantį, kaip reaguodavo?
– Kaip nors ypatingai nereaguodavo. Nuo mažens jos buvo prie to pripratusios. Atsimenu, pareina iš kiemo – nedidelės dar buvo, o ten kažkuris iš kaimynų vaikų pasigyrė, kad jo tėtį vakare rodys, atrodo, per „Panoramą“. „Tai pasigyrė, – sakė mergaitės. – Visų tėčius rodo per televiziją.“ Joms neatrodė, kad tai kažkas išskirtinio.
Kai Rytė iš pradinės mokyklos nuėjo į Antakalnio vidurinę (dabar – Vilniaus Antakalnio gimnazija), kažkuri mokytoja paklausė, ar ji „to Šerėno“ dukra. O Rytė atsakė: „Ne.“ Tai reiškė – atsikniskit.
– Ar po vyro mirties jums priklauso dalis „Dviračio žinių“ autorių teisių?
– Ne. Dabar Haroldas tvarkosi. Tas prekės ženklas buvo įregistruotas. Po Vytauto mirties tai reikėjo sutvarkyti, nes buvo įkurta jo įmonė.
Su Hariu nuvažiavome pas notarą ir viską sutvarkėme.
– Ar dabar žiūrite tą laidą?
– Retai. Ne dėl to, kad skaudu ją žiūrėti. Gal kad dabar – kitaip. Viskas keičiasi. Dabar ją ir rodo tik kartą per savaitę – sekmadieniais.
D.Šerėnienė tvirtino, kad jos ir Vytauto charakteriai buvo labai skirtingi, bet juodu išmoko sugyventi.
V.Ščiavinsko nuotr.
– Koks būdavo judviejų su Vytautu laisvalaikis, ką mėgdavote veikti, kur lankytis?
– Savaitgaliais važiuodavome į sodybą Vytauto tėviškėje. Daug keliaudavome. Porą kartų keliavome su mergaitėmis, bet buvo per daug streso. Pats gali ir be vakarienės likti – nesvarbu, pavalgęs ar nepavalgęs. O kai važiuoji su vaikais, tai tave labai įpareigoja. Yra buvę, kad viešbutį pasieki naktį, – nespėji, neapskaičiuoji, kad laiku nuvažiuotum.
Čilėje, kalnuose, buvome paklydę – nakvojome pas indėnus ūkiniame pastate penkių kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Pats gali taip nakvoti, o su vaikais? Prašėme, kad jie parodytų kelią į viešbutį, bet pasiūlė: nakvokite čia. O rytą žiūrime – šalia kelias, visai netoli tas viešbutukas, kurį buvome užsisakę. Atvažiavome su basutėmis, mašina – su vasarinėmis padangomis. Pabudome – sniegas, o reikia nusileisti nuo kalno.
– Kurie momentai iš jūsų bendro gyvenimo buvo ypač šviesūs? Turbūt mergaičių gimimas, tos kelionės?
– Kai gimė mergaitės, buvo sunku. Materialiai sunku. Vyresniąją auginau pas savo tėvus. Šiaip mudu puikiai gyvenome ir mums dviese būdavo geriausia. Užtat ir tos kelionės būdavo dviese.
Pradėjome keliauti, kai mergaitės buvo dar visai nedidelės. Jos tam tikra prasme buvo vargšės – būdavo paliktos visą mėnesį. Jas prižiūrėdavo mano mama, sesuo arba brolis kaip kokius pereinamuosius prizus. Mama atvažiuodavo į Vilnių jų prižiūrėti, kartais į Kalvariją, kur ji gyveno, jas nuveždavome. Visaip būdavo.
Močiutė, pedagogė, buvo labai atsakinga. Mergaitės pasakodavo, kad net ledus joms pašildydavo, nes jai būdavo baisu, kad anūkės nesusirgtų.
Mamai buvo smūgis, kai aš pirmą kartą – tada be Vytauto – išvažiavau į Italiją. Mažajai tada buvo vieni metai ir keli mėnesiai. Man reikėjo poilsio. Vytautas dirbo savo darbus, o aš – visada su vaikais.
Pirmas smūgis mamai buvo dėl to, kad vaikus palieku. Antras smūgis – pinigų neturite, o tu važiuoji į kelionę? Jai tai buvo nesuvokiama. Paskui priprato.
Vasarą Vytautas būdavo laisvas. Jo pomėgis buvo planuoti kelionę nuo maršruto iki automobilio nuomos, vizų. Rinkdavomės sunkesnes išvykas: į Argentiną, Čilę, Ekvadorą, Peru, Kanadą, Aliaską, Naująją Zelandiją, Australiją. Po Lotynų Ameriką kelerius metus automobiliu vinguriavome iš šiaurės į pietus.
Turbūt nedaug kas yra skridę į Folklando Salas kariniu lėktuvu. Į jas skridome iš vieno Anglijos karinio oro uosto. Bet prieš tai jis tris mėnesius tvarkė dokumentus. Tą vargą atpirko patirti įspūdžiai. Buvo galima nuvykti ir paprasčiau, ir pigiau – skristi iš Čilės, bet jis taip norėjo.
Tos kelionės trukdavo maždaug 25 dienas. Nuvažiavus maršrutas kartais keisdavosi – būdavo programa „minimum“ ir programa „maksimum“. Prancūzija, Ispanija buvo paliktos ateičiai – senatvei.
Grįžęs iš kelionės jis ir su vaikais dar spėdavo kur nors nulėkti, o man jau reikėdavo eiti į darbą.
– Su Vytautu sutarėte labai gerai. Ar galima sakyti, kad buvote lyg du inkstai to paties žmogaus organizme?
– Santuokoje pragyvenome beveik 30 metų. Labai gerai išmokome sugyventi, nors mūsų abiejų charakteriai nebuvo paprasti. Abu turėjome savo nuomones, ir dažniausiai – skirtingas.
Jis organizuodavo kelionę, kaip jam reikia. Aš nesikišdavau. Aš, atsimenu, įrenginėjau butą, tai jis nei važiavo, nei žiūrėjo. Nes tai dariau aš, tai buvo mano projektas. Nesuprantate? Bet mes taip gyvenome.
Kai susiruošėme keliauti į Pietų Ameriką, aš mokiausi ispanų kalbos. Čia jau buvo mano užduotis – ten nuvažiavus susikalbėti ispaniškai.
V.Šerėnas.
V.Ščiavinsko nuotr.
– Ar Vytautas mėgo pasisukinėti virtuvėje?
– Labai. Jis gamindavo geriau negu aš. Mėsos, žuvies patiekalus gamindavo puikiai. Aš – prasta virėja.
– Ar jūs minėdavote savo vestuvių metines?
– Mūsų vestuvių metinės – rugpjūčio 25-ąją. Vytautas minėdavo, aš pamiršdavau. Bet jis dėl to neįsižeisdavo. Jis man gėlių nupirkdavo, vakarienę padarydavo.
– Tos mergaitės – jųdviejų dukros Gintė ir Rytė – seniai užaugo. Patyrė didžiulį tėvo populiarumą, išgyveno netikėtą jo mirtį. Kaip jų gyvenimas klostosi dabar?
– 34-erių Gintė įsikūrė Londone su sutuoktiniu britu. Žinau, kokius mokslus ji baigė Lietuvoje, ką Londone, bet ką Jungtinėse Amerikos Valstijose – nelabai žinau. Ten įgijo antrą bakalauro laipsnį.
Vilniaus universitete ji baigė indologiją, turi Rytų Azijos filosofijos magistro laipsnį. Londone dirba finansų įstaigoje.
– Galima sakyti, tose sferose, kurių mokslus baigė ir jos tėvai?
– Taip. Stojo į filosofiją, kad protestuotų, kad mokytųsi ne tai, ką tėvai, bet… į tą pačią upės vagą teko įbristi.
32-ejų Rytė su draugu gyvena Vilniuje, Saulėtekyje, senajame mūsų bute. Vilniaus universitete ji baigė kultūros istoriją ir antropologiją. Bet irgi dar ieško savęs – matyt, reikės ką nors kita studijuoti.
Visaip būna su tomis studijomis. Vytauto tėvai nesuprato, kai jis norėjo studijuoti. Kai baigė tuometį Vilniaus politechnikumą, kur įgijo ryšininko specialybę, ir Ignalinoje pradėjo dirbti tarpmiestinėje telefonų stotyje, tėvas pasakė: „Taigi turi darbą, gali su kostiumu į jį vaikščioti. Kam tau tas universitetas?“
Šaltinis: LRYTAS.LT
