Baltarusiškų kalio trąšų tranzito atnaujinimas ir kalbos apie galimą Jungtinių Valstijų administracijos spaudimą Lietuvai vėl tampa viešų diskusijų objektu. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad Lietuvai derėtų ieškoti tiesioginio dialogo su Aliaksandru Lukašenka, nors dar neseniai tokia idėja atrodė politiškai neįmanoma. Tuo pat metu visuomenėje kyla nerimas dėl Lietuvos – ką darytume, jei JAV politiniai prioritetai pasikeistų? Ir ar Lietuva apskritai turi aiškų planą B, jei spaudimas taptų nebe hipotetinis, o realus?
Įvertino situaciją su Baltarusija
Kodėl Europos Sąjunga nesuteikė pagalbos Lietuvai dėl vis dar besitęsiančios kontrabandinių balionų situacijos?
Pirmiausia akivaizdu, kad tai yra Aliaksandro Lukašenkos politika terorizuoti Lietuvą būtent tokiais veiksmais. Šioje vietoje kyla technologinis klausimas – kaip nuo tų balionų apsiginti? Europa gali padėti tiek, kiek gali padėti įvairiais technologiniais ar industriniais sprendimais, ir toks apsikeitimas nuomonėmis vyksta.
Ar galime paveikti A. Lukašenkos režimą? Dėl to turiu daug abejonių, ir visi pasvarstymai apie dialogo atnaujinimą atrodo naivūs.
Artimiausiu metu baigsis Europos Sąjungos sankcijos baltarusiškoms trąšoms ir jų tranzitui. Gal galite pakomentuoti šią situaciją?
Nesu šioje srityje dirbantis, tad galiu pasakyti tik tiek: negirdžiu, kad kas nors siūlytų sankcijas panaikinti. Bent jau kol kas Europoje tokių žinių nėra. Reikia prisiminti, kad santykių su Baltarusija klausimu nuo pat 2020 metų – nuo pavogtų rinkimų – Europos Sąjungos Užsienio reikalų taryba yra priėmusi keletą svarbių nuostatų, kuriose labai aiškiai įvardyta, kada Baltarusija galėtų tikėtis geresnių santykių su Europa. Šiose nuostatose nustatytos aiškios sąlygos, tačiau nė viena jų nėra įvykdyta.
Kaip jūs vertinate šiltą D. Trumpo ir A. Lukašenkos bendravimą? Ką tai signalizuoja Lietuvai?
Amerika yra Amerika – kokia jų politika, turbūt ne viską ir žinome. Rezultatas tas, kad paleidžiami politiniai kaliniai, ir tai tikrai yra sveikintina. Tačiau mums, kaip Lietuvai, labai svarbu, kad Europos Sąjunga laikytųsi vieningos politikos.
Iki šiol tos vienybės buvo laikomasi, ir Lietuvai nereikėtų būti ta valstybe, kuri savo vienašaliais veiksmais bandytų ją griauti. Turime suprasti, kad tokios vienybės rezultatas yra tai, kas mums yra ypač svarbu.
Ką Lietuvai reikštų dialogas su Lukašenka
Ar mums derėtų pradėti megzti dialogą su A. Lukašenka?
Kiek suprantu, nieko panašaus neieškoma. Galbūt kai kurie Seimo nariai savo svarstymuose šiek tiek nuklydo į nelabai perspektyvias kryptis, tačiau, kiek tenka girdėti iš užsienio reikalų ministro, jokie tokie svarstymai nevyksta.
Pavojingiausia Europos Sąjungoje yra tai, kad atskirų šalių vadovai ar ministrai pradeda ieškoti galimybių asmeniškai bendrauti su Vladimiru Putinu ar Aliaksandru Lukašenka. Tai yra nenaudinga ir net pavojinga mūsų šaliai.
Jeigu Lietuva pati pradėtų griauti Europos Sąjungos vienybę vardan tariamų savo interesų, tai būtų didelė klaida.
Ar Europa turi planą B, jeigu sumažėtų Amerikos vaidmuo?
Mes turime planą A – stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Tai apima ir tai, kad pačios Jungtinės Valstijos labai aiškiai formuluoja savo gynybos strategiją: jų prioritetas bus Indijos–Ramiojo vandenyno regionas ir vadinamasis Vakarų pusrutulis.
Jos ragina, skatina ar net reikalauja, kad Europa būtų pasirengusi perimti atsakomybę už konvencinę gynybą, kurioje Amerikos vaidmuo bus gerokai mažesnis.
Mes tam ruošiamės, tačiau reikia aiškiai suprasti ir NATO generalinio sekretoriaus žodžius: bent jau šiuo metu negalime svajoti apie tai, kad galėtume apsieiti be Jungtinių Amerikos Valstijų branduolinio skėčio.
Tarp konvencinės ir branduolinės gynybos yra esminis skirtumas. Jungtinės Valstijos ir toliau yra įsipareigojusios užtikrinti branduolinį skėtį, ir tai yra ypač svarbu. Tuo tarpu konvencinėje gynyboje per pastarąjį laikotarpį daroma didelė pažanga – tiek didinant finansavimą, tiek įgyvendinant tokias programas kaip „SAFE“ paskolos, kuriose dalyvauja ir Lietuva.
Jeigu įvyktų paliaubos tarp Rusijos ir Ukrainos, ar neatsitiktų taip, kad kitos Europos šalys nebenorėtų skirti lėšų gynybai?
Kol kas nematyti tokių perspektyvų. Europos Sąjungos šalių karinių žvalgybų vadovai atvirai ir viešai kalba apie tai, kad Rusija per artimiausius kelerius metus gali būti pasirengusi agresijai prieš Europos Sąjungos ar NATO valstybes Europoje.
Tai suvokiama kaip rimtas iššūkis, kuriam reikia būti pasirengus ir kurį galima atgrasyti tik tuo atveju, jei gynybiniai pajėgumai bus tinkamai išplėtoti. Nėra taip, kad Europa nieko nedarytų. Ar daroma pakankamai? Visada galima manyti, kad būtų galima padaryti ir daugiau, tačiau šiuo metu daroma tikrai nemažai.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame video.
Šaltinis: TV3.LT
