Lietuva atsisakė planų palei Suvalkų koridorių sodinti miškus gynybos tikslais. Tokį sprendimą lėmė ilgas medžių augimo laikas ir sudėtingi žemės nuosavybės klausimai. Vietoj to, kaip į galimus gamtinius barjerus, orientuojamasi į šlapynių ir durpynų atkūrimą, rašoma estų gynybos eksperto Meeliso Oidsalu straipsnyje portale „The Baltic Sentinel“.
Pernai rugpjūtį paskelbta analizė apie šlapynių atkūrimą palei NATO rytinę sieną paskatino diskusijas regione. Nors iš pradžių manyta, kad Baltijos šalys tuo nesidomi, naujausi duomenys rodo kitokią situaciją. Latvijos gynybos ministerija sausio 29 d. paskelbė remianti buvusių durpynų atkūrimą palei rytinę sieną, matydama tai kaip būdą stiprinti nacionalinį saugumą pasitelkiant gamtines kliūtis.
Lietuva taip pat koreguoja savo planus. Praėjusiais metais rimtai svarstyta galimybė apželdinti atviras Suvalkų koridoriaus vietas ir pakelės ruožus, sukuriant „nacionalinės gynybos mišką“. Tačiau šios idėjos atsisakyta.
Kliūtys miškų sodinimui ir dėmesys šlapynėms
Gruodžio 5 d. vykusiame Europos Komisijos seminare Lietuvos Aplinkos ministerijos patarėja Gabija Tamulaitytė įvardijo kelias kliūtis: Suvalkų koridoriaus ir rytinės sienos regione gyvena apie 4 000 privačių žemės savininkų, o daug valstybinės žemės yra išnuomota ūkininkams. Nuomos sutarčių nutraukimas būtų brangus ir sudėtingas.
Be to, medžiams užaugti iki kariniu požiūriu naudingo dydžio reikia daug laiko. Priešingai nei miškų atveju, hidrologinis šlapynių atkūrimas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki dvejų metų. Užtvenkus drenažo griovius, vanduo kaupiasi greitai ir tampa rimta kliūtimi.
Pakelių želdinimas taip pat pripažintas nepraktišku dėl požeminių bei antžeminių komunikacijų, saugumo reikalavimų ir vietos trūkumo. Neįvardinto Estijos karinio eksperto teigimu, pakelės medžiai naudingi tik pasaloms ar improvizuotoms kliūtims: „Medžius galima suversti kryžmai viršūnėmis į priešą. Ten paslėpkite porą minų ir atidenkite ugnį“.
FOTOGALERIJA. Suniokota vertinga Lietuvos pelkė
Sumanesnė miškų struktūra pasienyje
Nors naujų miškų masiškai nesodinama, Lietuva mato potencialą 20 kilometrų pločio zonoje palei Rusijos ir Baltarusijos sienas kurti „sumanesnę miškų struktūrą“. Čia koreguojamos plyno kirtimo taisyklės: maksimalus kirtavietės plotas sumažintas nuo 5–8 hektarų iki 1,5 hektaro. Naujas kirtimas šalia esamo galimas tik tada, kai atkurtas miškas pasiekia 2,5 metro aukštį. Be to, visoje šalyje draudžiami plyni kirtimai 100 metrų atstumu nuo greitkelių ir valstybinės reikšmės kelių.
Suomija taip pat nagrinėja netradicinius metodus. Be šlapynių atkūrimo, svarstoma palikti neišvalytus audrų pažeistus miškus, kad jie stabdytų priešo judėjimą. Suomijos gynybos ministerijos nuolatinis sekretorius Sami Heikkilä patvirtino, kad pasienyje planuojamas bandomasis projektas, o analizė bus baigta iki gegužės pabaigos.
Istoriniai pavyzdžiai ir ES reikalavimai
Diskusijas apie „ekologinę gynybą“ skatina 2024 m. priimtas ES Gamtos atkūrimo reglamentas. Šalys rengia planus, kuriuose aplinkosauga derinama su gynyba. Istoriškai panašūs metodai taikyti retai. XI a. Kinijoje sodinta „žalioji siena“ kavalerijai stabdyti, o Nyderlandai karo metu atverdavo šliuzus ir apsemdavo dirbamą žemę, kad ši taptų neišbrendama, bet per sekli valtims.
Estija šiuo klausimu išlieka santūriausia. Jos Gynybos ministerija kol kas neplanuoja specialiai atkurti šlapynių gynybai. Ekspertai pastebi, kad Estijos rytinė siena natūraliai yra daug palankesnė gynybai dėl didelių miškų masyvų, Peipaus ežero ir jau esamų pelkių. Tuo tarpu Latvijos ir Lietuvos pasienio regionai yra gerokai atviresni, todėl gamtinių barjerų kūrimas čia turi didesnę prasmę.
Šaltinis: TV3.LT
