Nebinarinės lyties Snieguolė aplankė ir Kauno dramos teatrą
Į Lietuvą įsiveržęs šou pasireiškė ne tik garsiu trečiąją lytį (iš prigimtinių dviejų) „išgimdančiu“ šūkiu, bet ir kita marketingine bomba – esą teatras toks interaktyvus, kad galima justi tėčio sijonui piestu „stojantis“.
Dar vasaros pabaigoje pristačius 104-ąjį Nacionalinio Kauno dramos teatro sezoną pastebėta: keičiasi ne dramos, o ir protai, su laikas nuo laiko besiplečiančiais lytiškumo terminais – neišvengiamai. Nejučia pradedi galvoti apie tai, kas išlieka, tačiau, regis, iš mados neišeina tik triusikai su kuo siauresniais pastarųjų „nuopelnais“.
Teatro meno vadovas jau tąsyk tikėjo, kad rugpjūčio 22 d., likus mėnesiui iki pirmosios sezono premjeros, pristatytas repertuaras skatins tam tikrus apmąstymus apie pasaulį labiausiai virpinančius dalykus. Ir neapsirinko: vienas šiuolaikiškiausių būdų atsirinkti naujienas, tai pagal tai, kur plyti kiekvieno iš mūsų visatos centrai – kažkur kažkur giliai ar išsikišę kaip vanagai. Mat visai nesvarbu, ar tai būtų jaunosiose klasėse skelbiami (suaugusiems!) skirti mokymai, ar spektakliai „vs“ galvosūkiai, priverčiantys žvilgtelėti kaimynui po liemenuku ir (pasididžiuojant) pamosikuoti „vaivorykštiniu upėtakiu“; įtraukusis teatras – visai kaip gyvenimas: vieną dieną aš Marytė, kitą – jau Pačkėnų kaimo viešnia daugialytė.
Tiesą ta, jog spaudos konferencijose pasigirsta ir daugiau minčių, reflektuojančių kritikos dėl savo nejautrumo teatro bendruomenei susilaukusią Lietuvos nacionalinio dramos teatro kampaniją. Derėtų priminti, kad Kauno teatras – nacionalinis, taigi, įsipareigojęs visai visuomenei. Tačiau siūlant turinį tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms, pavyzdžiui, nebinarinėms, greičiausiai bandoma pritraukti tuos, kurie į teatrą neina. Aišku viena: mėginant atkreipti dėmesį į įvairias socialines grupes (esamas arba aktyviai kurpiamas) ne tik prisidedama prie bendros teatro ekologijos, bet ir prie pasaulinio masto pragaišties.
Vėlgi, Gerovės valstybėje tokio pobūdžio aukos greičiausiai dar nebuvo.
Nors „Audros“ pjesės variacijos Lietuvos teatre matytos jau ne kartą, šios mastas ir egzotiška nebinarinės lyties (neidentifikuojančios savęs nei kaip moters, nei kaip vyro) Snieguolė galimai reprezentuoja ne ką kitą, o nusivylimą humanizmo idealais; pjesė, kitaip nei daugelis Šekspyro darbų, baigiasi laimingai, tačiau gyvenime su tokiu mąstymu – nu nelabai.
Vaikų apsauga yra svarbiau už politinį korektiškumą
Faktas kaip putlus mielinis blynas, kad teatro įtaka visuomenei – didžiulė – ar būtų nagrinėjama postpandeminio pasaulio kasdienybė bei galimi rytojaus pokario scenarijai, ar ekologinė grėsmė ir Putino veido apačioje esanti kiaurymė.
Dirstelint į tai, kas teatre laukia 2024 m. pavasarį, vaizdinių idėjų išties daug. Vis dėlto, labiausiai į akis krenta kai kas kita: perkant bilietus oficialiame Kauno dramos teatro portale, pasirodo, galima save priskirti tam tikrai lytiškumo kategorijai – nuo šiol netgi binarinei. O dar labiau gąsdina galimai subjursiantys orai ant Lietuvos užslenkant rožinių Robino Hudo nėrinių šešėliui.
Tiesa ta, kad dar 2022 m. rugpjūtį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras patvirtino Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą, kuriuo remiantis būtų galima pradėti gydymą hormoniniais vaistais Lietuvoje. Visgi ne translyčiai asmenys Lietuvoje susiduria su daugybe iššūkių, bet mokyklinio amžiaus vaikai, kuriems, užuot patiekus riestainio mirkymo kompote instrukciją, duodami „pauostyti“ skirtingų lyčių paistalai.
Nebinarinių lytinių tapatybių asmenys savo ruožtu netelpa į tradicines, visuomenės nubrėžtas lytinio tapatumo sąvokas. Naujoji klasifikacija, skatinanti suvokti lyties tapatumo sutrikimą ne kaip psichikos sutrikimą, o kaip būklę, dėl kurios asmeniui neva prireikia specialių sveikatos priežiūros paslaugų, padedančių jaustis gerai savo kūne, visgi užsimiršta, jog lyties tapatumo sutrikimas dažnu atveju yra sukeltas kitos psichinės ligos.
Juk visai nesenai mus informavo esant 72 lytims. Galų gale, netgi urologai konstatuoja, kad veik neįmanoma išsamiau žinoti „šių reikalų“, kadangi fantazija jau per menka, o faktinės ribos išplautos…
Seksualinės veiklos propagavimas – absoliučiai netinkamas mokymosi procese
Vis dėlto Lietuvos žmogaus teisių centras mažai domisi vaikų teisėmis, senelių teisėmis, tėvų teisėmis darbe – nes svarbu „anie galai“, lytis ir dar kitokie keistuoliai. Tačiau jei asmuo save pristato kaip non-binary – nebinarinės lyties tapatybės – žmogų, ką tai reiškia eiliniam piliečiui?
Nebinarinė lyties tapatybė – tai skėtinis terminas, apibūdinantis gana didelę tapatybių įvairovę. Dargi mėgiama pridurti, esą Lietuvoje trūksta „kokių nors tvarkų“, užtikrinančių nebinarinių lyties tapatybių asmenų lygiateisiškumą. Bet kodėl moksleiviams dar nesulaukus pilnametystės tyliai pasakojama apie „grubų seksą“ ir įvardžius pagal kaprizą?
Žmonių noras rasti vieną, viską apibendrinantį atsakymą, yra natūralus, bet tokio atsakymo nėra. Iš tiesų mums nebūtina (ir, ko gero, netgi žalinga) išradinėti dviratį, kad galėtume gerbti kitą žmogų; priešingai, geras gyvenimas kuriamas ne atitinkant radikalius išvaizdos lūkesčius ir varstant miegamojo duris, siekiant ideologinės lytinio švietimo monopolijos, tačiau išlaikant pozityvų požiūrį į vaikystę (ne į seksą, analines linksmybes, masturbaciją ir t. t.). Situacija klostytųsi kur kas sklandžiau, jeigu mokyklos ir mokinių tėvai neremtų organizacijų, indoktrinuojančių berniukus ir mergaites, kad jie galimai gimė netinkamame kūne, neatitinkančiame jų saviidentifikacijos (nebent norima dar vieno karo – šįkart pavadinto „Įtrauktimi ir laisvamaniškumu“).
Šaltinis: 77.lt
