Kai Lietuvą viena po kitos skalauja žinomų porų skyrybos, Violetos ir Viliaus Tarasovų namuose kvepia su meile gaminamas maistas ir skamba dainos. „Mes – ne tobula šeima. Ir dūmų pasitaiko, ir gaisrus tenka gesinti, bet gyvenimo vienas be kito jau neįsivaizduojame“, – sako žymioji dainininkų pora. Su Violeta ir Viliumi kalbamės ne tik apie gebėjimą nuolat kurstyti šeimos židinį, bet ir apie abiejų meilę Klaipėdai, kasdienybę ir kūrybą.
Ar esate kviečiami į interviu po vieną? Jau esame įpratę jus matyti tik kartu: žurnaluose, televizijos laidose, koncertuose, socialiniuose tinkluose.
Violeta: Yra buvę, ir ne kartą.
Vilius: Važiuoja Violeta ir viena arba su dukra Gabriele. Būna, kad aš prisijungiau tik padainuoti, o toliau soluoja ji viena. Ją erzina, kad užgožiu, daug kalbu. Pasakysiu atvirai – man nelabai patinka tie grimai, filmavimai. Bet dviese tikrai dažniau dalyvaujame įvairiuose projektuose, keliaujame į fotosesijas ar susitikti su žurnalistais. Jei tenka važiuoti po vieną, tai juokaujame, kad kažko trūksta šalia.
Turiu įtarimą, kad labiausiai erzina klausimas – o kokia yra jūsų ilgos ir gražios santuokos paslaptis?
Violeta: Tikrai taip! Buvome paruošę net standartinį atsakymą, vis sakydavome, kad kartu mus laiko priesaika „ir varge, ir džiaugsme“, tiesa, greitai pabodo, nes teko nuolat kartoti tą patį.
Vilius: Bet mes taip ir gyvename!
Violeta: Štai, matote? Aš juk sakiau! Taip visada – jis man neleidžia nė žodžio pasakyti! (juokiasi)
Vilius: Kartu esame jau 20 metų, santuokoje – 19. Labai gerai pamenu tą rudenį, kai pakviečiau Violetą į sušių restoraną Vilniuje. Abu dirbome su tais pačiais muzikos leidėjais, dainų įrašus darydavome toje pačioje studijoje. Mūsų istoriją jau visi žino mintinai – po bendro kūrinio „Aš tavo, tu mano“ mus abu pradėjo kviesti į koncertus jau kaip duetą. Štai taip, iš antro žvilgsnio, ta meilė ir gimė.
© Violeta ir Vilius Tarasovai. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.
Violeta: Labai juokingas pradžioje tas mūsų bendravimas buvo. Žinutes Vilius rašė tokias drąsias, su polėkiu, o susitikus išrausdavo, nuleisdavo akis ir žodžio neištardavo.
Vilius: Ji dirbo su kitais prodiuseriais, buvo ant bangos, nosį užrietus.
Violeta: Nesąmonė! Man taip tikrai neatrodė. Sakyčiau atvirkščiai – grupė „B’Avarija“ buvo labai populiari tuo metu. Atvažiavo vyrai iš Klaipėdos į mano albumo pristatymą, visus kvietkus išvartė, plunksnas papūtę.
Jau gerokai vėliau LRT naujametėje laidoje Deividas Norvilas, ko gero, pirmasis pastebėjo tą mudviejų chemiją. Po metų vaikštinėdami Šaulių gatvėje, Klaipėdoje, abu nutarėme, kad vestuvės bus. O kol planavome, paaiškėjo, kad tai – ne vienintelė gyvenimo dovana. Sužinojau, jog laukiuosi Gabrielės.
Ar ilgai šlifavote aštrius kampus? Juk po vienu stogu apsigyveno dvi žvaigždės, ir dar tuo metu, kai buvote ant aukščiausios populiarumo bangos.
Violeta: Tikrai visko buvo. Ir momentų, kai norėjosi pasukti į skirtingas puses. Mes – ne ideali šeima. Viskas, kaip ir kitose šeimose.
Vilius: Aš impulsyvus žmogus, pasitaiko, kad karščiui mušus į galvą pasakydavau kokią nesąmonę. Paskui labai greitai pasigailėdavau. Esu paprastas, nesudėtingas, tad nevyniosiu į vatą, nors ir labai banaliai skamba – iki šiol kartu mus laiko meilė. Net mūsų zodiako ženklai tobulai dera – visur rašo, kad Jautis ir Mergelė – ideali pora (juokiasi).
Būna ir taip, kad į vieną ir tą patį dalyką turime absoliučiai skirtingus požiūrius. Tada abu iškeliame sau vieną klausimą – ar galime su tuo gyventi? Pasirodo – galime. Taip ir gyvename.
Violeta: Nekalbadienių nebūna. Ir tik Viliaus dėka. Jam sunku laikyti pauzes, o aš galėčiau ilgai. Anksčiau konfliktus spręsdavome kalbėdamiesi, o dabar jau pasirenkame nutylėjimą. Būna ir taip, kad į vieną ir tą patį dalyką turime absoliučiai skirtingus požiūrius. Tada abu iškeliame sau vieną klausimą – ar galime su tuo gyventi? Pasirodo – galime. Taip ir gyvename. Mūsų šeimoje nebūna taip, kad tik vienas visada teisus. Per 20 metų išmokome laikyti balansą. Bendras darbas, bendras biudžetas, bendros kelionės ir poilsis.
Dėl ko labiausiai nesutariate?
Violeta: Visiškai nesutampa požiūris į vaikų auklėjimą.
Vilius: Nesutinku! Sakyčiau, kad nesusikalbėjimas įvyksta dėl etapų, su kuriais susiduria dauguma vaikus auginančių šeimų. Maža Gabrielė buvo tėčio vaikas. Visur eidavome kartu. Važiuodavome su dviračiais, keliaudavome prie jūros. Dabar – Violetos laikas. Abi turi paslapčių, aptarinėja simpatijas, visokias mokyklos istorijas. Man tai tiesiog neįdomu.
Viliau, o šis etapas nėra skaudus?
Žinau, kad viskam reikia laiko. Panašiai buvo ir su Elinga (vyresnioji Violetos dukra). Tai jau kartojasi antrą kartą. Priimu natūraliai. Reikia tiesiog ramiai išlaukti.
Tarasovai ir Klaipėda. Kaip atsitiko, kad tikra vilnietė, ten gimusi ir augusi, buitį Vilniuje jau susikūrusi Violeta iškeitė sostinę į pajūrį? Ar lengvai buvo priimtas šis sprendimas?
Violeta: Neįmanoma tikro klaipėdiečio ištraukti iš Klaipėdos. Buvau pastatyta prieš faktą – Vilius pareiškė: „Klaipėdoje yra mano šeima, brolis, draugai ir aš iš čia nevažiuosiu!“ Jis net nesvarstė kraustytis į Vilnių. O aš sostinėje palikau savo butą, mamą ir kažkaip organiškai nutekėjau į Klaipėdą. Nė karto dėl to nepasigailėjau. Mama taip pat neseniai atsikraustė.
Nors jau senokai kalbinau, vis purtydavosi. Ji taip pat vilnietė, bet kartą ėmė ir pareiškė – viskas, kraustomės į pajūrį! Ir dabar labai tuo džiaugiasi. Ir draugių susirado, mes dažnai susitinkame. Mano patėvis – klaipėdietis. Abu labai patenkinti, sako, kad jausmas toks, tarsi seniai jau čia gyvenę.
Vilius: Mes juk visada ant ratų – važiuojame į koncertus visoje Lietuvoje. Nenorėtume Vilniuje nuolat stovėti kamščiuose. O čia ramus gyvenimas. Mums nereikia jokių vakarėlių. Užtenka parkų, jūros. Kiekvieną dieną kelis kartus einame pasivaikščioti, nes negalime kitaip – Dora (šuo) į lauką išveda. Klaipėda – absoliučiai mano miestas.
Daug koncertuojate ir tikriausiai, kaip ir kiti dainininkai, turintys tokį solidų muzikinį bagažą, dažnai sulaukiate prašymų dainuoti tik tas kelias dainas, kurios jus išgarsino kaip duetą. Ar tenka perlipti per save kokį šimtąjį kartą jas dainuojant?
Violeta: Buvo toks momentas, kai nutarėme dainą „Aš tavo, tu mano“ perdaryti ir ją pakeitėme. Mums taip patiko, padarėme tokią rumba ritmu, galvojome šiek tiek pailsėsime. Perdarytą variantą padainavome dar kokius ketverius metus ir grįžome prie senosios versijos, nes žmonės tik ją nori girdėti.
Vilius: Tokios dainos yra tarsi vizitinės kortelės. Kažkada Violeta buvo nutarusi nebedainuoti „Ramunės“, bet tu tiesiog negali jų nedainuoti, nes jų dėka esi mėgstamas ir klausomas daug metų. Žmonėms kyla asociacijos, tos dainos jų gyvenimuose juk taip pat paliko pėdsaką, prisiminimus. Dainuojame jas ilgus metus ir tikrai ne dantis sukandę, o su dėkingumu.
Violeta: Taip gerai jas žinome, kad naktį pakelti iš gilaus miego, abu tobulai sudainuotume. Pamenu, kaip „Aš tavo, tu mano“ paprašė padovanoti kaip staigmeną jaunavedžiams. Dainavome Juodkrantėje ant jūros kranto. Ateina jaunieji, skamba muzika, o mes ją dainuoti pradedame už scenos lėtai eidami į priekį. Reikėjo pamatyti svečių veidus, kai jie suprato, kad tai – ne įrašas. Paaiškėjo, kad pora ir susipažino skambant mūsų dainai. Per 20 metų ji sukaupė tiek daug gražių meilės istorijų!
Kol galime dainuoti, tol dainuosime. Svarbiausia gyvenime – judesys, o mes tikrai neplanuojame sustoti.
Vilius: Žmonės prašo mūsų dainuoti ją per savo asmenines šventes, ypač – per vestuves. Neseniai vienas vyras užsakė šią dainą žmonai gimtadienio proga. Dainavome, kažkas nufilmavo. Socialiniuose tinkluose įrašas buvo peržiūrėtas daugiau nei 3 milijonus kartų. Juokaujame, kad ši mūsų daina Lietuvoje jau tapo vestuvių himnu.
Tai gal naujų dainų net nebekuriate?
Violeta: Kūryba niekada nedingo iš mūsų gyvenimo. Būna, kad nauji kūriniai patys mus susiranda. Kartą paskambino labai talentingas žmogus, kompozitorius Ąžuolas Paulauskas, ir sako: „Turiu dainą, būtent jums ją parašiau.“ Taip mūsų repertuare atsirado „Rytas protingesnis“, viskas joje iš tiesų be galo mums tinka, artima. Labai graži daina. Palietė širdį tikrai. Deja, nedažnai dainuojame, nes žmonėms reikia hitų. Šiuo metu dirbame prie naujo kūrinio kartu su Pauliumi Stalioniu ir Arvydu Martinėnu-Vudžiu.
Vilius: Su Vudžiu dirbame jau kurį laiką. Esame labai patenkinti bendrais kūrybiniais ieškojimais ir atradimais, nes kažkaip daug dalykų sutampa. Jo daina „Vasara“ iškart labai suskambėjo, iki šiol yra mėgstama ir klausoma.
Viliau, tavo įrašai socialiniuose tinkluose peržiūrimi šimtais tūkstančių kartų. Po jais pasitaiko ir diskusijų, ir aštrių komentarų. Teko girdėti, kad štai, Tarasovai atvirai rodo savo ne papudruotą, o buitinį gyvenimą, visai ne instagraminiai žmonės. Kaip reaguojate?
Vilius: Esame jau 30 metų scenoje, kas mus dar gali nustebinti? Mes rodome tokį gyvenimą, kokį gyvename, – tikrą, be filtrų, nes koks tikslas apgaudinėti žmones ir save? Violeta nemėgsta filmuotis, o man visai patinka. Imu, pavyzdžiui, pasveikinu klaipėdiečius su Klaipėdos jubiliejumi – po nakties matau, kad daugybė komentarų, šimtai tūkstančių peržiūrų. Būna ir po milijoną ir daugiau. Tiesiog dalinuosi mūsų kasdienybe, o klausytojams tai patinka.
© Violeta ir Vilius Tarasovai. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr. Violeta: Skambina draugė, piktinasi, kad eilinį kartą feisbuke kažkas negražiai apie mus parašė, ji puolė ginti, išsirutuliojo konfliktas, tada jau aš ją raminu ir sakau, kad nekreiptų dėmesio. Juk tai absoliučiai nesvarbu.
Per tiek metų scenoje tikriausiai esate išmaišę visą Lietuvą. Kokiame regione lietuviai sutinka svetingiausiai ir yra dosniausi aplodismentų?
Violeta: Tai, kad mažesniuose miesteliuose nuoširdumo daugiau – tikra tiesa. Koncertavome Nemenčinėje. Turiu lenkiško kraujo, važiuojant tuo kraštu pro Arvydų kaimą širdis spurdėjo, taip viskas atsinaujino – prieš akis bėgo mano vaikystės atostogų vaizdai.
Pamenu, stoviu scenoje, pasisveikinu lenkiškai, iš susijaudinimo net dieduko vardą supainiojau. Papasakojau, kad čia gyvena mano artimi giminės. Žmonės po kiekvienos dainos kėlė ovacijas. Tai buvo vienas iš tų koncertų, kai jie atėjo ne su santykiu, kad juos palinksmintume, o atėjo išgirsti dainų ir patys linksminosi.
Mūsų šeimoje nebūna taip, kad tik vienas visada teisus. Per 20 metų išmokome laikyti balansą.
Vilius: Dainuojame žmonėms, neskirstome, nevertiname pagal principą, čia – lygis, o ten tai ne. Lietuviškų dainų išsiilgę ir Lietuvos emigrantai JAV. Kartą po gastrolių Los Andžele priėjo žmonės ir pasakė, kad tokio nuoširdaus ir gero koncerto negirdėję keturiolika metų. Dabar dar laukia gastrolės Norvegijoje, Škotijoje. Mes pamatome pasaulio, daug keliaujame kartu. Esame išbandyti ne tik tos pačios profesijos, bet ir bendrų kelionių. Vienas kitam – geriausi pakeleiviai.
Ar kada pagalvojote, kas – jei ne muzika? Kokį kelią pasirinktumėte?
Violeta: Aš jau tą ir darau – mokau vaikus dainuoti. Bet taip myliu dainavimą, kad be muzikos negalėčiau gyventi.
Vilius: Abu esame muzikai, turime muzikinį išsilavinimą, bet kokiu atveju tas kelias būtų muzikinis. Tačiau kol galime dainuoti, tol dainuosime. Svarbiausia gyvenime – judesys, o mes tikrai neplanuojame sustoti.
Išmokote beveik visas bendro gyvenimo pamokas. Ar dar yra dalykų, kurie labai erzina ir ką mielai vienas kitame keistumėte?
Vilius: Mane užmuša tas jos sėdėjimas telefone. Nepaleidžia iš rankų. Nieko negirdi. Neseniai turėjome išvažiuoti į koncertą. Koridoriuje paėmiau lagaminus, paprašiau, kad Violetą paimtų pakabą su koncertiniais kostiumais. Įlipam į automobilį ir išvažiuojam. Privažiavus Kryžkalnį paaiškėja, kad pakaba su visais drabužiais liko Klaipėdoje. Nepaėmė, nes buvo sulindusi į telefoną. Lėkėm atgal. Tau ir Gabrielė tą nuolat sako.
Violeta: Man telefonas yra išsigelbėjimas, aš atsijungiu nuo nuolatinio Viliaus kalbėjimo ir klausinėjimo: „Maži, kur mano kelnės? Maži, kur žirklės?“ Manęs ištisai kam nors reikia kas kelias minutes. Jei ne Viliui, tai Gabrielei.
Vilius: Bet pas mus tikrai dingsta daiktai! Kiek esu iki šiol neradęs!
Violeta: O mane labiausiai erzina, kai ateina vakarinis Doros vedimas į lauką. Vilius kas 5 minutes kaip užsuktas: „Ar dar nevedi jos į lauką? Kodėl nevedi? Kada jau vesi, žiūrėk – šuo kenčia.“ O tas šuo guli prie Viliaus kojų ir kerta skanukus iš jo rankų. Štai taip smagiai mes ir gyvenam.
