Lietuvoje vis garsiau skamba kalbos, kad reikia gerinti santykius su Baltarusija, kad tai esą neišvengiama, nes ši šalis yra kaimynė. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Remigijus Motuzas pareiškė, kad derinamas viceministrų susitikimas, tačiau labai greitai tai paneigė. Buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis prisipažino, kad jam tokie pasvarstymai kelia šiurpą.
Ieškojo neutralios vietos
Tinklalaidėje „Istorijos pabaiga: nuolat pildoma?“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris priminė, anot jo, tokią mįslingą, trumpą, bet keistą ir liūdną istoriją, kuri nutiko R. Motuzui.
„Jis staiga ėmė ir drąsiai pareiškė, labai konkrečiai pareiškė teigdamas, kad techniniu lygmeniu vyksta procesas, derinama, yra neutrali, kaip jis išsireiškė, vieta Baltarusijos ir Lietuvos užsienio reikalų viceministrų susitikimui.
Tada beveik nedelsdamas, žaibo greičiu sureagavo užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, kuris pareiškė, kad jis skambino gerbiamam Motuzui, ką sakė, ne visai buvo aišku, bet Motuzas po to pakartojo tai, ką ir Budrys prieš tai pasakė, kad jis balsu svarstė kažkokius dalykus, pats ne visai suprasdamas, apie ką kalba.
Esą tai buvo tik jo filosofijos, spekuliacijos, nieko tikrai nevyksta, nieko nėra, ir ministras tą patį pakartojo, kad nieko čia nevyksta, nėra tokių dalykų. Lietuva toliau laikosi principingai krypties kalbėti kaip tik apie sankcijų Baltarusijai stiprinimą Europos Sąjungos lygmeniu. Na, žodžiu, toliau einama tuo tokiu ryžtingesnės laikysenos prieš režimą kursu“, – teigė V. Bruveris.
Vytautas Bruveris
FOTO: Josvydas Elinskas | Delfi
Jis tvirtino, kad po to keisto R. Motuzo pareiškimo ryškėja dvi versijos, kurios yra įmanomos, kalbant apie Lietuvos ir Baltarusijos santykius.
„Viena versija, kad iš tiesų taip, kaip atrodo oficialiai, taip ir yra, ministras Budrys ir prezidentūra toliau laiko ryžtingai tą baltarusišką principingą frontą, gina tą frontą nuo bet kokių pasikėsinimų ar nuo bet kokių abejonių, kad jis gali lūžti, kad mes galime kažkaip eiti į politinius kontaktus ir iš esmės legitimuoti režimą. Antroji versija yra ne tokia džiugi ir optimistiška, kad Motuzas nuo Budrio gavo pylos dėl to, kad per anksti papūtė trimitą ir papūtė ne savo trimitą, bet jis iš tiesų pasakė tai, kas ir vyksta, kad iš tiesų jau techniniu lygmeniu yra atidaryti kanalai derinant šitą politinį, taip sakant, pirmąją, atleiskit už išsireiškimą, politinę tokią sueitį su Minsko diktatūra“, – samprotavo V. Bruveris.
Remigijus Motuzas
FOTO: Josvydas Elinskas | Delfi
Paklaustas, kuri versija atrodo įtikinamesnė, Jungtinių Amerikos Valstijų Stanfordo universiteto ekspertas Gabrielius Landsbergis apgailestavo, jog arčiau tiesos yra antroji versija, nes sutapimais jis netiki.
„Manau, kad reikia atskirti taktinius ir strateginius dalykus ir pradėti šiek tiek paanalizuoti, ką mes matome. Tai gal nuo taktikos pradėkime. Pirmiausia būtent ką Motuzas pasako, jis pasako ne abstrakčiai, kad yra pokalbiai pradėti, jis įvardina, kad yra ieškoma techniniu lygiu neutralios vietos tokiai diskusijai. Jo žodžiai suponuoja jau gana tikslią informaciją.
Neutrali vieta tai reiškia, kažkas turėjo apie tai kalbėti, kokios galimos neutralios vietos, kur ta diskusija galėtų vykti. Matyt, vėlgi tai buvo pasvarstyta. Antras aspektas, kad Seimo nariai neturi galimybių atidaryti savo kažkokius kanalus, nėra Baltarusijoje parlamentarų, kažkokių draugystės grupių, su kuriais būtų galima betarpiškai dviem parlamentarams bendrauti. Tai reiškia, kad bet kokie kanalų atsidarymai vyksta vyriausybiniu lygiu. Mano vertinimu, jis [Motuzas] tokią informaciją greičiausiai buvo gavęs arba iš diplomatų, arba iš žvalgybos.
Dar pridėkime irgi keletą taktinių aspektų. Šalia to yra Sauliaus Skvernelio pareiškimas apie jo šaltinių pateiktą informaciją. Vėlgi ganėtinai ryžtingas, sakyčiau, ryškus pasisakymas, nesuteikiantis galimybių po to pačiam atsitraukti nuo tos pozicijos. Ji turi žmones, kurie pasako, kad Lietuvos vyriausybė siekia atnaujinti kanalus su Baltarusijos režimu. Visa tai man piešia vaizdą vis dėlto, kad, matyt, yra einama šia kryptimi ir, matyt, pokalbiai yra gerokai pasistūmėję.
Be to, turbūt reikia pridėti ir Sviatlaną Cichanouskają, jos išvarymo iš Lietuvos visą istoriją. Atrodo, bandoma pristatyti, kad tai atsitiktinumas, sutapimas. Netikiu tokiais sutapimais, kodėl būtent dabar, kodėl būtent tokiomis grubiomis priemonėmis, neatsižvelgiant į kritiką ir neieškant kelio iš to, tiesiog nutraukta apsauga, suprantant, kad žmogus greičiausiai turės išvykti.
Visa tai leidžia suponuoti, kad būčiau linkęs balsuoti už antrąją versiją, kad mąstymas vyksta ta kryptimi“, – konstatavo G. Landsbergis.
Gabrielius Landsbergis
FOTO: Julius Kalinskas | Delfi
Netinkami pasirinko diplomatinį kelią
Jo teigimu, strateginė laikysena, jei žiūrėtume, kokia yra valstybės laikysena dėl Baltarusijos režimo, atsispindėtų ne per sankcijų griežtinimą ar kažkokius kitokius žingsnius, bet per Lietuvos siekį sustabdyti hibridinę ataką.
„Kada paskutinį kartą girdėjome kažkokius naujus būdus, kuriais Lietuva ketintų mažinti tų skraidančių balionų riziką? Bent jau manęs tokia informacija nepasiekė. Tai vėlgi leidžia suponuoti, kad Lietuva techninių būdų sustabdyti atakai negali ieškoti ar neieško, ar apsisprendusi neieškoti, sunku man tai įvardinti, ir tada lieka vienintelis būdas – diplomatinis kelias, kaip tą riziką mažinti. Na, o diplomatinis kelias tai yra nuolaidų režimui darymas. Kitaip tariant, ultimatumų priėmimas ir diplomatinių santykių užmezgimas iš naujo“, – aiškino G. Landsbergis.
V. Bruveris atkreipė dėmesį, kad svarstymus apie Lietuvos ir Baltarusijos santykių šiltėjimą pradėjo ne „Nemuno aušra“ ar valstiečiai, o būtent socialdemokratai.
„Pasvarstymai pradėjo vis garsiau skambėti socialdemokratų partijos viršūnėse ir ne tik iš partijos veteranų, Vytenio Povilo Andriukaičio lūpų, kur nuolat kartoja jis. Tai čia yra senas procesas, kaip ir tos pačios Cichanouskajos tokio išstūmimo, čia seniai tai vyksta ir galų gale prasidėjo jau integralus judėjimas visose valdžios viršūnėse. Tai pirmiausiai dabar vyriausybės lygmeniu, reiškia, suprask palaimintas ir prezidentūros, kad vis dėlto reikia eiti į diplomatinius kontaktus kažkokius, – teigė V. Bruveris.
G. Landsbergis pabandė ieškoti racionalaus pagrindo, kodėl tai būtų siekiama daryti.
„Mano įsivaizdavimu, tai yra tokia realistinė logika, kuri sako, kad mes Lietuvoje neturime galimybių pasipriešinti mums priešiškos valstybės spaudimui ir dėl to vienintelis kitas racionalus kelias yra susitarimų, diplomatinis kelias. Man atrodo, kad toks paaiškinimas yra ir iš tų tokių realistų stovyklos, kuri Lietuvoje irgi taip pat yra atgimusi, signalizuoja, kad ką ta mažytė Lietuva gali pasipriešinti, tai iš tikrųjų mūsų kelias yra diplomatija.
Man tai šiurpą kelią visi šitie pasvarstymai dėl to, kad jie pirmiausia žmogui, kuris šiek tiek domisi istorija, tai pirmiausia signalizuoja mūsų viso trečiojo dešimtmečio pabaigos istoriją. Lenkų ultimatumas dėl diplomatinių santykių atkūrimo 1938 metais, pagrasinant, kad jei nepriimsite ultimatumo, mes galbūt žygiuosime į Kauną. Lietuvos kariuomenė įsivertina, kad pajėgumų atlaikyti Lenkijos spaudimo nėra ir priima ultimatumą. Po beveik dviejų dešimtmečių tokio šalto bendravimo, po Vilniaus okupacijos, vis dėlto valstybė palūžta. Vėliau rusų ultimatumai. Tai ta pati logika po truputėlį dabar grįžta į politinę darbotvarkę“, – aiškino G. Landsbergis.
Aliaksandras Lukašenka
FOTO: Alexander Zemlianichenko | Reuters / Scanpix
Lietuva bus pažeminta
Anot V. Bruverio, dar vienas skambantis argumentas yra tai, kad Amerika šiltina santykius su Baltarusija, tai mes turime daryti tą patį, ką Amerika, esą tai bus mums į naudą.
„Šiurpiai skamba. Jei Jungtinės Amerikos Valstijos atsitraukia iš mūsų regiono ir tiesiog bando užglaistyti kažkokius nesutarimus, tai nereiškia, kad jie mūsų interesus yra pasiruošę prižiūrėti. Tai kažkas turi prižiūrėti Lietuvos interesus. Ir dabar klausimas, ar kas nors tai daro ir ar vienintelis būdas Lietuvos interesus ginti yra parsiduodant. Ir šalia to yra dar svarbesnis klausimas. Tai, jei yra toks svarstymas dabar apie Baltarusiją, tai ar gali būti toks pats svarstymas ir apie Rusiją. Ar gali Rusija kelti Lietuvai reikalavimus, naudodamasi Baltarusija kaip įrankiu, kaip hibridiniu įrankiu“, – klausimus kėlė buvęs užsienio reikalų ministras.
Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas
FOTO: Gavriil Grigorov/Kremlin Pool | Zuma / Scanpix
Jis pabrėžė, kad einant į pasidavimą Baltarusijai reikia skaičiuoti ne geruosius scenarijus, kad neva bus sustabdyti kontrabandiniai balionai, bet privaloma galvoti apie bloguosius scenarijus.
„Tai yra valstybės paėmimas, pastatymas į patogią sau padėtį, tada jau reikalavimai gali niekada nesibaigti. Vėlgi sakau, atsiminkime tas pačias analogijas. Rusų paskutiniai ultimatumai Lietuvai irgi prasidėjo nuo to, kad ištirkite vieno ar kelių rusų kareivių žudymą. Vėliau paaiškėjo, kad reikia saugumo vadą pakeisti. Na, ir galų gale jau buvo pranešta, kad Lietuvos link žygiuoja dalis Rusijos kariuomenės, Sovietų sąjungos kariuomenės“, – priminė G. Landsbergis.
Vadinasi, jei rusai pamato, kad Lietuva palūžta, kapituliuoja prieš baltarusius, jie iš karto bandys įkišti ir kai kuriuos savo reikalavimus, kai kuriuos savo šantažus ir grasinimus.
„Vienareikšmiškai. Ir čia yra ypatingai pavojinga kelionė, į kurią, mano vertinimu, valdantieji dabar pradeda leistis. Nežinau, ar jie yra paskaičiavę, ar patarti, bet aš noriu tikėtis, aš įsivaizduoju, kad gal dar yra būdas tą sustabdyti ir atmesti bet kokius reikalavimus. Lietuva laikosi, gina savo interesus, laikosi savo suverenios užsienio politikos. Mūsų pagrindinė vertybė yra mūsų suverenitetas ir tą mes ginsime. Viskas, čia vienintelis atsakymas, kuris turi būti siunčiamas baltarusiams“, – tvirtino G. Landsbergis.
Šaltinis: DELFI.LT
