Lietuvos diplomatijos vadovo įžvalgos: Lietuvai reikia 600 tūkst. karių rezervo
Pastaruoju metu Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis vienas pirmųjų kalba Lietuvai kylančių grėsmių ir pavojų tema.
Trečiadienį Bukarešte susitikęs su Europos Komisijos (EK) pirmininke Ursula von der Leyen jis akcentavo karo grėsmę, pabrėždamas, kad nesustabdžius Rusijos Ukrainoje, agresorė nesustos, „plės nestabilumą“ pasaulyje.
Anksčiau žsienio reikalų ministras ir valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderis pasisakė ir pastarosiomis dienomis į viešumą iškeltu klausimu dėl Lenkijos pagalbos Lietuvai karo akivaizdoje.
G. Landsbergis teigė, kad nerimaujant dėl to, yra didžiulis poreikis geriau suderinti kaimyninių šalių gynybos planus. Jis taip pat teigiamai įvertino Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono idėją NATO šalims siųsti savo karius į Ukrainą.
Gynybos ir saugumo klausimais G. Landsbergio pozicija yra gana aiški, tačiau jis vis dar gali nustebinti. Pavyzdžiui, pareiškęs, kad net 3 mln. gyventojų jau seniai neturinčiai Lietuvai ilgainiui reikėtų turėti bent 600 tūkst. karių rezervą.
Tokia šalies diplomatijos vadovo idėja buvo pristatyta pasitelkiant Suomijos pavyzdį. Virš 5 mln. gyventojų turinčioje valstybėje karinis rezervas siekia beveik 1 mln. Ar tai įmanoma ir Lietuvai? Juk G. Landsbergis vis dažniau kalba apie visuotinį šaukimą.
G. Landsbergis nori turėti kariuomenę iš beveik ketvirtadalio Lietuvos gyventojų
Lietuvos užsienio reikalų ministras pastaruoju metu vis dažniau kalba apie karą, kuris gali ateiti ir į Lietuvos kiemą.
Praėjusių metų pabaigoje jis teigė, kad situacijai Ukrainoje blogėjant, Lietuva turi svarstyti, kaip apsigins pati, tad negalima atmesti ir visuotinio šaukimo idėjos[1].
Jo teigimu, esame geografiškai esame arčiausiai karo, istoriškai esame patyrę tų pačių jėgų okupaciją, o istorija moko kad, dabar nesustabdyta Rusija savo kovą tęs.
G. Landsbergis tada išsamiau pasisakė ir apie visuotinį šaukimą. Jo nuomone, tokių veiksmų ragina imtis Rusijos agresija ir Lietuvai augančios grėsmės.
„Prisitaikę prie naujos geopolitines realybės turime atsakyti į patį svarbiausią klausimą – ką patys esame pasiruošę padaryti dėl savo saugumo. Tik kai šaukimas bus visuotinis, tik taip kiekvienas Lietuvos pilietis mokės priešintis, gintis ir laimėti. Tai vienas iš svarbiausių Lietuvos ilgalaikio išlikimo strategijos elementų“, – sakė G. Landsbergis[2].
Užsienio reikalų ministro teigimu, norėdami sulaukti sąjungininkų pagalbos, turime aiškiai pasakyti, ką patys dėl to padarysime.
„Parodydami, kad kiekvienas ginsime šalį, įtikinsime ir kitus mums padėti (visuotinis šaukimas kartu su visuotinės gynybos imperatyvu turi duoti ir praktinius atsakymus kiekvienam piliečiui, įskaitant civilius, ko valstybė iš jo konkrečiai tikėsis karo metu ir kaip, kokia forma pasiūlys prisidėti prie gynybos ar suteiks pagalbą bei prieglaudą)“, – teigė ministras.
Metų pradžioje, komentuodamas geopolitinę situaciją pasaulyje, jis teigė, kad Europai gresia didelis pavojus, skaičiuojamos valandas iki kito Rusijos eskalacijos etapo.
Neseniai Lietuvos diplomatijos vadovas pasisakė ir apie visą pasaulį nustebinusį Prancūzijos prezidento E. Macrono pareiškimą apie tai, kad NATO valstybės svarsto siųsti savo karius į Ukrainą. G. Landsbergis idėją sveikino ir kategoriškai prieštaravo tiems, kurie tai nurašė kaip „populizmą“ ar tuščias šnekas.
Jis taip pat gynė ir savo nuolatinius perspėjimus, jog antpuolio grėsmė Lietuvai yra kur kas didesnė ir artimesnė, nei teigia jo kritikai.
G. Landsbergio teigimu, kalbant apie kariuomenę, jis norėtų matyti, kad gynybai Lietuvoje būtų skiriama 3 proc. ar 3,5 proc. Jo teigimu, papildomas poreikis yra gyvybiškai reikalingas. Užsienio reikalų ministras pasidalino ir vizija, kokie ateityje galėtų būti Lietuvos karinio pasirengimo mastai.
„Norėčiau, kad mes, pavyzdžiui, nebijotume tam tikrų pasakymų, kad visuotinis šaukimas turi būti. Mes turime siųsti oponentui labai aiškų signalą, kad Lietuvoje turėsime pasirengusią didelę dalį visuomenės gintis. Pavyzdys galėtų būti ta pati Suomija – 4 mln. gyventojų, 900 tūkst. rezervas. Tai atitinkamai, jeigu pažiūrėtume į Lietuvos skaičius, manau, apie pusė milijono, 600 tūkst. ilgainiui galėtų susiformuoti“, – sako G. Landsbergis.
600 tūkst. karinio rezervo: iš kur rasti tiek žmonių?
Tačiau ar tai įmanoma? Pažvelkime į tai išsamiau: tiek į Suomijos pavyzdį, tiek į situaciją Lietuvoje. Suomija yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri taikos dešimtmečiais išsaugojo šauktinių kariuomenę[3].
Suomija kasmet parengia apie 21 000 naujų šauktinių, kurie vėliau įtraukiami į karo meto rezervą, kurį sudaro 280 000 kareivių, iš kurių apie 10 000 per metus rotacijos tvarka pašaukiami į kvalifikacijos kėlimo kursus.Apie 870 000 suomių, kurių amžius nuo 17 iki 60 metų, prireikus gali tarnauti. Personalą pagal sutartį sudaro 12 000 žmonių, iš kurių 8 000 yra kariškiai.
Suomija gali pasigirti ir ginkluote bei karine technika. Sausumos pajėgos turi apie 650 tankų. Artileriją sudaro apie 1 500 ginklų, Suomija diegia Izraelyje pagamintą priešlėktuvinę radiolokacinę sistemą, priešlėktuvinę ginkluotę sudaro dar mažiausiai 650 raketų.
Suomija taip pat turi priešlėktuvinių patrankų ir tam skirtų tankų, neskelbiamą skaičių neginkluotų bepiločių orlaivių, šiuo metu jų perka dar. Suomijos karinės oro pajėgos turi ir naikintuvų, oro pajėgos turi dešimtis mokomųjų orlaivių, stebėjimo radarų, įskaitant tuos, kurių veikimo nuotolis siekia beveik 500 km.
Lietuvoje atitinkamos ginkluotės bei karinės technikos stygius yra tik dalis problemos. Jei beveik milijonas rezervistų Suomijoje yra realybė, daugiau kaip 600 tūkst. Lietuvoje atrodo it sunkiai įmanomas scenarijus. Taip nėra tik dėl visuomenės nenoro įsitraukti į šalies gynymą. Svarbu suprasti šalies gyventojus, jų struktūrą ir sudėtį.
2023 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 857 tūkst. žmonių[4]. Šalyje gyvena apie 1 366 647 vyrų ir 1 519 868 moterų.
Ne paslaptis, kad Lietuva yra sparčiai senstanti valstybė. Medianinis šalies gyventojų amžius 2023 m. pradžioje buvo 44 metai (vyrų – 40 metai, moterų – 47 metai).
Kiekvienais metais pastebima, kad Lietuvos visuomenėje senjorų yra daugiau, nei vaikų. Tai rodo ir statistika, pažyminti, kad senatvės pensiją gaunančių žmonių Lietuvoje daugėja. Šiuo metu jų yra apie 610 tūkst[5].
Savo ruožtu vaikų arba nepilnamečių asmenų iki 18 m. šalyje yra apie 502 tūkst. Verta atsigręžti ir į neįgaliuosius, kuriais karo metu reikės rūpintis. Lietuvoje yra apie 16957 neįgalių vaikų ir 65044 neįgalių pensininkų, taip pat ir 142897 neįgalių darbingo amžiaus asmenų, kurie į karo tarnybą negali būti šaukiami.
Kas gi lieka atmetus vaikus, moteris, senjorus bei žmones su negalia?
Jei kalbėtume tik apie vyrus, jų Lietuvoje apie 1 366 647. Pensinio amžiaus vyrų yra apie 213766. Atėmus senjorus, lieka 1152881 vyrų. Žinoma, būtina atmesti vyriškos lyties nepilnamečius. Tada jau lieka 895264 vyrų. Dalis šių asmenų dar gali būti nedarbingi, neįgalūs arba iš tiesų net negyventi Lietuvoje. Tai reiškia, kad norint suburti tokį kiekį rezervistų apie kokį kalba G. Landsbergis, šaukimas iš tiesų turi tapti visuotinis ir ilgainiui, apimti tiek vyrus, tiek moteris. Žinoma, tokia idėja pačių Lietuvos piliečių tarpe yra tikrai nepopuliari.
Piliečiai turi aiškią nuomonę: visuotinio šaukimo nenori
Krašto apsaugos ministerijos užsakymu atlikta gyventojų apklausa atskleidė, kad Lietuvos gyventojai pasitiki šalies kariuomene – tokį pasitikėjimą demonstruoja apie 80 proc. šalies gyventojų, o per pastaruosius penkerius metus buvo pastebimas net 10 proc. augimas. Taip pat išaugo ir kario profesijos vertinimas – teigiamai šią profesiją vertina net 89 proc. apklaustųjų lietuvių.
Tačiau pasitikėjimas kariuomene nereiškia, kad patys piliečiai norėtų tapti jos dalimi. Apie 63 proc. apklaustų Lietuvos piliečių pritaria minčiai, kad turėtų būti įvestas visuotinis šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą iškart po mokyklos baigimo.
Tačiau gyventojų apklausos duomenys rodo, kad Lietuvos užpuolimo atveju prie taikaus pasipriešinimo prisidėtų 61 proc. gyventojų, o tik 56 proc. pasiryžtų prisidėti prie pasipriešinimo ginklu.
Dar mažiau įkvepiantys yra jau kitos, nacionalinio transliuotojo užsakymu atliktos apklausos duomenys. Apklausa atskleidė, kad 70 proc. Lietuvos gyventojų nepritartų visuotiniam moterų ir vyrų kariniam šaukimui[6].
Visuotiniam vyrų ir moterų kariniam šaukimui labiau pritartų vyrai (29 proc.) nei moterys (23 proc.), respondentai su didžiausiomis pajamomis per mėnesį (27 proc.), taip pat vadovai (47 proc.).
Tokiam siūlymui labiau nepritaria mažesnių miestų gyventojai (74 proc.), respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu (82 proc.), bedarbiai ir namų šeimininkės (78 proc.) bei besimokantis jaunimas (78 proc.), taip pat ir ne lietuvių tautybės respondentai (80 proc.).
