Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje vis garsiau girdisi klausimas, kuris dar prieš kelerius metus konservatorių gretose būtų skambėjęs beveik kaip erezija: ar didžiausia Lietuvos dešinioji partija nepraranda savo identiteto? Vieši ginčai tarp partiečių, skirtingos vizijos dėl partijos krypties ir vis ryškesnė takoskyra tarp liberalesnio bei konservatyvesnio sparnų rodo, kad TS-LKD šiandien išgyvena ne tik lyderystės, bet ir savęs apibrėžimo krizę.
Vidinę įtampą į paviršių iškėlė Seimo nario Mato Maldeikio kritika partijos vadovybei ir dabartiniam pirmininkui Laurynui Kasčiūnui. Politikas viešai kėlė klausimą, ar konservatoriai vis dar turi aiškią politinę kryptį ir kuo šiandien apskritai nori būti. Į konfliktą netrukus įsitraukė ir buvusi premjerė Ingrida Šimonytė, pabrėžusi, kad TS-LKD „niekada nebuvo partija apie vadą“, taip netiesiogiai gindama teisę partijos viduje turėti skirtingas nuomones.
Nors oficialiai partijos vadovybė ragina susitelkti ir nesureikšminti viešų nesutarimų, politologai pastebi, kad dabartiniai konfliktai atskleidžia gerokai gilesnę problemą. Po 2024 metų rinkimų pralaimėjimo konservatoriai liko be aiškaus galios centro, kuris daugelį metų balansavo skirtingus partijos sparnus – nuo krikščionių demokratų iki liberalesnių miesto konservatorių.
Į partiečių rietenas savo Facebook paskyroje sureagavo ir TS-LKD garbės pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis: „(…)Gaila, jeigu mano kurtoji partija nesusirenka rimtam pokalbiui. Turėtume būti bendruomenė, kuriai rūpi bendrieji Lietuvos reikalai ir paieška, kaip juos gerinti. Tačiau smulkėjame ir kažin, ar senis sulauks geresnių laikų. (…)Ne lygis – tai prasčiausia, ką dabar matau aplink save.“
„Partiją vienijo G. Landsbergio pavardė“
Politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Ignas Kalpokas sako, jog ideologiniai nesutarimai TS-LKD nėra naujiena, dėl susimaišiusių liberalių ir dešiniųjų – krikdemiškų pažiūrų. Jeigu Gabrieliaus Landsbergio vadovavimo laikotarpiu labiau kilo liberalusis sparnas, tai partijos vairą perėmus L. Kasčiūnui didesnę galią turi „tradicionalistinis krikdemiškasis partijos flangas“.
„L. Kasčiūnas, kaip partijos pirmininkas, kol kas galbūt tokių radikalių pokyčių ir nėra įnešęs. Iš kitos pusės, pavyzdžiui, tai kas šiuo metu vyksta su Vilniaus Tėvynės sąjunga, Valdo Benkunsko atstovaujama rūpesčio imigracija tema – tikrai prisimenant G. Landsbergio laikų Tėvynės sąjungą, to nebūtų buvę. Kaip tik ta labiau atvirumo politika buvo propaguojama.
Ignas Kalpokas.
Man atrodo, kad galbūt pats pirmininkas aiškiai kovinių pozicijų neužima, bet pati partija jam vadovaujant, mažu mažiausiai jam neprieštaraujant, o galbūt su tam tikru užkulisiniu palaiminimu, juda tradiciškesnės, tolimesnės nuo centro dešinės kryptimi“, – aiškino I. Kalpokas.
Visgi politologas nesutinka, kad partija, praradusi G. Landsbergį, tuo pačiu pa mažu praranda ir savo identitetą: „Partiją vienijo G. Landsbergio pavardė. Kiek G. Landsbergis turėjo autoritetą kasdieniuose partijos sprendimuose – interpretacijų objektas, kurį labai sunku įvertinti iš šalies ir nežinant virtuvės.“
VDU docento įsitikinimu, vidaus politikos klausimais G. Landsbergis buvo „labiau simbolinė figūra“, o tai, anot jo, neleido išryškėti susiskaldymui, nes „kiekviena grupelė turėjo savo reikalus ir kūrė savo politinį kapitalą“: „Kuomet mes matom labiau angažuotą ir idėjiškai aiškesnę partijos lyderystę, tos grupės, kurios jaučiasi nebegirdimos, joms natūraliai nelieka kito kelio, kaip tiesiogiai mesti iššūkį.“
Vidinis susipriešinimas išgrynins partijos ideologiją
Tuo tarpu politologas Bernaras Ivanovas situacijoje įžvelgia ir pozityviąją pusę. Anot jo, priešpriešos esančios viduje ima lysti į viešuma būtent todėl, nes partija bandė apimti per daug ideologinių grupių: „Komunikacijos ekspertai dažnai kritikavo konservatorių partiją, kad jie praranda politinį identitetą. Dabar L. Kaščiūnas jį gali susigrąžinti, o taip pat realizuoti save kaip realų lyderį.
Būta visokių kalbų, kad jis tik statytinis, o valdo I. Šimonytė. Tai buvo visiška nesąmonė. Ši situacija yra atsakymas, kad jis yra partijos lyderis, turi aiškų krypties matymą ir ta kryptimi į dešinę ves partiją. Rinkėjų konsolidacijos požiūriu tai yra teigiamas žingsnis.“
B. Ivanovas.
Pasak B. Ivanovo, G. Landsbergiui pasitraukus iš partijos valdymo, L. Kasčiūnui atsivėrė galimybė sugrąžinti partiją į dešiniąją pusę. Politologas neatmeta to, kad daliai partiečių tokia L. Kasčiūno vizija gali nepatikti, tačiau jis pabrėžia, kad „liberalusis sparnas partijoje yra gerokai silpnesnis nei dešinysis konservatyvusis“.
„M. Maldeikio grupė yra labiau efemeriška, skysta. Priminsiu, kad partiją laužyti norinčių buvo ir anksčiau, pavyzdžiui, Gediminas Vagnorius. Jo negali net lyginti su M. Maldeikiu – tai buvo politikos sunkiasvoris, ilgametis ministras pirmininkas, ir jam nieko nepavyko, jį tiesiog pašalino. Tas vidinis biurokratinis stuburas leis daugiau įsitvirtinti L. Kaščiūnui negu M. Maldeikiui. Dėl dešiniųjų vertybių požiūrio konservatorių partijoje esu daugiau ar mažiau ramus.“
Šaltinis: ALFA.LT
